Tauragės mokytojų seminarija – išskirtinė mokymo įstaiga, kurioje ruošti pradinių klasių mokytojai ne tik Didžiajai Lietuvai, bet ir neseniai prijungtam Klaipėdos kraštui. Seminarijos ištakos siejamos su 1918 m., kai evangelikų liuteronų vyskupas Augustas Vymeris ir istorijos mokytojas Jonas Vilkaitis prie evangelikų liuteronų bažnyčios įsteigė vienerių metų mokytojų kursus. Pedagogų poreikiui tik augant, 1923 m., Dariaus ir Girėno g. esančiame privačiame name, įkurta Tauragės mokytojų seminarija. Ši švietimo įstaiga veikė iki 1942 m., kol nacių okupacinės valdžios buvo uždaryta. Seminarijos pastatas nugriautas 1985 m., o vietoje jo iškilo Tauragės muzikos mokykla.

Tarpukario Tauragėje mokytojų seminarija tapo tikru kultūros židiniu, kur mokytojavo ne vienas žymus pedagogas, prisidėjęs prie būsimųjų mokytojų, kalbininkų, rašytojų, muzikų lavinimo. Seminarija ypač išsiskyrė savo veikliais ir talentingais muzikos pedagogais: Juozapu Gudavičiumi, Petru Vacbergu bei Eduardu Balčiūnu, kurių indėlis Tauragės ir visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui šiame straipsnyje bus plačiau aprašomas.

Dideli krūviai

Į mokytojų seminarijas dažniausiai stodavo neturtingų tėvų vaikai, nes čia mokslas kainavo pigiau, nei gimnazijoje. Be to, buvo sudarytos sąlygos greičiau tapti savarankišku ir pradėti dirbti.

Seminarijoje galėjo mokytis jaunuoliai pabaigę progimnaziją arba 4 gimnazijos klases (gimnazijoje mokslas truko iš viso 8-erius metus, nuo 1936 m. – 7-erius metus). Iš pradžių Tauragės mokytojų seminarijos mokymosi programos trukmė buvo 2-eji, o vėliau pereita prie 4-erių metų ir apėmė platų spektrą mokomųjų dalykų. Be pagrindinių bendrojo lavinimo disciplinų moksleiviai mokėsi psichologijos, logikos, kraštotyros metodikos, kosmografijos, bitininkystės, sodininkystės ir daržininkystės, dainavimo ir t. t. Mokymosi krūviai ir reikalavimai buvo aukšti. Mokiniai turėdavo apie 42 pamokas per savaitę. Pavyzdžiui, 1927 m. mokytojų seminarijoje kartoti kurso buvo palikti net 19 % mokinių.

Baigę mokslus jaunuoliai įgydavo pradžios mokyklos mokytojo-praktikanto vardą, o po 2-ejų metų praktikos, išlaikę numatytus egzaminus, įgydavo pradžios mokyklos mokytojo vardą. Seminarijos baigimo atestatas buvo tolygus gimnazijos, todėl mokiniai po to galėjo tęsti mokslus ir aukštojoje mokykloje.

Muzikinis parengimas

Mokytis seminarijoje buvo atrenkami tik pažangūs visuose dalykuose jaunuoliai, kurių muzikinę klausą ir balsą prieš stojant patikrindavo seminarijos direktorius arba vicedirektorius bei muzikos mokytojas. Jei kandidatas neturėdavo pakankamai geros klausos, į seminaristų gretas nebūdavo priimamas. Taip pat tikrinta ir sveikata: kandidatui turint fizinių, ar fiziologinių trūkumų, kurie jam kliudytų eiti mokytojo pareigas, jo kandidatūra buvo atmetama. Kadangi seminarija ruošė pradinės mokyklos mokytojus, muzika buvo vienas iš pagrindinių dalykų. Šiai disciplinai buvo skiriamos net 4–5 savaitinės pamokos, kurių metu ne tik mokėsi dainuoti, bet ir turėjo išmokti griežti smuiku.

Mokytojų seminarijos choras vertintas labai gerai, laikytas profesionaliu kolektyvu. Choras kelis kartus dainavo Kauno radiofone bei dažnai užimdavo pirmąsias vietas mokyklų chorų konkursuose. Nuo 1933 m. seminarijoje veikė bendras mokytojų ir mokinių styginių orkestrėlis.

Moksleiviai koncertuodavo ne tik seminarijos vakarėliuose, bet ir organizuodavo pasirodymus miestelėnams. Būta tradicijos vasario pirmąjį šeštadienį surengti didelį pasirodymą Šaulių rūmuose, o už renginį surinktus pinigus paskirdavo Savišalpos kasai, kuri išdalydavo pinigus pažangiems mokiniams, kuriems buvo reikalinga finansinė parama. Norinčiųjų išvysti ir išgirsti seminaristų programą netrūkdavo, todėl į renginį patekdavo tik tie, kurie turėjo kvietimus.

Seminaristai šiam pagrindiniam metų renginiui ruošė koncertus, statė spektaklius, operetes ir net operas. Žiūrovų teismui buvo pristatyti „Malūnininkas ir kaminkrėtys“ (Miko Petrausko operetė), „Ubagų karalius“ (pagal Juzefo Džiežkovskio romaną), „Čigonė Aza“ (pagal Juzefo Ignoto Kraševskio romaną), „Kunigaikštis Žvainys“ (pagal Vinco Mykolaičio Putino poemą) bei kiti.

Operų bei operečių režisieriaus pareigų ėmėsi fizinio lavinimo mokytojas Jurgis Jašinskas. Jis nuo 1929 m. mokėsi Kauno karo mokykloje bei kartu lankė eksperimentinio dramos teatro vaidybos studiją. 1936 m. baigė Aukštuosius kūno kultūros kursus Kaune ir atvyko mokytojauti į Tauragę, kur gyveno iki 1940 m.

Streikas dėl muzikos mokytojo

Kas dirbo muzikos mokytoju tik įsikūrus Tauragės mokytojų seminarijai tiksliai nėra žinoma. Pirmosios seminariją baigusios laidos vinjetėje įkomponuota kompozitoriaus Juozapo Gudavičiaus fotografija, tačiau žinoma, kad jis į Tauragę atvyko tik 1927 m., taigi tos laidos jaunuolius galėjo mokyti maždaug pusmetį.

Tačiau tarpukario spaudoje pavyko rasti informacijos apie gan plačiai visos Lietuvos mastu nuskambėjusį streiką, kilusį Tauragės mokytojų seminarijoje, dėl nepasitenkinimo muzikos ir dainavimo mokytoju.

Aiškėja, kad 1925 m. pavasarį seminarijoje šias pareigas ėjo vietos vargonininkas Vincas Dirginčius. Mokiniai apie šį pedagogą atsiliepė prastai dėl jo nervingumo, šiurkštumo bei dažno mokinių įžeidinėjimo, apie ką jau seniau buvo pranešta mokyklos direktoriui M. Mačerniui.

Streiką išprovokavęs konfliktas kilo kovo 12 d., kai muzikos mokytojas mokiniams liepė dainuoti po vieną iš natų. Mokiniai atsisakė tą daryti, todėl įpykęs V. Dirginčius pasiskundė mokyklos direktoriui.

2 mokinius, kurie inicijavo konflikto pradžią, nutarta pašalinti iš mokyklos, o toks verdiktas labai papiktino kitus moksleivius, todėl pastarieji mokytojų tarybai įteikė prašymą atšaukti tokį sprendimą. Taryba mokinių prašymą tenkino tik iš dalies – vieną moksleivį iš dviejų vis tiek siūlyta išmesti iš seminarijos, todėl pasipiktinę mokiniai nutarė siųsti delegaciją į Švietimo ministeriją Kaune. Kol delegacija buvo išvykusi, kiti seminaristai streikavo ir nėjo į pamokas. Deja, mokinių delegacija ministerijoje nebuvo priimta ir grįžo į Tauragę nieko nepešusi.

Tuo pačiu metu į Kauną išsiųstas Tauragės mokytojų seminarijos pedagogų atstovas A. Savickas, kuris Švietimo ministerijoje pristatė susidariusią padėtį. Jam duoti švietimo ministro Kazimiero Jokanto nurodymai pašalinti iš mokyklos tuos mokinius, kurie ir toliau nelankys pamokų.

Kitą dieną po žinios gavimo mokiniai pakluso ir susirinko į seminarijos salę, tačiau, kai direktorius M. Mačernis liepė išsiskirstyti į klases, atsisakyta tai padaryti. Direktorius griebėsi drastiško sprendimo ir iškvietė policiją. Su policininko pagalba dalį mokinių pavyko suvaryti į klases.

Kitą dieną prie seminarijos sargybą ėjo 4 pareigūnai, dar 2 sukiojosi prie mokinių bendrabučio, tačiau incidentų neįvyko ir moksleiviai susirinko į pamokas. Tuo metu dėl moksleivių kreipimosi netgi buvo atvykęs Lietuvos valstiečių liaudininkų Seimo frakcijos narys Vincas Kniukšta, tačiau neaišku, ką tuo klausimu nuveikė.

Po šio streiko dalis moksleivių tardyti politinės policijos, ieškant sąsajų su politinėmis partijomis, galimai siekusiomis kelti chaosą šioje švietimo įstaigoje.

Lieka neaišku, ar muzikos mokytojas V. Dirginčius po šio įvykio buvo atleistas. Spaudoje trumpoje žinutėje minima, kad jis „<…> už netaktingą elgesį bus smarkiai įspėtas“. Dienraštyje „Lietuvos žinios“ rašoma, kad šis, apie 2 savaites trukęs, streikas „<…> pasiliks juoda dėme mūsų švietimo istorijoje“.

Juozapas Gudavičius

J. Gudavičius (1873–1939) – lietuvių kompozitorius, kapelmeisteris, chorų dirigentas, vargonininkas bei pedagogas. Apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. 1938 m. už nuopelnus Lietuvai jam įteiktas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinas.

Muzikos mokslų ragavo Varšuvos konservatorijoje (1894–1898 m.), kur susibičiuliavo su ten studijavusiu M. K. Čiurlioniu. 1899 m. J. Gudavičius grįžo į Lietuvą ir aktyviai dalyvavo muzikiniame, kūrybiniame gyvenime atgimstančioje tėvynėje.

1906 m. Kaune prie „Dainos“ draugijos įkūrė pirmąjį lietuvių pasaulietinį vaikų chorą. Be to, J. Gudavičiaus iniciatyva poilsiautojams pradėti organizuoti pučiamųjų orkestro koncertai Palangos vasaros estradoje. Ši tradicija gyvuoja iki šių dienų.

1912–1918 m. su pertraukomis jis gyveno Tauragėje. Duoną pelnė iš vargonininkavimo Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, vadovavimo bažnytiniam ir pasaulietiniam chorui, mokytojavimo ir t. t.

1918 m. J. Gudavičius tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu ir jam paskirta užduotis suburti vieną pirmųjų karinių orkestrų Lietuvoje. Su entuziazmu ėmėsi šios užduoties ir išvyko į Žemaitiją ieškoti savanorių bei instrumentų, kuriuos įsigijo iš savo lėšų. Taip pat rašė repertuarą, orkestrantus mokė groti himną, maršus, religinius kūrinius, įvairias dainas.

J. Gudavičius puikiai suprato orkestro svarbą kariuomenėje. Žygio metu pulko priešakyje žingsniuojantis orkestras skatindavo traukti bendrą dainą, įkvėpdavo drąsos, jėgų, kėlė dvasią bei guodė, susidūrus su kovos draugo netektimi.

Per 1919 m. šv. Kalėdas, vejant bermontininkus iš Lietuvos, Pirmasis pėstininkų Ldk Gedimino pulko orkestras, vadovaujamas J. Gudavičiaus, Tauragėje surengė pirmą Lietuvoje viešą vakarą su koncertine programa.

Pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės J. Gudavičius ir toliau dirbo pulko kapelmeisteriu, kol 1927 m. išėjo į atsargą ir sugrįžo į Tauragę. Čia įsidarbino muzikos mokytoju Tauragės mokytojų seminarijoje bei Aukštesniojoje komercinėje mokykloje, suorganizavo mokinių chorą, su kuriuo giedojo bažnyčioje.

Tauragėje J. Gudavičius gyveno giminaičių Skurdelių name. Jo paskatinti ir materialiai remiami Skurdeliai įkūrė dūdų orkestrą, kuris buvo labai mėgstamas tauragiškių. Ne tik šis pavyzdys parodo, jog kompozitorius buvęs geros širdies, dosnus, kantrus, bet ir tai, kad mokinius, kuriems dainavimas sekdavosi prasčiau, kviesdavosi į namus papildomoms nemokamoms pamokoms.

Paskatintas filosofo, visuomenės veikėjo Vilhelmo Storostos-Vydūno, 1927 m. su Tauragės mokyklų ir bažnytiniu jungtiniu choru (200 dalyvių) jis dalyvavo Mažosios Lietuvos dainų šventėje. Iš seminaristės Petronėlės Gudavičiūtės atsiminimų yra žinoma, kad Vydūnas netgi buvo atvykęs į Tauragę ir kartu su moksleiviais repetavo, jiems dirigavo, o pertraukos metu mokiniai nustebo pamatę ant durų užrašą „Tylos – Vydūnas mąsto“.

1928 m. J. Gudavičius su jungtiniu choru dalyvavo Lietuvos dainų šventėje Kaune.

1930 m. muzikas išsikraustė į Paįstrį (Panevėžio raj.) ir čia, būdamas jau brandaus amžiaus, vedė mokytoją Teodorą Kriaučiūnaitę, su kuria susilaukė dukters.

J. Gudavičiaus kūrybos sąrašą sudaro beveik 180 kūrinių: sukūrė ar harmonizavo muziką 72 dainoms, 51 giesmei, 3 mišioms, 46 kūriniams pučiamųjų orkestrui ir 6 kūriniams fortepijonui. Labiausiai žinomi J. Gudavičiaus kūriniai – patriotiška daina „Kur giria žaliuoja“, skambanti dainų šventėse bei „Dainų dainelės“ konkurso šaukinys „Aš padainuosiu“.

Petras Vacbergas

P. Vacbergas (1907–1987) – smuikininkas, chorvedys, pedagogas.

1925–1930 m. smuikuoti bei muzikos pedagogikos jis mokėsi Klaipėdos meno mokykloje. Baigęs mokslus vadovavo chorui Joniškyje, o 1935–1940 m. dirbo Tauragės mokytojų seminarijoje.

Apie P. Vacbergo veiklą seminarijoje pakankamai daug informacijos galima rasti tarpukario moksleiviams skirtoje spaudoje.

P. Vacbergas su seminarijos choru ne sykį dalyvavo įvairiuose konkursuose ir užėmė prizines vietas. Seminarijos mišrus choras (80 dalyvių) 1937 m. gegužės 28 d. Pagėgiuose Klaipėdos apygardos chorų ir humanitarinių dalykų varžybose pelnė pirmąją vietą, baigiamosiose varžybose Klaipėdoje – trečiąją vietą, o 1938 m. visos Lietuvos analogiškame konkurse Kaune – prizinę vietą.

1937 m. per Visų Šventųjų atostogas seminarijos vicedirektorius Juozas Mičiulis suorganizavo išvyką į Rygą. 76 seminaristai gavo progą dalyvauti šioje išskirtinėje ekskursijoje. Choristai, vadovaujami P. Vacbergo, koncertavo Rygos lietuviams, o merginų krepšinio komanda sužaidė rungtynes su Rygos lietuvių gimnazijos mergaičių komanda. Vėliau buvo aplankyta ir padėta gėlių prie Brolių kapų (Pirmajame pasauliniame kare ir Latvijos nepriklausomybės kovose žuvusiųjų karių kapinės) bei ant Latvijos liaudies poeto, politiko Janio Pliekšanio (Rainio) kapo. Tauragės krašto muziejus saugo keletą fotografijų iš šios įsimintinos kelionės. Įspūdžius pailiustruoja ant vienos iš nuotraukų esantis užrašas: „Prisiminti visados gražiąsias „Bralių“ kapines“.

1937 m. sausio 30 d. visuomenei pristatyta operetė pagal Bronės Buivydaitės rankraštį „Šviesutė“. Orkestrui vadovavo P. Vacbergas, o režisavo mokytojas J. Jašinskas. Po operetės choras sudainavo dar keletą dainų.

Po metų, 1938 m. vasario 19 d., to paties mokytojų dueto ir mokinių dėka sceną išvydo operetė „Čigonė Aza“. Šis pasirodymas išsiskyrė tuo, kad atlikėjai buvo pasipuošę iš Valstybės teatro Kaune skolintais kostiumais.

P. Vacbergo vadovaujamas seminarijos choras dalyvavo 1938 m. dainų šventėje Klaipėdoje. 1940 m. kovo 1–2 d. dainavo Vilniuje vykusiame Lietuvos muzikų draugijos suvažiavime.

P. Vacbergas buvo subūręs seminarijos klaipėdiečių evangelikų liuteronų mišrų chorą, su kuriuo koncertavo Kauno, Šilutės, Batakių ir kitose bažnytinėse šventėse. Šis choras 1938 m. rugsėjo 19 d. atliko įsimintiną programą, kai buvo šventinamas Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčios bokštas. Tuo kartu į chorą buvo įtrauktas ir vienas kitas katalikų choristas, kas padaryta tik gavus tėvų leidimą. Susirinkusieji liko sužavėti pasirodymu ir nuo to laiko choristus vadino „angelų choru“.

Taip pat buvo suburtas atskiras klaipėdiečių orkestrėlis, kuris kartas nuo karto koncertuodavo, pavyzdžiui, 1939 m. sausio 14 d. seminarijos Klaipėdos krašto prisijungimo minėjime atliko programą.

Tauragiškiai kalbėję, kad P. Vacbergas buvęs geros širdies, draugiškas žmogus, mokėjęs koncertų metu reprezentatyviai atrodyti – visuomet vilkėdavo fraką.

1940–1944 m. P. Vacbergas gyveno Šiauliuose, kur dirbo mokytojų seminarijoje, miesto operetės chormeisteriu bei Kultūros draugijos choro vadovu.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. išvyko į JAV. Įsikūrė Čikagoje, kur ėmėsi „Dainavos“ ansamblio chormeisterio pareigų, o nuo 1976 m. tapo Šaulių būrio mišriojo choro vadovu.

Eduardas Balčiūnas

E. Balčiūnas (1907–1975) – muzikos mokytojas, choro ir orkestro dirigentas, kompozitorius.

E. Balčiūnas 1926–1930 m. smuiku griežti mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje. Jo mokytojai buvo čekai pedagogai L. Hajušas ir Emilis Leichneris. Baigęs mokslus kurį laiko mokytojavo Eržvilke, Rietave, Plungėje bei Kėdainiuose.

1937 m. atsikraustė į Tauragę ir pradėjo dirbti Tauragės 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko kapelmeisteriu. Pedagogas, ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius savo prisiminimuose rašė, kad šis pulkas sekmadieniais žygiuodavo į jiems skirtas pamaldas, o pulko priekyje žengdavo orkestras su kapelmeisteriu E. Balčiūnu priešakyje. Šimtai tauragiškių išeidavo į gatves jų pasveikinti, jiems paploti.

Ne kartą šio pulko orkestras lydėjo į bendrus gimnazistų, mokytojų seminarijos mokinių ir karių karinius apmokymus. Karinio parengimo užsiėmimai buvo įtraukti į ugdymo programą ir susidėjo iš teorinių, praktinių pamokų bei karinio patikrinimo pratybų. Būtent karinėms pratyboms vadovaudavo 7-tojo pėstininkų pulko karininkai, bet jie tik stebėdavo, o komandas turėdavo duoti vyresnių klasių moksleiviai.

Vokiečių okupacijos metais E. Balčiūnas dirbo Tauragės mokytojų seminarijos muzikos mokytoju. 1942 m. seminarija buvo uždaryta, todėl 2 paskutinės seminaristų laidos mokslus užbaigė Tauragės gimnazijoje įkurtose pedagoginėse klasėse, kur ir toliau mokė E. Balčiūnas. Kadangi muzikas dirbo tokiu sudėtingu okupacijos laiku, apie jo mokytojavimą seminarijoje yra mažai žinoma, tik viena kita informacijos nuotrupa.

Žinoma, kad E. Balčiūnui režisuojant buvo pastatyta paskutinė seminaristų operetė „Consilium facultatis“ (autorius M. Petrauskas).

Įdomi detalė, kad būtent šio žmogaus dėka buvo išsaugota virš 30 Tauragės mokytojų seminarijos gaidų knygų. Greičiausiai, kai buvo uždaroma seminarija, mokytojui širdis neleido palikti likimo valiai šių leidinių, todėl juos priglaudė savo namuose, taip apsaugodamas nuo sunaikinimo. Šios gaidų knygos atrado savo kelią į Tauragės krašto muziejų 2018 m., kai, statybos darbus atliekanti įmonė, vadovaujama Algimanto Bajorino, ruošėsi remontuoti pastatą, kuriame buvo gyvenęs E. Balčiūnas. Atrastos krūvos įvairiausių pavienių gaidų lapų bei pilnų leidinių, kuriuos A. Bajorinas pasiūlė apžiūrėti muziejininkams. Ant kai kurių leidinių aptikus Tauragės mokytojų seminarijos antspaudą neliko abejonės, kad atrasti itin vertingi eksponatai, apie kurių egzistavimą nežinota. Tarp šių gaidų knygų yra XX a. 3–4 deš. išleisti: J. Karnavičiaus opera „Radvila-Perkūnas. Balsams ir pianui“, Stasio Šimkaus „Serenada. Daina vienam balsui ir fortepijonui“, „Dainos. Mišriam chorui“, Juozo Gruodžio „Prie tilto. Mišriam chorui“, Aleksandro Kačanausko „Malda už Tėvynę. Mišriam chorui ir vargonams“, M. K. Čiurlionio „Muzikos kūriniai“ ir kiti.

Pokario metais E. Balčiūnas mokytojavo Tauragės 1-ojoje ir 2-ojoje vidurinėse mokyklose. Net tokiu sudėtingu laikotarpiu, kai miestas buvo beveik visiškai sugriautas, E. Balčiūnas sugebėdavo įkvėpti mokinius ir išradingai vesti pamokas. Buvęs jo mokinys B. Vaišvila prisiminė, kad auditorijoje, kur turėjo vykti muzikos pamoka, buvo šalta, dalis langų stiklų – išdaužyti, didelė dalis inventoriaus sugadinta, tačiau mokytojas šioje situacijoje nepasimetė: paėmė kelis tuščius butelius, į juos pripylė skirtingą kiekį vandens, iš skardinių padarė mušamuosius instrumentus ir taip suformavo „orkestrėlį“, kiti moksleiviai dainavo, o pats mokytojas grojo smuiku, kurį visur nešiodavosi.

Vėliau dėstė muziką vaikų muzikos mokykloje, chorvedžių ir pučiamųjų orkestrų metiniuose kursuose. Rengė Tauragės apskrities, rajono meno mėgėjų olimpiadas, apžiūras, dainų šventes. Jis buvo netgi pačios pirmosios, 1946 m. vykusios, Tauragės apskrities dainų šventės vyr. dirigentu, o šias pareigas užėmė ir vėliau dar ne sykį.

E. Balčiūnas sukūrė dainų, pjesių pučiamųjų orkestrui bei išugdė didelį būrį gabių muzikantų.

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos salėje iki šių metų galo veiks paroda „Tauragės mokytojų seminarijai – 100“, todėl kviečiame suskubti apsilankyti dar nebuvusius ir pasisemti daugiau žinių apie šią išskirtinę Tauragės švietimo įstaigą.

Vaiva Kiniulienė

Straipsnis originaliai publikuotas: https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/taurages-mokytoju-seminarija-garsino-angelu-choras/