Pirmą kartą viešai išgirdau išsakytą norą Lietuvai jungtis prie demokratinių Europos šalių dar 1988 metų liepos mėnesį, kai ką tik iš pogrindžio išėjusi Lietuvos laisvės lyga deklaravo siekį Lietuvai jungtis į Europos tautų šeimą. Tuo metu Lietuvą okupavusi Sovietų sąjunga vykdė „perestroikos“ (liet. persitvarkymo) politiką, kurios tikslas buvo „atnaujinti“ Sovietų sąjungą, sukurti „naują federaciją“. Atsakas į tokius okupantų planus ir buvo be kompromisinė Lietuvos disidentų idėja – Lietuva tik demokratinių Europos valstybių bendrijoje.

Ši idėja galėjo būti įgyvendinta dėl Lietuvos Sąjūdžio, sutelkusio Lietuvos žmones valstybės nepriklausomybės atstatymui, kuris atliktas 1990 m. kovo 11 d., bei Lietuvos Respubliką pripažinus pasaulio valstybių bendrijai, kaip atkūrusią savo valstybės nepriklausomybę 1991 metų antroje pusėje. Tolesnė įvykių chronologija:

• 1995 m. birželio 12 d. pasirašyta Europos (asociacijos) sutartis, kuria buvo pripažintas Lietuvos siekis tapti Europos Sąjungos nare;
• 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė oficialią paraišką dėl narystės Europos Sąjungoje;
• 1999 m. spalio 13 d. Europos Komisija teigiamai įvertino Lietuvos pasirengimą pradėti derybas dėl narystės;
• 2000 m. vasario 15 d. buvo pradėtos Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje, kurias Lietuva ir Europos Sąjunga sėkmingai baigė 2002 m.;
• 2003 m. gegužės 10-11 dienomis Lietuvoje įvyko visuotinis referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje;
• 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare.

Tuo pačiu metu į Europos Sąjungą kartu su Lietuva įstojo Estija, Latvija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija, Kipras ir Malta. Tai buvo istoriškai didžiausia ES plėtros banga. Visos šios šalys šiemet švenčia įstojimo į Europos Sąjungą dvidešimtmetį.

Per šiuos metus išaugo mūsų šalies ekonomika bei gyventojų pajamos. Dešimtys milijardų eurų europinių pinigų buvo investuota į įvairias mūsų šalies sritis (ypač aplinkos apsaugą, susisiekimą). Pagerėjo gyventojų gyvenimo kokybė. Tačiau dalis mūsų piliečių nenorėjo laukti, kol gerovė bus sukurta čia, Lietuvoje, todėl išvyko į tas Europos šalis, kur pragyvenimo lygis smarkiai viršijo lietuviškąjį. Dalis tų žmonių prisitaikė gyventi svečiose šalyse ir turbūt ne visi sugrįš į gimtinę, nežiūrint Lietuvos progreso.

Mūsų šalies pasirinkimo stoti į Europos Sąjungą teisingumas ypač matosi šiuo metu, kai agresyvi, revanšistinė Rusija brutaliai užpuola savo kaimynines valstybes, kurios nenuėjo euroatlantinės integracijos keliu kartu su Baltijos šalimis. Taip pat kitos postsovietinės valstybės, kurios pasiliko Rusijos įtakos zonoje, paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje gaudavo pigius energetinius išteklius iš Rusijos, kai Lietuva ir kitos Baltijos valstybės mokėjo pasaulinėmis kainomis. Dabar šių nuo Rusijos priklausomų šalių ekonomika ir gyventojų pajamos smarkiai atsilieka nuo Lietuvos, juose klesti organizuoti nusikaltėliai, o šalių gyventojai tyliai skursta.

Lietuvos įstojimas į Europos Sąjunga išaugino šalies gyventojų gerovę ir padidino (kartu su įstojimu į NATO) šalies saugumą.

Tekstą parengė Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Raimondas Matemaitis