Ruduo artėja link pabaigos. Miškas, pavasarį skambantis nuo paukščių giesmių ir vabzdžių zvimbimo, dabar tylus. Tik šnara nukritę lapai po kojomis, ūžia vėjas medžių viršūnėse, kartais girdisi kėkštų barniai. Tačiau šiltesnėmis dienomis dar galima tikėtis įdomių netikėtų susitikimų.

Netoli pilno vandens pamiškės griovio, kur vasarą būna gausu varlių, keliuką kerta žaltys. Jo judesiai vangūs, lėti. Kaip ir visų šaltakraujų gyvūnų, roplių aktyvumas priklauso nuo oro temperatūros. Devyni laipsniai šilumos – jam per šalta.

Šuo metu žalčiai ruošiasi žiemos miegui. Jie ieško sau tinkamos slėptuvės. Tai gali būti gilus plyšys po medžio šaknimis, karvių mėšlo, pūvančių medžių lapų arba durpių krūva. Tokiose vietose žiemai praleisti kartais renkasi dešimtys žalčių. Temperatūrai nukritus jie sustingsta ir tokios būsenos būna iki kovo ar balandžio mėnesio. Atšilus orams žalčiai atgyja, išlenda į saulėtas vietas pasišildyti ir po truputį pasklinda po visą jiems tinkamą gyventi teritoriją. 

Pastebėjęs žmogų žalčiukas net nebando sprukti. Susisukęs į blynelį jis baimingai stebi galimą pavojų. Palietus ropliuką blynelis sušnypščia, pradeda raitytis, apsiverčia aukštyn pilvu ir apsimeta negyvu. Padarau porą kadrų ir palieku padarėlį ramybėje. Po valandos tuo pačiu keliu grįžtu atgal – žalčiuko jau nebėra.

Informaciją parengė Tauragės krašto muziejaus SANTAKA muziejininkas-gamtininkas Aleksandras Naryškin