1422 metais rugsėjo 27 dieną buvo pasirašyta Melno sutartis, nulėmusi Europos ir Lietuvos geopolitinius lūžius ir ribas.
Mèlno taika (sutartimi) baigti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karai su Vokiečių ordinu. Susitarimas pasirašytas Lietuvos Dididžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenės stovykloje prie Melno ežero (Vyslos dešiniajame krante, netoli Osos upės) po 1422 metų ordinui nesėkmingo karo su Lenkija.
Sutartį pasirašė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, Lenkijos karalius Jogaila, Vokiečių ordinui atstovavo Didysis magistras Paul von Rusdorf, Livonijos magistras Siegfried Lander von Spanheim, Vokietijos magistras Eberhard von Siensheim – iš viso dokumentas pažymėtas 114 antspaudų. Pagal susitarimą Lietuva atgavo Žemaitiją, tačiau Nemuno žiotys ir Klaipėda liko Prūsijos valdžioje iki 1923 m. Melno taika istorikų pagrįstai vadinama abipusiu kompromisu ir per laiką gavusi „Amžinosios taikos“ vardą.
Tauragę ir Smalininkus vienija ne tik panaši geografinė padėtis, bet ir viena „Amžinosios sienos“ istorija. Per šias vietoves daugiau nei 500 metų ėjo siena, pradžioje tarp LDK ir kryžiuočių ordino, vėliau tarp Rusijos imperijos ir Prūsijos. Abiejose sienos pusėse buvo kalbama lietuviškai. Nors siena atskyrė vieną kultūrą nuo kitos, bet tuo pačiu vienijo pasienio gyventojus panašiais rūpesčiais ir aktualijomis.
Gyvenimas šiapus ir anapus sienos buvo aktyvus. Pro šią sieną keliavo dori prekeiviai ir šmugelninkai, kariuomenės prarasti keliautojai.
Jūsų žiniai istorijos puslapius atvertus… Fotomeninė pasienio gyvenimo rekonstrukcija.
Projekto „Gyvenimas šiapus ir anapus sienos“ bendraautoriai Mažosios Lietuvos Jurabarko krašto kultūros centras ir Tauragės krašto muziejus „Santaka“
Tekstą parengė MLJKKC direktorius Arvydas Griškus