Tremties nepalaužtos

Birželio 14 dieną Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pradėti vykdyti masiniai gyventojų trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą, į Sibirą, kuriuos organizavo ir vykdė Sovietų Sąjunga. Iš viso išvežta apie 18 tūkst. žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG’o stovyklas. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Birželio 14-oji ir 15-oji – Lietuvoje minimos kaip Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos. 

Prisimindami ir minėdami šią dieną, prisimename ir savo, Tauragės krašto, tremtinius, politinius kalinius. Balandžio 3 d. garbingą, 85-ąjį jubiliejų atšventė buvusi tremtinė Genovaitė Šimaitienė. Genovaitės ryšys su  Tremties ir rezistencijos muziejumi yra labai glaudus ir artimas, nes šiame muziejuje yra eksponuojamas vienas iš gražiausių ir unikaliausių tremties ekspozicijos eksponatas, tai jos vestuvinis tautinis kostiumas. Tai ne vienintelis jos daiktas, perduotas muziejui. Lankytojai gali pamatyti ir jos tėvelių išsaugotą siuvimo mašiną,  fotografijų, rankdarbių…Ir visus tuos daiktus, dabar jau eksponatus, gaubia įdomios, intriguojančios istorijos, kurias Genovaitė puikiai atsimena. Dar vieną, niekur neviešintą istoriją, išgirdome lankantis svečiuose pas Genovaitę jos gražaus gimtadienio proga. Jai leidus, dalinuosi šia istorija ir su jumis.

Dvi likimo draugės, dvi tremtinės: Irena Marčiulaitytė-Stirbienė (g.1933-05-28) ir Genovaitė Tverijonaitė-Šimaitienė (g. 1939-04-03). Abi likimo buvo nublokštos į tolimąjį Sibirą, tik į skirtingas vietas. Susidraugavo grįžusios į Lietuvą, Tauragėje, 1964 metais.  Abi dirbo Tauragės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, buhalterijoje, vėliau – taip pat buhalterijoje, tik skaičiavimo mašinų elementų gamykloje (SMEG). Susidraugavo, nes buvo panašaus likimo. Irenos Stirbienės mama buvo mirusi ir palaidota Rusijoje, Chakasijoje (Chakasijos Respublika – Rusijos Federacijos respublika Rytų Sibiro pietuose) 1950 metais.  Irena Stirbienė visą laiką galvojo, kaip galėtų parsivežti mamos palaikus į Lietuvą. Viena  ten važiuoti bijojo, todėl paprašė, kad kartu į Sibirą važiuotų ir jai padėtų Genovaitė.

1988−1991 m. atsivėrus galimybėms nuvykti į buvusias tremties vietas, lietuviai ėmė keliauti į Sibirą parsivežti savo mirusiųjų į Lietuvą. Rašytojas Petras Dirgėla 1989 m. lapkritį rašė: Iš Sibiro, iš Laptevų jūros plikųjų salų, iš visų buvusių gulagų lietuviai veža namo tremtinių – tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių – palaikus. Mūsų herojės – Irena ir Genovaitė, Sibiro platybes pasiekė 10-čia metų anksčiau, nei šios misijos ėmėsi Lietuvos valdininkai. 1978 metais buvusios tremtinės sugrįžo į vietą, kur buvo atvežtos ne savo noru, kur praleido dalį savo gyvenimo. Tik šį kartą kelionė į svetimą kraštą buvo trumpesnė ir patogesnė, draugės vyko lėktuvu. Deja, nuskridus į tą vietą kur gyveno Irenos šeima,  kaimo jau nerado. Šalimais buvusios kapinės visiškai apleistos. Vienintelė paguoda ir viltis buvo netoliese gyvenę buvę tremtiniai ukrainiečiai. Jie moterims papasakojo, kaip jos galinčios surasti buvusias kapines. Ieškojo dvi dienas. Nors teritorija buvo miškinga, apaugusi aukštomis žolėmis, visgi, kapinaites moterys rado. „Ten buvo palaidotos dvi lietuvės, pastatyti  kryželiai ir aptverta tvorele. Kryželiai jau beveik supuvę, nukritusios kryžmos, apdegę, nes miške kažkada buvo gaisras. Tie du kapai buvo aptverti, bet tvorelės jau nebuvo, tik tarp žolių pastebėjome vartelius. Draugė pradėjo abejoti, kuriuos palaikus kasti, esančius kairėje ar dešinėje? Iškasti buvo numatyta jau kitą dieną, nes sutiko padėti mums vietiniai gyventojai. Naktį aš susapnavau pranašišką sapną, kad Irena susitiko su mama, o mama atėjo iš didelio kambario, iš dešinės pusės. Jos susitiko ir apsikabinusios labai verkė ir džiaugėsi, abi ruošėsi grįžti į Lietuvą. Rytą aš jai papasakojau savo sapną. Ji pradėjo galvoti, kad greičiausiai, mamos palaikai dešinėje pusėje“, – taip apie tą lemtingą akimirką pasakojo G. Šimaitienė.

                      Sapno būta išties pranašiško, taip ir buvo. Kai pradėjo kasti ir atidarė pusiau supuvusio karsto dangtį, Irena, įlipusi į duobę pastebėjo palaidinės likučius, kuri buvo susegta stiklinėmis sagutėmis. Būtent stiklines sagutes ji ir atsiminė iš mamos laidotuvių. Dar atrado sijono skiautes. Viską kruopščiai surinko, savo rankomis surinko ir visus kaulelius, buvusius duobėje. Genovaitė iš draugės rankų perėmusi rastus palaikus dėjo į lagaminą, kurį draugės buvo nusipirkusios  toje gyvenvietėje. Moterys buvo nusipirkusios du lagaminus, manydamos, kad palaikai gali į vieną lagaminą netilpti, bet…užteko ir vieno. „Iki šiol prisimenu, kokios buvome laimingos, kad radome. Susikibusios abi leidomės nuo kalnelio, ir atrodė, kad kažkas mus iš to džiaugsmo neša ant sparnų“, – prisiminimais dalijosi Šimaitienė. Grįždamos atgal, moterys  buvo labai atsargios, labai bijojo, kad kas iš jų nepavogtų to lagamino, didžiulė baimė kaustė ir, kad kas nepatikrintų lagamino vidaus, juk jos neturėjo jokių leidimų, jokių įgaliojimų. Tais laikais apie laisvą Lietuvą dar niekas  negalvojo. Lengviau buvo tiems, kas galėjo parvežti palaikus į Lietuvą 1989 metais ( tada buvo duotas leidimas). I. Stirbienė parvežtus mamos palaikus palaidojo Tauragėje. Vėliau ji pati keletą metų gyveno Vilniuje. Mirė 2018-12-19. Palaidota Vilniuje. Nepaisant atstumo, draugės ryšį, draugystę  palaikė telefonu. Ilgais pašnekesiais prisimindavo savo išgyventus džiaugsmus ir vargus. Pasak, Genovaitės, jai draugės labai trūksta. Trūksta kaip ir kiekvieno anapilin išėjusio artimo, brangaus žmogaus.

                      Genovaitė į Sibirą (į Irkutsko sr., Zimos rajoną, Centralnyj Chazan)  buvo išremta su tėvais 1948 metų gegužės 22 d. Tremtyje išbuvo 10 metų, ten ji ir ištekėjo. Genovaitę Šimaitienę daugelis tauragiškių pažįsta kaip menininkę. Tarp jos darbų daugybė paveikslų, atvirukų, aplikacijomis išdabintų margučių, servetėlių… Ji 30 metų dalyvavo Tauragės kultūros centro choro „Tremtinys“ veikloje. Nors moteris neseniai atšventė gražų 85 metų jubiliejų, nors, kaip ji sako, kojos jau nelabai klauso, bet ji vis dar šmaikšti, bendraujanti ir įdomi. Ir tokių, kaip ji, buvusių tremtinių, nepalaužtų, stiprios valios, yra dar ne vienas. Jie mums šiandien tikras pavyzdys, kaip negalim pasiduoti, nusivilti, palūžti, kaip atlaikius visus išbandymus…privalom toliau gyventi Gyvenimą, mylėti ir vertinti savo kraštą.

                                        Aušra Norvilienė, Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė


Dvi draugės. Kairėje Irena Stirbienė ir Genovaitė Šimaitienė (nuotr. G. Šimaitienės)

G. Šimaitienės pagerbimas 85-ojo jubiliejaus proga. Sveikina Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas R. Matemaitis ir muziejininkė A. Norvilienė


G. Šimaitienės vestuvinis kostiumas – Tremties ir rezistencijos muziejuje