Tauragė prie bendros elektros energetinės sistemos prijungta 1960 m. Tai buvo metai, nuo kada elektros srovė tapo daug patikimesnė ir pastovesnė. Iki tol veikusių miesto elektrinių istorija painoka, bet išties įdomi. Apie jas rašė kraštotyrininkas Edmundas Mažrimas, šiek tiek Kęstutis Norbutas, pavieniai žurnalistai, fragmentiškai užsimenama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. Tačiau giliausiai temą Lietuvos centriniame valstybės archyve tyrė bei aprašė Stasys Bilys knygoje „Pirmosios elektrinės Lietuvoje“, 1 dalyje, išleistoje 2011 m. Šis žmogus yra žymus Lietuvos inžinierius elektrikas, energetikas bei gausių knygų šia tema autorius.

Pirmosios elektrinės

Prieš pradėdami kalbėti apie hidroelektrinės statybas, nusikelkime dar keletą metų atgal. Nors sunku patikėti, bet svarbus Rusijos imperijos pasienio miestas su muitinės ir pašto kompleksais, turintis apie 10 000 gyventojų elektros neturėjo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Rusus išvarę ir kraštą užėmę vokiečiai įrengė pirmąją elektrinę. Tai įvyko 1916–1917 m. Deja, neaišku, kurioje vietoje ji buvo. Minima, kad medžiu kūrentoje elektrinėje būta šaldytuvo ledui gaminti. Atkūrus Lietuvos valstybę, vokiečių administracija palaipsniui perdavinėjo turtą vietos valdžiai. 1918 m. gruodžio 18 d. sutartimi elektrinės turtas perduotas apskrities komitetui. Sužinome, kad elektra buvo atvesta tik į 19 beveik visiškai sudeginto miesto namų. Deja, vėliau į Tauragę įsibrovę bermontininkai elektrinės inventorių iš dalies sunaikino. Juos Lietuvos kariuomenei išvarius, elektrinės veikla atkurta, nes minima, kad Tauragės apskrities valdyba negalėjo pati vesti elektros ūkio, todėl išnuomojo gamyklą Margul ir Tenikaičiui, o pati gaudavo 25 % pelno. Elektrą gamindavo nuo vakaro iki 11 val. ryto. Buvo du darbininkai. Vietos spaudoje kadaise rašyta apie elektrinę, neva stovėjusią Dariaus ir Girėno alėjos bei jau neegzistuojančios Kęstučio gatvės kampe, kur dabar stovi daugiaaukštis adresu Dariaus ir Girėno g. 26A. Visgi drįsčiau tuo abejoti, kadangi toje vietoje stovėjo puošnus, dar iki Pirmojo pasaulinio karo statytas namas, iš pradžių tarnavęs kaip miestiečių klubas, o laisvoje Lietuvoje tapęs Miškų eksploatacijos kontora. Juolab, kad 1920 m. lapkričio valstybės turto komisijos akte pažymėta, jog miesto elektrinės pastatas yra medinis iš lentų, dengtas popieriumi. Elektrą gamino 1916 m. gamybos lokomobilis „Lanco Nr. 34764“.

Elektros gamyklą Vokietijos okupacinė valdžia buvo įtaisiusi ir psichiatrijos ligoninei pilyje, tačiau ją perėmus Lietuvai, medžiu kūrenama elektrinė nebenaudota. Ji turėjo 1896 m. gamintą lokomobilį „Robey Linkoln Nr. 15983“. Proga paminėti, kad lokomobilis yra jėgainė, susidedanti iš garo mašinos, dūmų vamzdžio, garo katilo ir pagalbinių įrenginių. Lokomobilio katile gaminamas iki 1,5 MPa slėgio sotusis ar perkaitintasis garas, kuriuo varoma stūmoklinė garo mašina. Kilnojamieji lokomobiliai su ratais būdavo 8–55 kW, stacionarieji – 90–580 kW galios. Kūrenta medienos atliekomis (skiedromis, pjuvenomis) ar durpėmis. Buvo naudojami žemės ūkyje, nedidelių įmonių elektrinėse.

Tauragės hidroelektrinė

1920 m. susikūrusi Amerikos lietuvių akcinė bendrovė „Rūbas“ ir jos pirmininkas Jurgis Gudžiūnas (1891–1973) su verslo planais atsikėlė į Lietuvą. Tikslas buvo užtvenkti Jūrą ir naudoti vandens jėgą pramoniniams įrenginiams sukti. 1921 m. liepos 16 d. „Rūbas“ gavo leidimą statyti vandens elektrinę. Plentų ir vandens kelių valdyba leidimą davė su sąlyga, kad medinė užtvankos konstrukcija bus sustiprinta viena šulų eile arba padaryta iš gelžbetonio. Užtvankos rentimo darbų imtasi nedelsiant, kad būtų spėta iki šalčių. Elektrinės savininku tapo pats Jurgis Gudžiūnas. „Rūbas“ laimėjo koncesiją elektros šviesai tiekti miestui 10 metų skaičiuojant nuo 1922 m. sausio 1 d. Tačiau atėjus dienai „Rūbui“ teko nuomotis senąją miesto elektrinę už 2000 auksinų mėnesiui, kad galėtų vykdyti įsipareigojimą, nes vandens elektrinė vis dar nebuvo iki galo įrengta. Turbina ir generatorius buvo užsakyti Vokietijos įmonėse. Turbina – „F. Schichau-Elbing“, generatorius – „Siemens-Schukert“, bet dėl darbininkų streiko generatorius nebuvo užbaigtas sutartai gruodžio 15 d. Dėl itin šaltos žiemos dar ir kovo 10 d. objektas nebaigtas. Nepaisant to, dienraštyje „Lietuva“ penkiuose numeriuose skelbta elektrinės reklama. Rugsėjo 2 d. rašte aiškėja, kad išnuomota senoji miesto elektrinė nepataisomai sugedo. Nuo to laiko keletą mėnesių miestas tikriausiai skendėjo tamsoje, kol galų gale 1922 m. gruodžio 16 d. paskelbta, kad hidroelektrinė ėmė tiekti elektrą. Įdomu, kad toje pačioje žinutėje dienraštyje „Lietuva“ paskelbta, jog „Rūbas“ po kelerių metų ruošiasi įtaisyti Tauragėje elektrinį tramvajų. Į rimtesnius planus tai niekada neišaugo.

Tauragėje pirmąkart Lietuvoje pradėta naudoti aukštos įtampos (3000 V) generatorinė kintamoji srovė. Kaip minėtoje knygoje rašo S. Bilys, pirmoji vokiečių statyta elektrinė tapo nereikalinga ir iš varžytinų parduota Rakauskui už 5650 Lt, greitai po to kai auksinus pakeitė naujoji valiuta – litas. Grįžtant prie užtvankos paaiškėjo, kad J. Gudžiūnas nepaisė patarimo ir statant nesutvirtino konstrukcijos. Per potvynį užtvanka buvo pralaužta, o tvarkyti būsią galima tik vasarą. Kad būtų vykdomi koncesijos įsipareigojimai, skubiai nupirktas 100 AG (75 kW) dyzelinis variklis bei dviejų cilindrų 750 aps./min. kintamos srovės generatorius. Jis pradėjo veikti 1923 m. kovo 18 d. Tą dieną buvo susirinkę daug garbių svečių, kurie vakarą užbaigė bendra vakariene ir pasilinksminimu. Ironiškas pasilinksminimas, turint galvoje, kad naujos dalys pirktos dėl prastų užtvankos projektinių sprendimų. Spaudoje užtvankos išgriovimu kaltinti piktadariai, tačiau ekspertas Steponas Kolupaila turėjo kitą nuomonę, kurią išdėstė 1929 m. žurnale „Kosmos“: „Nepriklausomoje Lietuvoje atbaidė nuo vandens energijos keli nepavykę stambesnės statybos bandymai, pav. Jūroje ties Taurage, Šešupėje ties Marijampole ir Pilviškiais. Nepasisekimo priežastys – statytojų techniškas nesugebėjimas ir tyrinėjimų ignoravimas. Hidrotechninė statyba daugiau kaip kuri kita reikalinga gilių žinių ir plataus prityrimo. Kiekvienam hidrotechnikos darbui reikia paruošti labai rimtą pamatą; čia nepakanka vienos nuotraukos, vieno atsitiktinio debito matavimo, dėl tos priežasties, kad, lyg gyvas organizmas, nuolat kinta. Neturint iš anksto suorganizuotos hidrometrinės tarnybos, tenka bent keletą metų tirti upę, kad ji nepadarytų kokio „šposo“, kaip Tauragėje, už kurį statytojai kaltino konkurentus, piktadarius ir t.t., o kalti buvo tik patys, nes nesuprato reikalo upę ištirti“.

Elektrą miestui tiekiant dyzelmotorui, tiesti laidai į Tauragės dvarą bei šalia užtvankos ruoštasi statyti audimo fabriką, kurį projektavo užsienio patirties turėjęs inžinierius Andriušaitis. Audimo mašinos užsakytos Dresdene. Kaip rašė laikraštis „Lietuva“, pirmiausia planuota gaminti staltieses, rankšluosčius namų reikmėms. 1924 m. liepos 24 d. Jurgis Gudžiūnas pardavė elektrinę Simonui Kanui. Tačiau vėliau paaiškės, kad tai buvo fiktyvus sandoris.

Fabriko projektas patvirtintas 1924 m. ir po dvejų metų pradėtas statyti. Iš keleto archyvinių nuotraukų matome, kad suspėta išlieti tik pamatus ir beveik pastatytas pirmas aukštas. Gamykla buvo pradėjusi dygti dabartinio Jūros parko ribose.

Tačiau tiek „Rūbas“, tiek nemažai kitų Amerikos lietuvių įsteigtų gamybos įmonių susidūrė su sunkumais ir galiausiai išnyko. Apie to priežastis rašė A. Trimakas, teigdamas, kad nors pinigų jie turėjo pakankamai, tačiau neįvertino vietos sąlygų. Nepakankamai įvertino gamyklų priežiūros svarbą, nepakankamai išmanė vietos ekonomikos sąlygas, darbą vedė kapitalistiniais pagrindais, kurie industrializacijos beveik nepaliestoje Lietuvos visuomenėje dar tik skynėsi kelią. Įmonėms trūko specialistų. Tad jau 1929 m. „Rūbas“ buvo bankrutavusi įmonė, o savininkų aferos nagrinėtos teismuose. Jurgio Gudžiūno, matyt, būta spalvingos asmenybės, nes prieš išvykdamas laimės ieškoti į Ameriką jis vadinosi Petru Strazdu, o gyvendamas JAV pakeitė tapatybę, užsidirbo daug pinigų. Apie jo gyvenimą už AB „Rūbas“ ribų nieko nežinome. Teisme kaltu pripažintas ne tik jis, bet ir kiti „Rūbo“ akcininkai: Antanas Karsokas ir Kazys Kuosaitis. Temą tyręs S. Bilys rado teismo nutarimą, paskelbtą „Lietuvos aide“ 1929 m. gruodžio 13 d.: „Savo š. m. V. 19 d. sprendimu Šiaulių apygardos teismas pripažino Gudžiūną­Strazdą padarius tris nusikalstamus darbus. Būtent, kad Gudžiūnas 1923–1924 metų laikotarpyje, eidamas „Rūbo“ b­vės pirmininko pareigas, susitaręs ir bendrai veikdamas su kitais asmenimis, pasinaudodamas duotu jam įgaliojimu, esant reikalui, įkeisti arba parduoti „Rūbo“ bendrovės turtą, norėdamas pasipelnyti, jis panaudojęs tą įgaliojimą žinomai jam įtikėto tos bendrovės turto nenaudai ir 1) pardavęs bendrovės „Rūbas“ krautuvę su inventoriumi, medžiaga ir pasiūtais rūbais, buvusią vertę 91 891 lito 51 ct, tos bendrovės valdybos nariui Kuosaičiui, už 61 000 litų, į kurią sumą vietoje 19 000 litų pinigais priėmė 400 tos pačios bendrovės akcijų, kurių bendra vertė tebuvusi 563 litai 6 ct; 2) pardavęs Tauragės miesto gyventojui Simonui Kanui Tauragėje esančią bendrovės „Rūbas“ elektros įmonę už 58 000 litų, kuri įmonė buvusi verta 200 000 litų ir tuo padaręs nuostolių, ir 3) pasisavinęs iš S. Kano gautų už tą pardavimą „Rūbo‘‘ b­vės elektros įmonę pinigų 5 500 litų. Už tuos nusikaltimus Šiaulių apygardos teismas buvo nubaudęs Gudžiūną­Strazdą šešeriais metais sunkiųjų darbų kalėjimo. […]

Civilinio ieškinio „Rūbo‘‘ bendrovei Šiaulių apygardos teismas buvo priteisęs 180 583 litus 33 ct. iš Gudžiūno­Strazdo, 30 891 litą 51 ct. iš Kuosaičio ir 18 431 litą 94 ct. iš visų solidariai. […]

Toji elektros įmonė Tauragėje buvo įkainota 200 000 litų, o parduota S. Kanui – tik už 58 000 litų. Grynais pinigais už tą įmonę iš Kano tebuvę gauta tik 8 000 litų, iš kurių Gudžiūnas 5 500 litų dar išeikvojęs pats. Už 37 000 litų S. Kanas, pirkdamas tą elektros stotį davęs Gudžiūno brolio Tado Strazdo vekselius, už 10 000 litų davęs paties Gudžiūno vekselius ir už 3 000 litų davęs paskolos raštelį. Mat tuos 13 000 litų S. Kanas buvęs anksčiau paskolinęs „Rūbo“ bendrovei, kurios elektros bendrovės Tauragėje direktoriumi ir buvo Gudžiūnas. […] Pagaliau, anot prokuroro, visas slaptas suktybes išdavusi ypatinga slapta sutartis. Raštiška sutartis tarp kaltinamųjų Gudžiūno ir Karsoko. Visai slapta sutartis – niekur neregistruota ir niekam nerodyta, rasta pas Gudžiūną tik tardymo metu darant kratą. Toje sutarty Gudžiūnas buvęs susitaręs su Karsoku, kad neva parduotoji S. Kanui „Rūbo“ b­vės elektros įmonė Tauragėje iš tikrųjų esanti Gudžiūno ir Karsoko nuosavybė per pusę. Pačių juodviejų įkainota ta įmonė buvusi 120 000 litų. Prieš parduodant, kaip toje slaptoje sutartyje esą pasakyta, toji elektros stotis buvusi vieno Gudžiūno nuosavybė. Vadinasi, ir visos stoties pardavimas tebuvusi fikcija. […] Pardavęs neva Kanui elektros stotį, Gudžiūnas turėjęs S. Kano vekselių už 80 000 litų. Tai buvusi, p. Tolušio (advokato) nuomone, garantija Gudžiūnui, kad Kanas, turėdamas jo vardu užrašytą įmonę, kartais nepanorėtų ir tikrai ją pasisavinti. […] Vyriausias tribunolas nusprendė: Šiaulių  apygardos teismo 1929 m. gegužės 19 d. sprendimą, kiek jis liečia Jurgio Gudžiūno, jis gi Petras Strazdas, Antano Korsako ir Kazio Kuosaičio nubaudimą, patvirtinti, sumažinus tačiau skirtą bausmę: Gudžiūnui­Strazdui iki trejų metų sunkiųjų darbų kalėjimo, […] Einant B. Proc. 785 str. Pavesti vyriausiojo tribunolo teisėjui p. J. Rimšai išaiškinti sumą nuostolių, padarytų Jurgio Gudžiūno veiksmais. Bausmės atlikimo pradžią Gudžiūnui ir Korsakui skaityti nuo š. m. gegužės mėn. 19 d.“

Po teismo nuosprendžių elektra miestui toliau tiekta, tik tą jau darė ne bankrutavęs „Rūbas“, o Jurgis, kaip privatus asmuo. 1929 m. iš viso pagaminta 56 000 kWh. Statybos inžinierius V. Rimgaila 1931 m. pabaigoje paruošė elektrinės išplėtimo projektą, o 1932 m. gruodžio 30 d. jis buvo oficialiai įgyvendintas. Tauragės krašto muziejaus turimose nuotraukose išplėstą elektrinės dalį galima atskirti iš šviesesnės stogo skardos.

Dar 1931 m. pabaigoje pasibaigė 10 metų trukusi koncesijos su miestu sutartis. Jai pasibaigus, miestas perėmė elektros tinklą, o po naujų varžytinių (dabar sakytume – viešųjų pirkimų) elektros tiekėju pasirinko AB „Maistas“ elektrinę, pirkdamas iš gamyklos po 0,30 Lt už kWh. Tauragės gyventojai savivaldybei mokėjo po 1 Lt už kWh. Visoje Lietuvoje kainos buvo panašios, o elektra visą tarpukarį išliko prabangos preke, lyginant su gerokai mažesnėmis aplinkinių valstybių kainomis. „Maisto“ elektrinė turėjo tris dyzelinius 100, 215, 237 AG variklius bei tris 220/380 V kintamos srovės generatorius.

Gyventojams toks sandoris atrodė įtartinas, nes „Maisto“ mėsos fabriko gaminama elektra buvo nepastovi, mirgėjo lemputės, sunkiai veikė tais laikais dar negausūs buities prietaisai. O užvis svarbiausia, kad J. Gudžiūnas siūlė miestui vandens pagamintą elektrą pirkti po 0,15 Lt už kWh, tačiau pasirinkta „Maisto“ dyzelinu varoma elektrinė už minėtą kainą: 0,33 Lt už kWh. Likęs be vartotojų, Jurgis ieškojo kitų rinkų ir nutarė tiesti laidus į Klaipėdos krašto kaimus per Lauksargius. Pakeliui siūlė elektrifikuoti keletą kaimų: Butkelius, Taurus, Ceikiškę, Požerūnus, Meldikviršius. Tačiau vietos valdžia nesutiko elektrifikuoti kaimų. Nenorėta net išduoti leidimo tiesti laidus palei Tilžės plentą. Kad Tauragės savivaldybė nepritaria linijos tiesimui, jis rašė skundą Prekybos ir pramonės departamentui: „Pone Direktoriau, aš asmeniškai nieko iš to nenukenčiu, jeigu uždraudžiama į kaimiečio bakūžę įvesti elektros šviesą, niekam nėra galimybės nuvesti elektros laidus 6, 7 arba 10 km nuo Tauragės miesto. Aš irgi specialiai į kaimus nevesčiau, bet kuomet einu pro šalį į Klaipėdos kraštą, todėl man yra galimybė neaplenkti ir minimų ūkių. Dabar Tauragės statybos komisija kalba už visą Tauragės valsčiaus tarybą ir tuom savo užsispyrimu nori pravesti per Vidaus Reikalų Ministeriją, kad nebūtų išduodamas man leidimas pravesti tinklui. Tas niekam nepadarys jokios naudos, o vien tik žalą“. Prašymą archyve rado Stasys Bilys. Po šio skundo, 1933 m. lapkričio 11 d. Jurgis gavo leidimą tiesti 3000 V liniją į Klaipėdos kraštą, bet neprijungiant pakeliui esančių kaimų. S. Bilys pastebi, jog lieka įtartina, kodėl valdininkai ignoravo kaimų elektrifikavimą. 1934 m. sausį ledai vėl išdraskė užtvanką, apgadino turbiną. Tais metais Tauragės burmistrui pavyko pasiekti, kad mieste būtų sumažintas elektros tarifas iki 0,80 Lt už kWh šviesai ir iki 0,45 Lt už energiją kitiems poreikiams. Nuo tada elektra tapo viena pigiausių šalyje. J. Gudžiūnui nepavyko tapti elektros tiekėju ir Visbutuose pastatytoms kareivinėms. Šis greta elektrinės mėgino steigti daugiau įmonių:  ant nebaigto „Rūbo“ fabriko pamatų dalies statė trijų aukštų elektrinį malūną (1933), pastatė elektrinę-motorinę lentpjūvę (1935). Atrodo, kad tuo laiku hidroelektrinė apšvietė tik Jūros gatvę ir ligoninę. Likusią miesto dalį apšvietė „Maisto“ elektrinė. Gyventojų namuose elektros energijos apskaitos prietaisų nebuvo. Sunaudojimas skaičiuotas pagal įdiegtą galingumą.

Neturėdama valdžios palaikymo, Jurgio Gudžiūno hidroelektrinė bankrutavo 1936 m. liepos 22 d. Naujais savininkais tapo gargždiškiai Filomena ir Pranas Stončiai, kurie naudojo pagamintą elektrą daugiausia tik lentpjūvės poreikiams. Minima, kad jie 1938 m. elektros pardavė tik 6000 kWh už 300 Lt.

Už šalies sienos prasidėjus karui, tapo sunku gauti kuro, todėl vyriausybė nurodė kuo daugiau naudotis vietinėmis hidroelektrinėmis. Savivaldybė 1940 m. sausio 10 d. siuntė raštą Prekybos ir pramonės departamentui: „Į Tamstų 1939 m. spalio 30 d. raštą 1697 pranešame, kad Tauragės „Maisto“ f­kui sutikus, Tauragės miesto Savivaldybė dalį miesto elektros tinklo buvo prijungusi prie Stončiaus hidroelektrinės, tačiau po keletos dienų bandymo miesto Savivaldybė atsisakė imti elektros energiją iš Stončiaus, nes HE šviesa labai mirgėjo ir dėl didelių elektros srovės svyravimų padariusi gyventojams nuostolių.“

Stončiai tuomet rašė prašymą leisti eksportuoti elektrą į užsienį. 1940 m. gegužės 11 d. sutikimas duotas ir elektrą imta eksportuoti į prieš daugiau nei metus aneksuotą Klaipėdos kraštą, dabar jau Vokietijos sudėtyje. Žinia, netrukus ištiko Lietuvos aneksija ir eksportas sustojo. Netrukus po to Stončiaus sukviesta komisija įvertino trūkumus, kuriuos reikia pašalinti, norint tiekti elektrą miestui. Nurodyta laidais hidroelektrinę sujungti su „Maisto“ fabriko elektrine ir elektrą miestui pirkti iš gamyklos, o ši be savo gaminamos energijos pirks likusį kiekį iš vandens elektrinės. Tačiau jau 1941 m. pradžioje sovietų valdžia hidroelektrinę iš Stončių nacionalizavo. Birželį prasidėjęs karas paliko ją sveiką. 1943 m. gruodį Jatkančių ir Tarailių gyventojai prašė išplėsti laidus į daugiau sodybų, o senuosius pakeisti, nes šviesa vakarais esanti labai silpna. Darbų užbaigti iki galo nespėta, nes 1944 m. spalio 10 d. vokiečiai paliko miestą, kurį netrukus užėmė sovietai. Hidroelektrinės įrenginiai buvo susprogdinti, bet jau po mėnesio veikė. „Maisto“ gamykla liko sveika, kaip ir jos elektrinė, tad darbas atnaujintas netrukus. Pokariu senoji medinė užtvanka remontuota. Kaip minėta, Tauragė prie bendros elektros energetinės sistemos prijungta 1960 m., o hidroelektrinė tapo nereikalinga. Brendo reikalas užtvanką perstatyti. 1974 m. imamasi medinę užtvanką tvarkyti, o 1976–1979 m. pastatoma nauja gelžbetoninė užtvanka ir upės krantinė, tačiau jau ne elektros gamybai, o tik laisvalaikiui. Statybų metu nugriaunamas elektrinės pastatas, lieka tik pamatai. 1978 m. architektė R. Samuotienė parengė kavinės „Banga“ projektą. 1986 m. išraiškingų stogo konstrukcijų pastatas užbaigiamas. Atkūrus šalies nepriklausomybę, pastatas apie dešimtmetį dūlėjo apleistas, tačiau jį įsigijus privačiam verslui, prasidėjo perstatymai. Ilgus metus jame veikia vis tobulinamas restoranas-viešbutis „Banga“. Rodos, kad turbinos vietą vis dar galima pamatyti nusileidus į baseiną viešbučio rūsyje. 1984 m. pastatyta Balskų hidroelektrinė.

Darius Kiniulis

Pirmiausia paskelbta: Tauragės hidroelektrinė