Petras Jonikas gimė 1906 m. kovo 25 d. Tauragės valsčiuje Antringių kaime.

P.Joniko tėvai, mažažemiai valstiečiai, leido vyriausiąjį sūnų į mokslus. Šiek tiek pasimokęs privačiai pas girininką Budriką, gyvenusį tame pačiame kaime, P.Jonikas pradėjo lankyti Šilalės gimnaziją. Kalbininko jaunesnioji sesuo Julija Jonikaitė-Čėsnienė, gimusi 1914 m. ir gyvenusi Pagramantyje, 1991 m. pasakojo, kad į Šilalę pirmadieniais tėvas Petrą nuveždavęs arkliais, įdėdavęs ir maisto. Šeštadienį Petras visuomet grįždavęs namo pėsčias. Taip keletą metų. Vėliau P.Jonikas mokęsis Tauragėje.

Kauno universitete P.Jonikas gaudavęs stipendiją. Tėvai, turėdami tik 6 hektarus žemės, augino penkis vaikus ir vertėsi sunkiai, todėl be valstybės paramos kažin ar būtų pajėgę aprūpinti sūnų.

1944 m., kai buvo aišku, jog stalinistų teroro išvengti nepavyks, P.Jonikas pasitraukė į Vokietiją, paskui į JAV. Pasak J.Čėsnienės, Petras parbėgęs į tėviškę, pasiėmęs kelis daiktus ir nuvažiavęs dviračiu į Lauksargių pusę, sienos link. Broliui Jonui, kuris pasiliko, sakęs: „Vežte veš, tai kam laukt, kol veš? Geriau pačiam išvažiuot“. Brolio žodžiai buvo pranašiški Jonui: jį su šeima išvežė, lageryje ir mirė.

Dar 1991 m. Antringiuose, dabar vadinamuose Ringiais, senosios sodybos vietoje pastatyta nauja troba. Čia gyveno P.Joniko brolio Antano žmona Stanislava.

P.Joniko knygos „Pagramančio tarmė“, parašyta dar tarpukariu, vėliau jau JAV išleistos „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antroje XIX a. pusėje“, „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje. Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai“ ir kitos yra svarbios lituanistikai.

Petras Jonikas mirė 1996 m. vasario 3 d. Riversaide, JAV. Palaidotas Čikagoje.

2024 m. vasario pradžioje Tauragės rajono savivaldybės Mažonų seniūnija perdavė muziejui Petro Joniko tarpukario laikų darbo stalą, kurį jis, prieš bėgdamas nuo sovietinių okupantų, parsivežė iš Kauno, galbūt tikėdamasis kada nors grįžti į savo gimtuosius namus. Prie šio stalo dar mokėsi kalbininko brolio Antano sūnus, taip pat vardu Antanas. Kaip prisimena sūnaus Antano žmona Nijolė Jonikienė, gyvenanti Pagramantyje, prie jo mokėsi ir jos dukros. Prieš šešerius metus nusprendusi senąją sodybą parduoti, N.Jonikienė stalą perdavė tuometinei Pagramančio bibliotekos vedėjai Virginai Bartušienei, kuri laikė jį bibliotekos pastato koridoriuje. Šiai išėjus į pensiją, stalas nukeliavo į seniūnijos patalpas, o vėliau seniūnas Egidijus Jurgilas jį perdavė Tauragės krašto muziejui „Santaka“. Džiaugiamės, kad dar viena istorijos relikvija papildė muziejaus rinkinius.

Pagal 1991 m. tyrimus ir 2024 m. surinktą medžiagą parengė muziejininkė-etnografė Viliutė Ružinskaitė

Stalo fotografija Mindaugo Černecko 2024 m.

P.Joniko portretinė fotografija iš Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fondo