Kovo 4-ąją – Užgavėnės, triukšminga žiemos palydų ir pavasario sutiktuvių šventė, menanti senas tradicijas. Ji švenčiama septynias savaitės iki Šv. Velykų, pasninko pabaigos, kada būna „dešra užrakinta, kilbasa užkabinta“.

Kaukės – privalomas Užgavėnių atributas. Kiekviena kaukė – velnio, raganos, daktaro, arklio, ožio, gervės ir kt. – suteikdavo tam tikrą vaidmenį. Velniai ir raganos kuo baisiausi, iššieptais nasrais, iškištais liežuviais, taip ir tyko ką nors iškrėsti. „Kai mano liekarstvų (vaistų) pavartosi, tai visą sveikatą kaip ranka nuims“, – pokštaudavo daktarai.

Pagramantyje gyvenusi Morta Kalašinskienė 1991 metais pasakojo, kad dar XX a. II pusėje Užgavėnių persirengėliai buvo vadinami „meškininkais“. Kas neturėdavo išverstų kailinių, prie rūbų pritvirtindavo daug popieriaus juostelių, kad atrodytų gauruotas. Kailis, gauruotumas reiškė laimingą dalią ir turtus. Užgavėnių „meškininkai“ aplankydavo keletą artimesnių kaimų. Su dainom, su muzika, nes per Užgavėnes reikėjo daug juoktis, šokti, linksmintis, voliotis ant žemės, kad ją pažadintum ir išvytum žiemą iš kiemo.

Per Užgavėnes reikia sočiai prisivalgyti. Žemaitijoje, taip pat ir Tauragės krašte pagrindinis apeiginis valgis buvo ne blynai, o šiupinys, virtas iš įvairių kruopų ir žirnių su stačiai įsmeigta kiaulės uodega. Sveikiname visus su švente. Skalsaus šiupinio!

Nuotraukose tautodailininko Antano Bagdono (1928-2015) kaukės iš muziejaus fondų. Dalis kaukių eksponuojama muziejaus Etnografijos ekspozicijoje.