Ingridos Mockutės paroda „Ne pirmą naktį nelauki sapno“
2020 rugsėjo 29

Visa tai – apie paros metą, kai fiziškai išlaikydami ryšį su aplinka, joje dalyvaudami, iš dalies prarandame su gyvenimu sąmoningą kontaktą. Miego būsena – vienintelis laikas, kai nutraukiami visi saitai su dabartimi, kai praktiškai prarandi save tokį, koks esi, su visomis dienos sėkmėmis ir nesėkmėmis, pasakytais ir nepasakytais žodžiais. Vien tam, kad įgytum galimybę regėti save praeityje, ateityje ir laike, kurio niekada nebuvo ir niekada nebus. Bet tas žinojimas, kartu su atgautomis jėgomis aplankys tik nubudus.

Sapnai – skaudaus atvirumo metas, kai stoji akistaton su savimi, savo praeities demonais, kai pats sau bandai išsiaiškinti, kas gi tu pagaliau esi. Ar tai gali pavykti? Tik naktis po nakties, sapnas po sapno neskubėdamas, nerangus ir geliantis ateina suvokimas apie tai, kad užteks, neverta bėgti nuo to, kas tave nuolat vejasi. Neverta bėgti nuo praeities, nuo savęs. Tai – nelygių galimybių rungtis, kurioje pralaimėjimas tau yra iš anksto užprogramuotas. Skausmas iš vaikystės, nusivylimas gimdantis agresiją paauglystėje, eksperimentavimas su savimi ir kitais – mylimais ir nemylimais – jaunystėje. Kai visko buvo tiek daug, bet tu manai, kad gero buvo tikrai per mažai. Gailėtis savęs, teisti save, ar tiesiog priimti? Sapnai neatsako, nesprendžia, nemoko, bet ir nebaudžia. Tai – sąlyginai saugi teritorija, kuri negali fiziškai sužaloti nei tavęs, nei kitų. Ir vis dėlto tu jų vengi. Vengi, nes čia esi verčiamas patirti tai, ką kadais išgyvenai. Kas buvo labai seniai, bet veikia taip pat skausmingai.

Visa tai – apie mylimus ir nemylimus, apie prarastus ir tebeprarandamus. Apie vizijas, ryškesnes už realybę ir gyvenimą, kuriame nebedalyvauji, bet stebi save iš šalies. Sapnuose yra viskas, bet nėra ribų. Jokių, nei tarp tikėjimo ir prakeiksmo, nei tarp išminties ir beprotybės, nėra jų nei tarp gyvenimo ir mirties. Viskas susimaišo tirštoje, daugiasluoksnėje minčių ir prisiminimų masėje, į kurią nugrimztame kartu su miegu. Kasnakt.

_____________________________________________

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais. Norėjau tapti menininke jau pauaglystėje. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būtį daug aiškiau. Baigiau Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė – juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje. Daug darbų pakeičiau, kol meilė fotografijai nugalėjo. Jau mama vaikystėje mokė fotografuoti juostiniais fotoaparatais, ryškinti juosteles. Kaip magišką paslapčių kambarį pamenu laboratoriją vonioje. Tiesa, mama buvo tik fotografė-mėgėja. Bet tam tikri portreto komponavimo principai, elementari fotografijos abėcėlė ateina ir iš to meto vaiko galvelės.

Pirmąją personalinę parodą surengiau 2009 metais Tauragėje, APIE MOTERĮ. Vėliau sekė dar keturios autorinės parodos – GYVENIMAS-ŽAIDIMAS(bendraautorė juvelyrė Neringa Poškutė), TAS SALDUS ŽODIS – TEATRAS(bendrautorius fotografas Tadas Zakarauskas), 2015 metais fotografijų paroda SUSILIEJIMAI ir 2017 metais MUTABOR. Jos daug apkeliavo: Vilnius, Klaipėda, Šiauliai, Tauragė, Kaunas, Birštonas, Palanga, Telšiai, Akmenė, Kėdainiai, Juodkrantė, Kaliningradas(Rusija), Sovetskas(Rusija).
Nuo 2014 metų gyvenu ir kuriu Klaipėdoje.

Ingrida Mockutė/ART

Prenumeruokite naujienlaiškį!
Kitos naujienos
Sausio 26-oji – Tarptautinė muitinių (muitininkų) diena
2021 sausio 26

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ įsikūręs unikalioje vietoje – tai rūmų architektūrinis ansamblis, statytas 1844–1847 metais carinės Rusijos muitinės veiklos paskirčiai, nuo XX a. pradžios vadinamas pilimi. Pastatas ne tik daugybę kartų keitė paskirtį, bet čia nuo seno vyko ir kultūros mainai. Mat čia šeimininkavo ir rusai, ir vokiečiai, kol galiausiai Pilis tapo Tauragės simboliu ir […]

Į „Kultūros muitinę“ Vytaras Radzevičius viliojo čia pat verdamo maisto kvapais
2021 rugsėjo 29

Rugsėjį Tauragės krašto muziejus „Santaka“ virto tikra kultūros muitine. Pilies menėse svečiavosi žurnalistas, keliautojas Vytaras Radzevičius, o tiesiai Pilies kiemelyje verdamos chašlamos kvapai viliojo tauragiškius iš už kilometro. Prieš gerą dešimtmetį Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius senu mersedesu leidosi į pirmą kelionę. Vytaras tradiciškai visose ekspedicijose buvo atsakingas už maisto atsargas ir gaminimą. Kelionės į […]

Apie 1940 m. pastatytoje uždaroje turgaus halėje buvo siekiama patogumo ir išlaikyti aukštą higienos lygį
2021 liepos 20

Apie 1940 m., nedaug likus iki Lietuvos okupacijos, pastatoma uždara turgaus halė, kad prekiauti šalia turgaus aikštės būtų patogu ir eilinę dieną, bet kokiomis oro sąlygomis ir išlaikant aukštesnį higienos lygį. Prie sienų ir eilėje halės vidury buvo nedidelės krautuvėlės su baltomis glazūruotų plytelių sienomis, metlacho grindimis. Kiekvienoje buvo vandentiekis, kriauklė, kanalizacija, elektros apšvietimas. Priekinė […]