Renata Karvelis, poetė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.10.02 15:59
Po pirmo menų festivalio „Kvadratu“, kurį 2019 metais organizavome kartu su kolegomis, socialinių tinklų erdvėje pasklido labai daug nuotraukų su festivalio vaizdais, asmenukėmis, pasirodė nufilmuotos medžiagos fragmentų. Po to vietos laikraštyje buvo išspausdintas festivalio veiklą apibendrinantis tekstas su mano interviu fragmentais.
Popieriniame laikraščio variante iš festivalio nuotraukų buvo sumaketuotas kvadratas. Toks tekstas tikrai galėjo priminti kultūrinės žiniasklaidos intenciją pažvelgti giliau, nei paprastai tai daroma regiono laikraščiuose, kur daug politikos, sporto, naujienų bei kitų aktualijų. Tačiau tas kitoniškas tekstas gimė dėl mano pačios noro būti suprastai naujame man mieste, mat menų festivalyje „Kvadratu“ debiutavau su poetiniu performansu „Rožini_s“.
„Rožini_s“ – dviprasmiška. Pirma, spalva, kuri asocijuojasi su mergaitiškomis naiviomis svajonėmis, lengvumu. Antra, sunkus maldos įrankis, kurį vaikystėje matydavau babos rankose. Poetinis performansas, specialiai sukurtas menų festivaliui „Kvadratu“. Tekstinį poetinio performanso turinį sudarė trys kūriniai. Autentiškas 1983 metų balandžio 7 dienos laiškas, išpažintinis eilėraštis ir ekspresyvus sleminis tekstas. Laiškas – mano giminės relikvija, o likusieji – autoriniai tekstai. Emocinis krūvis iš anksto suplanuotas. Nuo ankstyvojo sovietmečio realijų iki abstrakčios vidinės 21 amžiaus laisvės. Kaip pradėjusi eksperimentuojanti menininkė negalėjau numatyti galutinio rezultato, kurį patirs susirinkusi auditorija.
Festivalyje veikiau ir kaip organizatorė, ir kaip pasirodanti menininkė, ir kaip komunikacijos specialistė, viešinanti informaciją. Iki festivalio dienos kartu su kolegomis nusifilmavome miesto televizijos sukurtame anonse apie festivalio programą, buvome kalbinami radijo eteryje. Pati parašiau kelis anonsinio pobūdžio tekstus, juos savo portaluose vėliau publikavo vietos visuomenės informavimo priemonės.
Po visko smarkiai nustebau, kad visoje šioje jūroje informacijos nebuvo bandymų analizuoti patį festivalį ar menininkų pasirodymus. Nejaugi nėra poreikio? Dabar suprantu, kad regiono masinės žiniasklaidos priemonės veikia visai kitaip nei specializuota kultūrinė žiniasklaida, kuri išskirtinai orientuota į vyksmą kultūros lauke.
Pristatydami savo kūrybą mažų miestų menininkai pačioje pradžioje tikrai turi lūkesčių, kad regiono masinės žiniasklaidos priemonės išryškins svarbiausias jų mintis, kad giliau pažvelgs į pasiektą rezultatą. Galbūt straipsnio akcentas bus ten, kur norėtų pats menininkas, gal įdės reprezentatyvią nuotrauką. O jos, t. y. regiono masinės žiniasklaidos priemonės, galėtų pirmiesiems atsakyti, kad mes nesame jūsų asmeninė viešųjų ryšių agentūra, mes tik informuojame auditoriją apie įvykius mieste, savo auditorijos poreikius pažįstame, jai įdomios aktualijos, gyvenimiškos detalės, galvokite, ką kalbate.
Susidurdama su Lietuvos periferijos realybe, kur neegzistuoja profesionali kultūrinė žiniasklaida, ėmiau kelti klausimą organizatorių susirinkimuose, kada 2020 metais festivalis vėl imtas organizuoti. Argumentavau tuo, kad palikdami laikraščiams, televizijai, vietiniams nuomonės formuotojams reprezentuoti savo organizuojamo festivalio programą, atlikėjus, instaliacijas ir veiklą, mes prarandame galimybę ugdyti ir būsimų, jeigų tokių bus, festivalių lankytojus.
Kaip alternatyvą pasiūliau prieš festivalį išleisti patrauklią brošiūrą apie pasirodančius atlikėjus. Leidinyje, mano supratimu, turėjo vyrauti anonsinio pobūdžio tekstai su užmojais į lyginimą, analizę, į provokaciją ir mąstymą. Tiesiog kitus menininkus norėjau pateikti ne kaip keistuolius, atvykusius į Tauragę, o kaip sąmoningus, gilius, vertus analizės žmones. Atkreipiau dėmesį, kad mažame mieste pats žodis „menininkas“ vis dar siejamas su kažkuo arba per daug sudievintu, arba per daug sumenkintu. Tikrai vyravo negatyvus stereotipas.
Tarkime, 2020 metų festivalyje pasirodė šokio teatras „Okarukas“ su spektakliu „Trans/form“. Jį sudarė trys skirtingos dalys. Pirmoje atlikėjas lyriškai dainavo, vėliau prisidėjo moteris, antroje jiedu šoko, trečioje persirengė moteriškais rūbais, vėl dainavo ir vėl šoko. Jei festivalio lankytojas neišbuvo visoje programoje ir nufotografavo tik įvadines scenas, o vėliau jas paviešino socialiniuose tinkluose, tai ir kitiems žmonėms, nebuvusiems festivalyje, galėjo susidaryti nykokas įspūdis apie spektaklį, kuriame „kažkas padainavo“.
Kiekvienas spektaklio žiūrovas galėjo būti mikroinfluenceris. Taip išeina, kad regione kultūrinio renginio lankytojas su kamera telefone yra daug brangesnis nei didmiestyje, nes jis yra potenciali sklaidos priemonė. Neretai ir daug efektyvesnė nei masinė žiniasklaida. Tačiau paprastai žmonės tik vertina – patiko, nepatiko. Vertina, bet ne analizuoja, ne ugdo, o veikiau gainioja.
Kultūrinė žiniasklaida turėtų atlikti ir kultūros edukacijos funkciją, o ne tik informavimo, analizavimo, reflektavimo. Regionuose, kur yra mažas įsitraukimas į kultūrą, kur neretai trūksta tolerancijos ne tik kitokiai estetikai, bet ir kitokybei apskritai, kultūrinė žiniasklaida galėtų pasitarnauti ne tik kaip jungtis tarp menininko ir žiūrovo – ji galėtų būti pakantumo kitam skatinimo priemonė. Bet reikia pradėti nuo mažų žingsnių.