Rugsėjo pradžioje Tauragės krašto muziejus „Santaka“ gavo vertingą dovaną – tautinį kostiumą, kuris, kaip teigė dovanojusi Silvija Balčiūnaitė-Laužikienė, pagamintas dar 1936 m. Gaurėje. Kostiumas labiau primena ne pietų Žemaitijai, o Mažajai Lietuvai būdingą lietuvininkės tautinį kostiumą. Minėtoji Silvija kostiumą perėmė 1948 m. ir nuo tada daugybę metų jį nešiodavo įvairiomis progomis bei dainuodama liaudies ansambliuose, pavyzdžiui „Dalija“ ir kituose. Garbaus amžiaus moteris, į muziejų atvykusi iš Vilniaus, pasakojo, kad Tauragėje niekada negyveno ir artimesnių ryšių su šiuo kraštu neturėjo, tačiau buvo giminių. Silvija kilusi iš Raseinių krašto. Moteris dovanojo ir daugiau eksponatų, ypač pokario nuotraukų, tačiau visgi reikšmingiausi yra tautiniai rūbai. Silvija taip pat pasirūpino aprašyti pirmosios rūbų savininkės gyvenimo istoriją.
Rūbų komplektą sudaro sijonas, siūtas rankomis iš namie austos medžiagos, ties juosmeniu klostytas, išilgai dryžuotas plačių žalių ir siaurų raudonų medvilninių siūlų juostelėmis. Palaidinė, pasiūta rankomis ir siuvamąja mašina iš pirktinės baltos drobelės, priekis išsiuvinėtas baltąja adinuke, priekis ir rankogaliai susagstomi balta medžiaga aptrauktomis sagomis. Galvos juosta, pasiūta rankomis iš medvilninių mėlynos, baltos ir raudonos spalvų siūlų juostelės. Ant galvos dedamoji dalis pasiūta iš lygios ir viršuje klostytos juostelės, nugarinėje dalyje prisiūtos dvi juostelės. Liemenė, pasiūta rankomis ir siuvamąja mašina iš medvilninės medžiagos, išilgai dryžuota mėlynos ir samanų spalvos dryželiais. Priekis susagstomas metalinėmis sąsagomis. Prijuostė, pasiūta rankomis iš namie austos medžiagos, pusvilnės ir medvilnės siūlų, išilgai dryžuota mėlynos, žalios, raudonos, baltos spalvų dryželiais.
Šie tautiniai rūbai priklausė dovanotojos pusseserei Zofijai Širvinskaitei-Vaitkienei iš Gaurės. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Zofijos tėvai – Steponas ir Petronėlė Širvinskai su ką tik gimusiu sūneliu (1914-07-14), susiruošė palikti Lietuvą ir plaukti per vandenyną. Tačiau netilpę į laivą, iškeliavo į dabartinę Baltarusiją. Grįžtant į tėvynę pakeliui 1918-01-18 gimė dukra, kurią pakrikštijo Minsko Švč. Trejybės katalikų parapijos Choliansko bažnyčios koplyčioje Zofijos vardu. Dokumente Zofija Širvinskaitė yra Papilės valsčiaus, Šiaulių apskrities gyventoja (dabar Akmenės rajonas). Grįžus gimtinėn tėvas Steponas už savanoriavimą Lietuvos kariuomenėje Žiburių kaime gavo žemės (2 km nuo Gaurės). Pasistatęs namą vertėsi ūkiškai ir augino vaikus. Zofija su broliu lankė Gaurės pradinę mokyklą. Jaunystėje ji buvo aktyvi dainininkė. Įsigijusi tautinį kostiumą šoko tautinius šokius, dalyvavo šventėse. 1942 m. ištekėjo už Petro Vaitkaus, kuris dirbo Tauragės policijoje. 1942-10-13 gimė pirmoji dukra Irena, o 1944-06-11 – antroji Eugenija. Vokiečių okupacijos metu Petras Vaitkus, nacių įsakymu buvo priverstas eiti sargybon prie pasmerktų mirti žydų. Rusams dar kartą okupavus Lietuvą, jis kaip politinis kalinys ištremtas į Molotovo kalėjimą Permėje. 1947-06-13 šeima gavo žinią, jog vyras mirė.
Zofija, likusi našle su dviem dukromis, nė neįtarė, kad KGB ją taip pat įrašė į tremtinių sąrašą ir 1948 m. ji buvo išvežta į Sibirą kartu su vyresniąja dukra. Jaunesniąją leido palikti močiutei. Zofija atsidūrė Sverdlovske, kur dirbo anglies kasimo šachtoje. Darbas buvo sunkus. Iškeltas iš šachtos anglis rankomis, įsiremdama visu kūnu, Zofija bėgiais stumdė vežimėliu į aliuminio gamyklą. Iš pradžiių mokėtas menkas atlyginimas ir reikėjo galvoti, kaip išgyventi. Giminės retkarčiais siųsdavo siuntinius.
1953 m. mirus okupuotų šalių piliečių naikintojui Stalinui, daliai tremtinių po kiek laiko leista grįžti į tėvynę. Zofija su dukra neskubėjo, nes Irena norėjo užbaigti 9-tą klasę. Jos grįžo tik 1958 m., bet teko gyventi neprisiregistravus. Tik vėliau, dėka supratingo kolūkio pirmininko, Zofija gavo karvių melžėjos darbą. Irena neakivaizdžiai studijuodama Pajūrio žemės ūkio technikume dirbo kolūkio kontoroje apskaitininke.
Kaip minėta, išlikusiu tautiniu kostiumu nuo 1948 m. naudojosi Zofijos pusseserė Silvija Balčiūnaitė-Laužikienė. Zofija dar padėjo auginti anūkus: du Irenos vaikus ir net vienuolika – Eugenijos. Mirė 2004 m. gruodį, palaidota Gaurės kapinėse.
Tekstą parengė direktorės pavaduotojas Darius Kiniulis