Parengė: Vaiva Kiniulienė
Žmogaus sveikata visais laikais buvo vienas svarbiausių visuomenės rūpesčių, tačiau XX a. pirmojoje pusėje medicinos pažanga ir sveikatos priežiūros sistemos kūrimas Lietuvoje įgavo pagreitį. Atkūrus valstybę, jauna šalis formavo ne tik administracines ir švietimo institucijas, bet ir modernią sveikatos apsaugos sistemą. Šiame procese svarbų vaidmenį atliko apskričių ligoninės, kurios tapo vieta, kur gyventojai kreipdavosi, tikėdamiesi profesionalios medicinos pagalbos.
Tauragės apskrities ligoninės istorija yra neatsiejama miesto ir viso krašto raidos dalis. 1932 m. Tauragėje iškilę naujieji apskrities ligoninės rūmai tapo vienu moderniausių miesto visuomeninių pastatų. Tačiau iki šio pastato atsiradimo ligoninė nuėjo ilgą ir nelengvą kelią, apie kurį plačiau sužinosite šiame straipsnyje.
Ligoninė be vietos
Daug kur spaudoje rašoma, jog pirmoji Tauragės apskrities ligoninė veiklą pradėjo Tauragės dvare, tačiau Valstybinės psichiatrinės ligoninės, veikusios Tauragės pilyje 1916–1926 m., vedėjo Juozo Blažio bei Tauragės apskrities ligoninės vedėjo Florijono Tallat-Kelpšos straipsniai paneigia šį teiginį. Jie tvirtina, kad, kol Tauragės apskrities savivaldybė nesiėmė kurti pilnateisės ligoninės, Tauragės pilies patalpose glaudėsi ir psichiatrijos ligoninė, ir neoficiali apskrities ligoninė. Nepalankios situacijos spiriamas, psichiatras J.Blažys buvo išskyręs kelis kambarius apžiūrai bei gydymui kitomis ligomis sergantiems pacientams. Tokia situacija tęsėsi nuo 1919 m. iki 1920 m. rugpjūčio mėn.
1920 m. rugsėjo 15 d. buvo oficialiai įsteigta Tauragės apskrities ligoninė, kuri ir toliau turėjo spraustis ankštose Tauragės pilies patalpose. Naujų erdvių paieškos šiai gydymo įstaigai buvo bevaisės, kadangi miesto statiniai stipriai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu.
Ligoninės dalijosi bendromis patalpomis iki 1922 m. vasario mėnesio, kai pagaliau pavyko rasti problemos sprendimą – Tauragės apskrities ligoninė iškelta į Tauragės dvarą. Be to, jai skirtas 14 ha dirbamos žemės sklypas.
Neišvengęs geto ir Sibiro
Pirmuoju ligoninės vedėju yra laikomas žydų kilmės gydytojas Benjaminas Zacharinas (1887–1952 arba 1954). Jis medicinos mokslus baigė 1912 m. Maskvoje. Po to dirbo Kaune, Pirmojo pasaulinio karo metais – Rusijos kariuomenės karo gydytoju.
Kada B.Zacharinas įsidarbino Tauragėje, tikslių duomenų nėra. Greičiausiai, nuo 1920 m. rugsėjo, kai ligoninė buvo oficialiai įkurta. Be to, jam buvo paskirta eiti Tauragės apskrities gydytojo pareigas, kas apėmė sanitarinę priežiūrą, užkrečiamųjų ligų kontrolę, vakcinaciją, kaimo medicinos priežiūrą, teismo mediciną ir kitas funkcijas.
Deja, menkai žinoma apie šio mediko nuveiktus darbus Tauragės krašte. Įspūdį galima susidaryti iš kelių žinučių 1922 m. žurnale „Medicina“. Vienoje jų aprašoma, jog jis Tauragėje įsteigė sanatoriją džiovininkams bei nupirko rentgeno aparatą.
Kita žinutė atspindi to meto realijas. 1922 m. spalį gydytojas B.Zacharinas kreipėsi į Vokietijos atstovybę, norėdamas gauti vizą važiavimui į Vokietiją. Jo prašymas buvo atmestas grindžiant tuo, jog Lietuvoje medicinos praktika besiverčiantys vokiečiai gydytojai yra verčiami mokytis lietuvių kalbą ir išlaikyti egzaminus. Paaiškėjo, kad su tokia situacija susidūrė ir daugiau Lietuvos gydytojų. Tokiu būdu Vokietijos atstovybė siekė padaryti spaudimą ir pakeisti Lietuvoje galiojančius įstatymus. B.Zacharinas tuo labai pasipiktino ir kreipėsi į medikų bendruomenę, norėdamas informuoti apie susidariusią padėtį.
Gydytojas B.Zacharinas Tauragėje ilgai neužsibuvo. 1923 m. pabaigoje išvyko dirbti į Kauną, kur vertėsi gydytojo praktika (1927–1940 m. turėjo privačią 15 lovų ligoninę) bei dėstė Lietuvos universitete.
Vokiečių okupacijos metais B.Zacharinas dirbo Kauno geto ligoninėje, buvo chirurgijos skyriaus vedėjas, o vėliau vadovavo Žydų tarybos sveikatos skyriui. Likvidavus getą, kalintas koncentracijos stovykloje. Grįžęs 1944–1952 m. dėstė Vilniaus universitete, kol buvo suimtas, išvežtas į Sibirą, kur 1952 m. arba 1954 m. mirė (šaltiniai nurodo skirtingas datas).
Vežimu į darbą
Ligoninei persikėlus į Tauragės dvarą čia įrengti chirurgijos, vidaus, gimdymo ir užkrečiamųjų ligų skyriai. Stacionare sudarytos sąlygos gydytis iki 25 ligonių, vėliau lovų pagausėjo iki 40.
Ligoninės vedėjas B.Zacharinas ir akušerė gyveno mieste, todėl jų atvežti vežimu atvykdavo kasdien, kad jie ligoninėje padirbėtų keletą valandų. Likęs personalas gyveno pačioje gydymo įstaigoje. Atlikti nedideles operacijas taip pat buvo kviečiamas vyresnysis pasienio pulko gydytojas J.Pralgauskas.
Prie ligoninės veikė ambulatorija (atitiktų dabartinės poliklinikos funkcijas), bet gydytojas taip pat važinėdavo iš miesto ir daug ligonių nepriimdavo – vidutiniškai apie 200 per metus. Nuo 1923 m. ambulatorija persikėlė į miesto centrą, bet neilgai trukus nebeliko gydytojo, galinčio eiti šias pareigas, todėl įstaiga nutraukė veiklą.
Ligoninės turimas daržas neatnešė reikšmingesnės naudos, o jo priežiūra trukdė darbuotojams tinkamai atlikti tiesiogines pareigas, todėl 1924 m. žemės sklypo nuspręsta atsisakyti.
Antrasis vadovas
Antruoju ligoninės vedėju tapo Felicijonas Barnaba Ratomskis (1864–1925). Jis kilęs iš Tauragės apskrities, Skaudvilės valsčiaus. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, kurį baigė 1890 m. Dirbo Maskvoje, užsiėmė ginekologija ir elektrogydymu. Pirmojo pasaulinio karo metais darbavosi ligoninėse Rusijoje, vėliau persikėlė į Vilnių.
1923 m. pavasarį buvo pakviestas vadovauti Tauragės apskrities ligoninei ir šias pareigas ėjo iki mirties – 1925 m. rugpjūčio 24 d.
Gydytojas B.Zacharinas, pažinojęs F.Ratomskį, apie jį atsiliepė kaip apie gero ir linksmo būdo žmogų, atsidavusį mediką, mokėjusį paprastai ir aiškiai išdėstyti medicininius dalykus.
Kadangi šis gydytojas ligoninei vadovavo gan trumpai, nepavyko rasti daugiau informacijos apie jo veiklą Tauragės krašte.
Konfliktas, kainavęs darbo vietą
Po F.Ratomskio mirties Tauragės ligoninei kurį laiką vadovavo vienas po kito du laikini vedėjai, kol 1926 m. vasarį šias pareigas perėmė gydytojas F.Tallat-Kelpša (1894–1988).
Būsimasis chirurgas mediciną studijavo 1912–1917 m. Tartu universitete. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo karo ligoninėse Rusijoje, o 1922 m. baigė Lietuvos universitetą. 1921–1925 m. jis tarnavo Lietuvos kariuomenės gydytoju.
F.Tallat-Kelpša Tauragės ligoninei vadovavo 1926–1932 m. Šiuo laikotarpiu jis aktyviai prisidėjo prie visuomenės sveikatos stiprinimo: 1930–1934 m. buvo Kovai su tuberkulioze draugijos Tauragės skyriaus pirmininkas ir Tuberkuliozinio dispanserio vedėjas.
Tauragėje jis buvo žinomas ne tik kaip gabus chirurgas, bet ir kaip principingas ligoninės vadovas. Iš pareigų atsistatydino kilus konfliktui su naujai statomos ligoninės statybų rangovu Albinu Sabaliausku bei apskrities viršininku Broniumi Draugeliu, kurie nenorėjo laikytis patvirtinto projekto, o siekė sutaupyti pastato kokybės sąskaita.
1935–1937 m. vėl dirbo Lietuvos kariuomenės gydytoju, o 1937–1944 m. vadovavo Šiaulių miesto ligoninės Chirurgijos skyriui. 1944 m. F.Tallat-Kelpša pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į JAV. Ten iš pradžių dirbo pramoninės medicinos srityje, vėliau – tuberkuliozės sanatorijose Čikagoje.
Mirė sulaukęs 94 m., palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse.
Amžininkų prisiminimuose F.Tallat-Kelpša išliko kaip ypač savo profesijai atsidavęs gydytojas, daug dėmesio skyręs vaikų sveikatai. Jis Tauragės šaulių namuose tėvams rengdavo nemokamas paskaitas apie sveiką gyvenseną. Be medicininės veiklos, gydytojas aktyviai domėjosi kultūriniu gyvenimu ir buvo nuolatinis įvairių renginių lankytojas bei entuziastas.
Sugrįžimas į pilį
Ligoninės įkurdinimas Tauragės dvare neišsprendė visų problemų. Netrukus paaiškėjo, kad trūksta patalpų ir įrangos, o gydymo įstaigos veiklą apsunkino ir sudėtingas jos pasiekiamumas – ligoninė buvo nutolusi apie 4 km nuo miesto centro. Dėl šių priežasčių ji negalėjo tinkamai patenkinti gyventojų gydymo poreikių.
F.Tallat‑Kelpšai pradėjus vadovauti Tauragės ligoninei, prasidėjo naujas jos raidos etapas. Svarbiausias pokytis buvo ligoninės perkėlimas į Tauragės pilį 1926 m. pabaigoje, kai iškeldinta iki tol čia veikusi Valstybinė psichiatrijos ligoninė.
Tauragės pilyje ligoninė buvo įkurdinta korpuse, kuriame šiandien veikia Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ ekspozicijos. Šiose patalpose buvo ligonių palatos, rentgeno kabinetas, ambulatorija, laboratorija, raštinė ir vaistinė (tik ligoninės reikmėms). Pastate šalia gyveno ligoninės personalas, buvo sandėliai, kitame pastate – venerinių ligų ambulatorija (pastatai iki šių dienų neišliko).
F.Tallat-Kelpša inicijavo naujo rentgeno aparato pirkimą, kadangi senasis, dar pirktas gydytojo B.Zacharino, nebeveikė. Taip pat buvo įsigytas mikroskopas, kvarco žibintas (ultravioletinių spindulių terapijos prietaisas, tarpukariu naudotas rachito, odos ligų, tuberkuliozės gydymui bei dezinfekcijai). Įrengta operacinė su nauju stalu bei 2 instrumentų staliukais. Įkurtas knygynėlis (biblioteka) ligoniams bei medikams. Vien tik medicininei įrangai 1926–1927 m. buvo išleista apie 30 000 Lt.
Gydytojui F.Tallat-Kelpšai pavyko pasiekti, kad vietinė valdžia leistų pasamdyti 1 gailestingąją seserį, tačiau į jo norus, įdarbinti dar vieną gydytoją, neatsižvelgta. Taigi, 1927 m. ligoninėje iš viso dirbo 11 darbuotojų: 1 gydytojas, 1 ūkvedys, 1 gailestingoji sesuo, 1 akušerė, 1 sanitaras, 4 slaugytojos, 1 virėja, 1 skalbėja. Tuo laiku ligoninėje galėjo būti gydomi 25 asmenys.
Nuo vilko ant meškos
Nors Tauragės dvare buvusios ligoninės patalpos poreikių neatitiko, tačiau patalpų būklė Tauragės pilyje taip pat nedžiugino. Bandyta padėtį pagerinti 1928 m., kai buvo imtasi vykdyti remonto darbus pilyje. Jų metu įrengtos 2 palatos, užkrečiamomis ligomis sergantiems asmenims, remontuotos operacinės ir gimdymų palatos, pertvarkytas gimdymo skyrius, suremontuotos darbuotojų gyvenamosios patalpos bei stogas uždengtas skarda.
Deja, šie atnaujinimai ženkliai padėties nepagerino. Jau 1928 m. buvo kalbėta apie tai, kad reikalinga ligoninę iš Tauragės pilies iškelti, nes jos pastatai yra labai prastos būklės. Ligoninės patalpos – pereinamos, tamsios, kai kur sienos – drėgnos, grindys ir lubos –suskilusios, vietomis supuvusios. Dėl plonų sienų ir prastai izoliuotų lubų visoje ligoninėje girdimas triukšmas, ypač iš gimdyvių palatų. Prie nepatogių sąlygų prisidėjo ir tai, kad ligoninė turėjo dalytis bendru kiemu su Tauragės aukštesniąja komercijos mokykla.
Higienos atžvilgiu padėtis taip pat buvo nepavydėtina: nebuvo ventiliacijos, vandentiekio, kanalizacijos, o tualetai, įrengti prie pat įėjimo į ligoninę, skleidė didelį dvoką. Žmonės, išgirdę, kad ligoninėje nėra vandentiekio, neretai atsisakydavo čia gydytis. Ligoninės vedėjas F.Tallat-Kelpša pabrėžė, kad tokia padėtis ypač diskredituoja Tauragės ligoninę Klaipėdos krašto gyventojų akyse, kurie yra pratę prie geresnių sąlygų.
Gydytojas F.Tallat-Kelpša pažymėjo, kad ligonių skaičius vis auga ir 1930 m. apie 30–35 ligoniams per dieną reikalingas gydymas ligoninės stacionare, tačiau tiek vietų nėra – galima sutalpinti daugiausiai 25 asmenis. 1928–1929 m. dėl vietų stokos 200 sergančiųjų nebuvo suteiktos medicininės paslaugos. Užkrečiamomis ligomis sergantys ligoniai dažnai nepriimti, nes ilgainiui nebeliko laisvų patalpų jų izoliavimui.
Ligoninės situacija pagerėjo bent iš tos pusės, jog buvo priimta daugiau darbuotojų. 1928 m. įdarbintas antrasis gydytojas, juo skirtingu laiku dirbo keli asmenys, tačiau 1929 m. pradžioje šio darbo ėmėsi daktaras J.Luncas, kurio pagrindinės pareigos buvo rūpintis gimdyvėmis ir ginekologinėmis ligomis sergančiomis moterimis. Be to, įdarbinta dar viena darbuotoja – sesuo šeimininkė (vyriausioji slaugytoja).
Kuriozinė situacija
1930 m. žurnale „Medicina“ pasirodė trumpa, tačiau iškalbinga žinutė apie Tauragės apskrities ligoninę, atskleidžianti, kaip greitai tarpukario visuomenėje sklido gandai ir kaip jautriai į tai reagavo medicinos specialistai.
Leidinyje rašyta, kad Tauragėje ir visoje Žemaitijoje pasklido kalbos apie tariamą „stebuklą“. Kalbėta, jog po operacijos mirusia laikyta moteris buvo išnešta į lavoninę. Į ligoninę atvykęs jos vyras esą rado žmoną sėdinčią lavoninėje ir, pasipiktinęs medicinos personalo aplaidumu, išsivežė ją namo.
Nors žinutės autorius pabrėžė, kad tokio įvykio Tauragės apskrities ligoninėje iš tikrųjų nebuvo, gandas greitai paplito. Leidinyje kritikuotas asmuo, kuris, užuot stabdęs nepagrįstų kalbų plitimą, jas dar labiau skleidė.
Ligoninės vedėjas F.Tallat-Kelpša, siekdamas apginti ligoninės gerą vardą ir savo profesinę garbę, kreipėsi į aukštesnes institucijas. Žurnale nurodyta, kad gandus platinęs asmuo buvo atleistas iš pareigų.
Ši istorija atskleidžia, kad reputacija ligoninei buvo itin svarbi, kadangi žmonės, ypač provincijoje, neretai bijodavo kreiptis į gydytojus, dažniau rinkdavosi tiesiog simptomų ignoravimą arba griebdavosi liaudies medicinos, o nepagrįsti gandai galėjo dar labiau sustiprinti nepasitikėjimą šia įstaiga.
Miesto puošmena
Galiausiai Tauragės apskrities valdyba, aktyviai raginama gydytojo F.Tallat-Kelpšos, sutiko neeikvoti pinigų senų, drėgnų ir netinkamų ligoninės paskirčiai patalpų remontui ir statyti naują pastatą. Pats F.Tallat-Kelpša specialiai vyko apžiūrėti modernių ligoninių Lietuvoje, o taip pat ir Rytprūsiuose, kad pasisemtų žinių, kokios ligoninės reikia miestui.
Ligoninės projektas buvo patikėtas latvių kilmės architektui Karoliui Reisonui, suprojektavusiam ne vieną įspūdingą modernistinės architektūros pastatą Lietuvoje, pavyzdžiui, Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Kaune.
Ligoninei parinkta vieta šalia senosios – tai šiai gydymo įstaigai priklausiusio sodo teritorija (dabar V.Kudirkos g. 2).
1931 m. gegužę pradėti statybų darbai buvo baigti 1932 m. spalio mėnesį. Pastatyta nauja 60 lovų ligoninė, kuri atsiėjo apie 600 000 Lt.
Dviejų aukštų korpusai buvo sujungti stačiu kampu ir orientuoti taip, kad į ligonių palatas patektų kuo daugiau saulės, o kieme įrengtas sodas. Remiantis naujausiais vokiečių tyrimais, buvo atsisakyta didelių palatų, o suprojektuota daugiau mažų (2–4 lovų), kiekvienai lovai numatant erdvią aplinką.
Pusrūsyje buvo įrengtos daugiausiai ūkinės paskirties patalpos: sandėliai, virtuvė, kuri buvo sujungta rankiniu liftu su kiekviename aukšte esančia virtuvėle, 2 valgyklos kambariai darbuotojams, skalbykla, dezinfekcijos kambarys, izoliatorius (neblaiviems, psichikos sutrikimų turintiems pacientams) bei lavoninė. Pirmame aukšte – izoliacinis skyrius su 4 kambariais, ligonių priimamieji, ligoninės vedėjo kabinetas, raštinė, ambulatorija, laboratorija, vaistinė, rentgeno ir elektroterapijos kambariai (skirta nervų sistemos, raumenų, sąnarių ir skausmo sutrikimams gydyti) bei 9 palatos. Antrame aukšte išdėstyta 14 palatų, operacinis skyrius ir atskiras gimdymo skyrius su 3 kambariais. Ligoninės pirmame aukšte buvo įkurdintas butas vyr. seseriai, o žemutiniame aukšte – sargui ir kūrikui. Visame pastate buvo įrengtas modernus vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas, elektros apšvietimas. Prie ligoninės pastatytuose šiltnamiuose augintos daržovės.
Pastatas pasižymėjo klasicistinės architektūros bruožais ir atliko ne tik savo praktinę funkciją, bet ir puošė visą miestą.
Tauragės ligoninės pastatymas buvo svarbus įvykis visoje to meto Lietuvoje, todėl jį aprašė gydytojas F.Tallat-Kelpša laikraštyje „Savivaldybė“, o Tauragės ligoninės nuotrauka atsidūrė ant jo viršelio.
Gydytojas – Seimo narys
1932 m. kovo mėn. gydytojui F.Tallat-Kelpšai pasitraukus iš pareigų, jo vietą užėmė gydytojas Jonas Gečas (1899–1978). Jis kilęs iš Tauragės apskrities, Šilalės valsčiaus. 1928 m. J.Gečas baigė Lietuvos universitetą, o 1930 m., atlikęs praktiką ir išlaikęs egzaminus, gavo medicinos gydytojo teises.
Nuo 1935 m. kurį laiką ėjo Tauragės apskrities Tautininkų sąjungos pirmininko pareigas. 1936 m. buvo išrinktas į IV-ąjį Seimą, kaip Tauragės apskrities atstovas, bet kartu ir toliau dirbo ligoninėje.
1940 m., pirmosios sovietinės okupacijos metu, buvo pasodintas į Tauragės kalėjimą, kur praleido apie metus. Išėjęs į laisvę užsiėmė gydytojo praktika Žygaičiuose. 1944 m. su šeima ryžosi pasitraukti į Vokietiją, kur dirbo gydytoju karo pabėgėlių stovyklose.
1945 m. jo gyvenimą sukrėtė didelė tragedija – mirė jo žmona, palikusi J.Gečą auginti 2 metų dukrelę.
1949 m. J.Gečas persikraustė į JAV, Čikagą, kur atliko praktiką ir išlaikė egzaminus, kad galėtų ir toliau dirbti medicinos srityje. Kurį laiką dirbo laboratorijoje, vėliau Manteno valstybinėje ligoninėje.
Mirė sulaukęs 79 metų, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.
Jį pažinojęs mokytojas Kazimieras Paulauskas apie šį gydytoją atsiliepė tik geru žodžiu. Pabrėžė jį buvus tvarkingą, gero būdo bei reiklų, kaip viršininką.
Grožis ir tvarka
Naujoji ligoninė ne tik džiugino moderniomis patalpomis, tačiau taip pat pasipildė naujais medikais. Be ligoninės vedėjo J.Gečo, čia įsidarbino ginekologas Povilas Jurevičius, o 1933 m. prie kolektyvo prisijungė chirurgė iš Kauno Aleksandra Bernatavičiūtė-Raslavičienė.
Mokytojas K.Paulauskas apie to laiko ligoninę atsiliepia taip pat labai palankiai: „Tuo metu ligoninėje klestėjo grožis ir tvarka. Malonūs daktarai, švelnios gailestingosios seselės <…>. Niekas niekuomet mūsų ligoninėje nematė supykusio, pagiežos pilno gydytojo, ar seselės rūškano veido.“.
Išlikusi informacija, kad naujam ligoninės vedėjui J.Gečui nutarta mokėti 1200 Lt algą (prieš tai šias pareigas užėmęs F.Tallat-Kelpša gaudavo tik 600 Lt), o chirurgei A.Raslavičienei atseikėtas netgi 1500 Lt atlygis.
Matyt, neatsitiktinai naujoje ligoninėje buvo padidinti įkainiai: pirmos klasės palata parai kainavo 10 Lt, o antros klasės – 5 Lt. Taip pat buvo pakeltos operacijų kainos: laparotomija įkainota 150–175 Lt, išvaržos operacija – 60 Lt, apendicito operacija – 120 Lt, gimdymas be komplikacijų – 50 Lt ir t. t. Ambulatorinė apžiūra kainavo 2 Lt. Atskirai imti pinigai už vaistus, tvarstomąją medžiagą. 1938–1939 m. ligoninė savo pajamomis netgi padengė visas savo išlaidas.
Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai gydytojas J.Gečas neteko savo pareigų, o jo vietą užėmė chirurgė A.Raslavičienė. 1944 m., jai išvykus į Vokietiją, ligoninės vadovo pareigų ėmėsi gydytojas Mečislovas Norkus.
Taip baigėsi vienas svarbiausių Tauragės apskrities ligoninės raidos etapų. Tarpukariu ligoninė tapo svarbia krašto sveikatos priežiūros įstaiga, o sovietmečiu jos veikla klostėsi jau kitomis politinėmis ir administracinėmis aplinkybėmis, tačiau tai – jau kito pasakojimo tema.
Nuotraukos:
- Tauragės apskrities ligoninės pastatas Tauragės dvare, 1925 m. (iš Tauragės ligoninės archyvo).
- Iš kairės: ligoninės vedėjas F.Tallat-Kelpša, medicinos sesuo Stanišauskaitė, gydytojas Piepolis, felčeris Grigalius Kisielius Tauragės apskrities ligoninės operacinėje pilyje, 1928 m. (iš TKM „Santaka“ fondų).
- Slaugės su naujagimiais Tauragės apskrities ligoninėje pilyje, pirma iš kairės – Marcelė Saldukienė, apie 1929 m. (iš TKM „Santaka“ fondų).
- Tauragės apskrities ligoninė pilyje, 1927–1932 m. (iš TKM „Santaka“ fondų).
- Iš kairės: felčeris G.Kisielius, medicinos sesuo Stanišauskaitė, ligoninės vedėjas F.Tallat-Kelpša Tauragės apskrities ligoninės raštinėje pilyje, 1929 m. (iš TKM „Santaka“ fondų).
- Iš kairės: sanitarė Zosė Vaivadaitė, slaugytoja Pranė Užupienė, Zosė Jonutienė ir Petrė su ligoniais Tauragės apskrities ligoninėje pilyje, 1929 m. (iš TKM „Santaka“ fondų).
- Šventinami Tauragės naujosios apskrities ligoninės pamatai, 1931 m. gegužės mėn. (?) (iš TKM „Santaka“ fondų).
- Naujoji Tauragės apskrities ligoninė, 1933 m. (iš TKM „Santaka“ fondų).
- Sėdi iš kairės: chirurgas Bernatavičius, ligoninės vedėjas J.Gečas, 1937 m. (iš Tauragės ligoninės archyvo).
- Tauragės apskrities ligoninės nuotrauka ant laikraščio „Savivaldybė“ viršelio (1933 m. sausio mėn, Nr. 1) (iš TKM „Santaka“ fondų).
