Restauruoti skalviški archeologiniai radiniai

Šiais metais įgyvendintas projektas, kurio metu buvo konservuoti ir restauruoti skalviški archeologiniai radiniai, iš viso – 87 vnt. Istorinio laiko slegiamas, kartais vis dar suskamba skalvių genties vardas. Mažai žinome apie juos – vakarų baltų gentį. Dar sunkiau apibrėžti šių žmonių gyventą teritoriją, kuri įvairiais laikotarpiais kito. Mokykliniuose ir pažintiniuose atlasuose ji vaizduojama kaip nedidelė teritorija, apimanti Pagėgių savivaldybę, Tauragės rajono pietines ribas ir Tilžės bei Ragainės apylinkes. Įvairesnių žymėjimo variantų galime surasti dažniausiai tik archeologinėje literatūroje, kurią plačioji visuomenė retai varto. Labiau besidomintieji archeologija dar žino tokius kapinynus kaip Dauglaukis ar Vidgiriai, kur rasta daug įspūdingų radinių. Archeologijoje tapo tradicija regiono žmones, gyvenusius I-VI a. vadinti Nemuno žemupio kultūra, kuri tik vėlesniais amžiais vadinama skalvių gentimi.

Nors Rytprūsiuose Skalvos regionas buvo išskiriamas ir net pažymimas žemėlapiuose iki pat XIX a., tačiau vėliau jis išnyko iš žmonių atminties. Į vietinių Tauragės ir Pagėgių krašto gyventojų vartoseną Skalvos vardas vėl įvestas ir po truputį prigyja tik istoriko Vytenio Almonaičio bei archeologo Eugenijaus Jovaišos dėka.

Tauragės krašto muziejuje saugoma nemažai vertingų archeologinių radinių, kurių chronologija apima V-XV a. Tai Nemuno žemupio kultūros ir iš jos išsivysčiusios skalvių genties kapinynų, senovės gyvenviečių papuošalai, darbo įrankiai. Jie vertingi pažįstant skalvių genties ir visos Lietuvos istoriją. Dauguma radinių sukaupta per keletą paskutiniųjų metų vykusių tyrimų metu, todėl įgyvendintas projektas leidžia užtikrinti eksponatų prieinamumą plačiajai visuomenei, atnaujinti ekspozicijas bei prisidėti prie būsimų parodų ir pranešimų rengimo skalvių tema.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.