Netgi vėlyvą rudenį, kai pasibaigęs grybavimo sezonas, gamtos mylėtojas, atėjęs į mišką, gali pažvelgti sau po kojomis ir rasti kažką įdomaus, į ką verta atkreipti dėmesį. Kerpės – labai įdomi gyvų organizmų grupė, nes jos atstovai yra draugystės ir bendradarbiavimo tarp visiškai skirtingų organizmų grupių pavyzdys. Kerpės yra grybo ir žaliadumblių arba melsvabakterių abipusiškai naudinga sąjunga. Tokie organizmų santykiai vadinami simbioze.

Lietuvoje auga apie 630 kerpių rūšių. Dažnai jos būna panašios ir tiksliai apibūdinti rūšį gali tik specialistas. Bene gausiausios pagal rūšių skaičių Lietuvoje ir dažnai sutinkamos yra šiurės. Šiurių yra virš 50 panašių arba visai nepanašių rūšių. Jos auga miškuose ant žemės, medžių kamienų, ant pūvančios medienos. Kartais jos yra panašios į mažus apsišerkšnijusius medelius, kartais į mažų žalių trimitų arba taurelių giraitę, o kartais net patraukia dėmesį ryškiai raudonų lūpdažių spalva nuspalvintais vaisiakūniais. Visa tai yra šiurės.

Kerpės laikomos oro užterštumo indikatoriais. Jos labai jautrios oro teršalams ir užterštame ore neišgyvena. Kur auga kerpės ten oras yra švarus.

Informaciją parengė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ muziejininkas-gamtininkas Aleksandras Naryškin