Pasakojo Julija Diksienė-Daukšaitė, gimusi 1910 m. Bernotiškės k. Tauragės r. Gyveno Tauragėje, Šilalės gatvėje.
Rašyta ranka, kalba neautentiška. Kabutėmis išskirti žodžiai, posakiai, sakiniai autentiški.
Vidutiniškai šeimoje būdavo 5–6 vaikai. O kitų būdavo ir po 15. Ringalių kaime buvo mano vyro giminės 16 vaikų, o dar tėvas su motina, tai iš viso 18. Kur daug vaikų buvo, ten jie „biedniau“, vargingiau augo. „Bagotus“ gerbdavo, o kur „biednas“, tai „biednas“. Daug vaikų paprastai turėdavo „biedniokai“. Kur daug šeimos, eidavo žmonės nepasipuošę – nebuvo iš ko. Jei būdavo šeimos daug, vyresniosios mergelės pykdavo ant vaiko. Mūsų kaime tokio Ašmono gimė šeši vaikai, paskui dar vienas pagrandukas, tai vyresnioji mergelė pyko ant tėvų ir ant gimusio.
Kad aš augau, nebuvo nė „trusikų“, nė nieko. Vaikams linines suknikes užmaudavo. Berniukai eidavo ligi 16 metų be kelnių, su lininiais baltiniais iki kelių. Dar tąsyk maža buvau, kai taip vaikščiojo.
Kai aš augau, nebuvo mūsų aplinkoje bevaikių. Kartais bevaikiai imdavo iš savo giminės augintinį. Pagirupy buvo tokie Bajorinai, jie neturėjo šeimos, tai pasiėmė savo sesers mergelę.
Vyrai daugiau laukdavo gimstant berniukų, o motinos – mergikių. Buvo Pagirupy tokie Švatrinai, jiems gimdavo vis mergikės ir mergikės.
Nėščios moterys taip pat dirbo visus ūkio darbus iki gimdymo. Joms buvo negalima iš kito, kokio luošo ar šiaip žmogaus pasijuokti, pasišaipyti, nes toji yda galėjo pačios vaikui kliūti.
Buvo specialios bobutės, kurios eidavo prie gimdymo. Tarpukario Lietuvoje jau atsirado ir daktarai, bet jie buvo labai brangūs, tai vis dažnai eidavo bobutės. „Nu ir išmarina moterų tos bobutes!“ Vis, žiūrėk, mirdavo ir mirdavo moterys per gimdymą. Bobutėms atsilygindavo vilnomis, linais ir pinigų kai kas duodavo. Jos dažnai būdavo kampininkės ir savo linų, vilnų neturėdavo. „Kai augau buvo Pagirupy bobutė Volterienė, Sutkuose Latožienė“.
Tik ką gimusį kūdikį bobutė maudydavo geldoje. Peržegnodavo tą vandenį ir vaiką ir po to jį dėdavo į geldą. Maudymo vandenį išpildavo lauk.
Bobutė gimdančiosios namuose būdavo dvi dienas. Ji ir suvystydavo naujagimį. Senovėje vaiką vystydavo su juosta. Laukdama pirmagimio, moteris pasiruošdavo juostą iš anksto. „Tą vaikiuką subintuodavo, kad galėjai jį mėtyt kaip kočėluką.“. Suvystydavo stipriai, kad nebūtų kreivas, kuprotas. Aš pati ištekėjau 25-kių metų, tai jau nevysčiau su juosta, o tik į vystykliukus. Gimdžiau pas uošvienę. Ji pirmą savaitę po gimdymo neleido man keltis, o po savaitės jau galėjau keltis ir viską dirbti.
Su juosta vaiką vystydavo iki dviejų mėnesių. Paskui vaikas pats išsikrapštydavo rankutes. Iki pusės metų vystydavo vaiką iki pusės, o nuo pusės metų nebevyniodavo ir kojikių. Mažam vaikui jau paaugus apvilkdavo drobinius baltiniukus iki kelių ir viskas.
Ką tik gimusį vaiką, nupraustą ir suvystytą, motina pabučiuodavo ir pasiimdavo prie savęs. Vėliau vaiką guldydavo į „lopišį“. Laukdami pirmagimio, tėvai iš anksto pasirūpindavo lopšį. Lopšiai buvo pintiniai ar sukalti iš lentelių. Prie lubų būdavo kartis, ant jos su virvelėmis kabindavo lopšį. „Aš irgi prie lopišia auginau. Prie lovas būdava tas lopišys, pasupi vaiką, ka verk“. Kartais lopšį, užaugus saviems vaikams, žmonės atiduodavo kaimynams. Lopšį kabindavo tėvas arba užaugęs sūnus šalia motinos lovos. Vaiko galva visuomet būdavo nukreipta į tą pačią pusę, kaip ir motinos. Ūgtelėjusį vaiką guldydavo į „vygę“. „Vygė“ buvo panaši į lovelę, tik suapvalintomis pakojomis. Vaiką pasupdavo ir šis užmigdavo. Vaiko pagalvėlė ir pataliukai buvo prikimšti plunksnų, o į čiužinį prikimšdavo šiaudų ar smulkaus minkšto šienuko.
Vyrai kiti prie gimdymo sėdėdavo, o kiti nė kambary nebūdavo. Jau pagimdžius ir suvysčius vaiką, pakviesdavo visus šeimos vaikus ir jie visi turėdavo pabučiuoti gimusį vaikiuką. Bobutė ar motina sakydavo: „Jau turėsit sesikę ar broliuką. Mums būdavo įdomu, kad „leliuką“ turim.“ Vaikams sakydavo:
– Leliuką“ gandras atnešė.
– O kur jis padėjo?
– Per kaminą įmetė.
Šiaip giminėms žinios neduodavo, tik kai krikštydavo, keldavo balių ir kviesdavo gimines. Iki krikšto vaiką vadino būsimu vardu. Kokį vardą duos, susitardavo tėvai. Motinos vardą nedaug kam dėjo. Jei pirmasis būdavo berniukas, jam dažnai dėdavo tėvo vardą. Krikštydavo jei silpnas vaikas greit, o kiti ir iki dviejų mėnesių išlaukdavo. Populiariausi vardai berniukams buvo Juozas, Jonas, Vincas, Mykolas. Krikštatėvius vadino „kūmins“, „kūma“. Krikštasūnį kūmai vadino „puodi“. Į kūmus prašydavo gimines ar kaimynus, su kuriais gerai sugyveno. Kūmai rūpinosi vaikais: nupirkdavo cukraus, manų ar ko gimusiam mažam reikia, vyresniesiems vaikams parveždavo iš miestelio saldainių. Į „metrikus“ rašė gimimo, o ne krikšto datą. Krikšto marškinėlius vieni pasisiūdavo iš anksto pirmagimiui, po to naudojo tuos pačius ir kitiems savo vaikams. Kiti pasiskolindavo iš kaimynų, jei neturėjo savo. Kuri moteris „bagotesnė“, paskolindavo krikšto marškinėlius ir kaimynėms. Vaiką suvystydavo ir įkišdavo į ilgą „krikšto suknelę“. Tą „suknelę“ saugodavo tėvai būsimiems vaikams.
Motina pirmąjį pieną „numilždavo“, su sekančiu pienu maitino kūdikį. Jei trūkdavo savo pieno, imdavo karvės pieną. Motina laikydavo vaiką prie savęs taip, kad ant jos dešinės rankos būtų vaiko galva. Maitino ne nustatytomis valandomis. Kai vaikas verkdavo, ir maitindavo. Bežįsdamas užmigdavo. Prie savęs motinos vaiką maitindavo įvairiai. Vienos išlaikydavo pusę metų, kitos – metus. Maitinančiai savo pienu motinai negalima rūgščiai valgyti, kad nepakenktų vaikui. Taip pat jei motina išsigando, to išgąsčio galėjo gauti ir vaikas per pieną. Kad to neatsitiktų, išsigandusi motina turėdavo tą pieną „numilžti“ ir maitinti vaiką su sekančiu pienu. Rūgščių kopūstų motina negalėjo pusę metų valgyti.
Mažam vaikui iki mėnesio ir vėliau duodavo žįsti „čiulpą“. Jį darydavo taip: sukramtydavo saują duonos, įdėdavo cukraus, tą košelę sudėdavo į retą lininį skudurėlį ir duodavo vaikui čiulpti. Vaikas čiulpdavo, kol visą iščiulpdavo. Tada jam padarydavo naują „čiulpą“. „Čiulpą“ čiulpdavo iki metų, kitas ir metų vaikščiodavo „čiulpą“ įsikandęs. Vaiką maitindavo ir iš buteliuko, duodavo karvės pieno, kmynų, ramunėlių arbatos.
Motina, nutraukdama nuo savęs vaiką, turėjo žiūrėti, kad tuo metu neskristų paukščiai, neišlėktų arba neparlėktų, nes tokiu metu nutrauktas nuo krūties vaikas būtų „paukštlėkis“. Toks vaikas bus netikęs: nepastovus, neramus, daug lakstys. Tai prietaras, atėjęs iš gilios senovės. Ir būdavę tokių vaikų.
Kiek paaugusiam vaikui padėdavo atskirai mažą kėdutę. Jis prie jos atsiklaupęs pavalgydavo. Valgė iš mažo molinio dubenėlio „bliūduko“ su mediniu šaukštu. Kai paaugdavo didesnis, imdavo valgyti su visais prie stalo.
Eidamos prie lauko darbų, moterys nešdavosi vaikus. „Išeisi šiena grėbti ar bulvių kasti, įsidėsi vaiką į lentinį vežimuką. Iki pietų mieg, po pietų ant dirvas repečkoj“.
Vaikų žaislų nebuvo, tėvai išdroždavo kokią lėlikę.
Iki pusės metų vaikus jau statydavo motina sau ant kelių, vaikščioti vaikai pradėdavo nuo metukų. Šnekėti pradėdavo kaip koks vaikas. Kitas nuo metukų, kitas vėliau. Mūsų kaimyno Laugalio vaikas nešnekėjo, kol galva, „mamūniki“, neužaugo. Tris metus nešnekėjo.
Aš vaikų nešankinau ir daug nenešiojau. Bobutės (senelės) daugiau panešiodavo. Lopšinių nedainavau. Per darbus neturėjau laiko ir pasakų sekti. Tėvai nesidrovėdavo prie vaikų susibarti.
Pirmieji gimdymo plaukai kitam vaikui nukrisdavo patys, o jei nenukrisdavo, tai vienerių metų vaiką apkirpdavo. Mergaitėms nuo vienerių metų pradėdavo auginti kasas.
Šeimoje vaikai susimušdavo ir vėl susitaikydavo. „Maži neturėja piktumų. Susimuš, susikūdūs ir vėl gerai“.
Vaikams tėvas pasiūdavo naginikes. Kartais jas nupindavo iš storų pakulų siūlų. Kai vaikai paaugdavo, nešiodavo „klumbikes“.
Prasižengusius vaikus bausdavo. „Rykšte užčaižys ar diržiuką kad užplos par plikus rytukus. Bijodava vaikai“.
Pati Julija Diksienė augo penkių vaikų šeimoje. Tėvelis anksti mirė, liko mama su vaikais. Motina turėjo 9 ha žemės. Samdinių šeimoje nebuvo.
Kai kurių žodžių paaiškinimai:
„Biednas“, „biedniokas“ – neturtingas žmogus
„Bagotas“ – turtingas
„Trusikai“ – apatinės kelnaitės
„Lopišys“ – lopšys
„Leliukas“ – kūdikis
„Metrikai“ – gimimo liudijimas
„Čiulpas“ – vaiko žindukas
„Vygė“ – lovelė vaikui miegoti
„Klumbikės“ – klumpės, vaikų nešiotos klumpelės
Pagal Lietuvos nacionalinio kultūros centro etnologės Birutės Imbrasienės sudarytą anketą užrašė Viliutė Ružinskaitė 1996 m.
Nežinomų autorių fotografijos iš muziejaus archyvo.
Krikštynos 1957 m. Tauragės r. Metrika nežinoma. Dovanojo Bronė Korolkovienė 1993 m.
Iš kairės: Stasė ir Julija Daukšaitės. Bernotiškės k., Tauragės r. 1926 m. Dovanojo Julija Daukšaitė-Diksienė 1996 m.
