Muziejuje saugotas itin prastos būklės, trupantis, perplyšęs į tris dalis 1930 m. ranka braižytas Tauragės planas išliks dar ilgai. Parengus projektą pavyko gauti Lietuvos kultūros tarybos lėšas restauravimui su Tauragės rajono savivaldybės prisidėjimu. Žemėlapį restauravo Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorės pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja, taip pat restauratore dirbanti Natalija Kučinskaja.
Tai reikšmingas eksponatas, kuriame matomi senieji gatvių pavadinimai, jų išsidėstymas, miesto užstatymas, svarbesni objektai, būsimasis pramonės rajonas, senųjų kapinių išplanavimas ir kita. Vaizduojamos ir gatvės, kurių jau nebėra. Daug informacijos suteikia aplink miestą buvę sklypai, ganyklos. Svarbi ir atokiau nuo centro pietvakariuose esanti Tauragės dvaro teritorija, kuri tuo metu dar buvo išlaikiusi daug dvaro laikus menančių struktūros ypatybių.
Planas į muziejų atkeliavo iš buvusios Kultūros paveldo tarnybos prie Kultūros centro, kuriame daug metų dirbo garsus paveldosaugininkas Edmundas Mažrimas. Kad daiktui vieta muziejuje, nutarė buvusi Kultūros paveldo tarnybos vyr. specialistė Svetlana Jašinskienė.
Plano paskirtis
Šiais laikais planai braižomi pažangiomis kompiuterinėmis programomis, naudojant palydovines nuotraukas ir skaitmenines koordinates. Planus naudoja teritorijų planavimui, užstatymui savivaldybių specialistai, architektų įmonės ir kitos įstaigos. Anksčiau planai buvo braižomi rankomis, vėliau juos padauginant įvairiomis spaudos technologijomis.
Lietuvoje pirmieji tikslūs stambaus mastelio planai pasirodė XVIII a., bet dideliais kiekiais pradėti naudoti XIX a. pr. šalį jau užėmus Rusijos imperijai. Pas daugelį žmonių dar išlikę jų prosenelių žemės dokumentai, daryti XIX-XX a. sandūroje, kai, pavyzdžiui, du broliai pasidalija žemę, o šalia valdininko ranka rašyto teksto būna nubraižytas valdos planas. Atkūrus valstybę po karo, Tauragė buvo tik griuvėsių krūva, nors kai kurie namai liko sveiki arba mažai apgadinti. Verta paminėti, kad sveikas sienas turėjo cerkvė (dabar šioje vietoje Kultūros rūmai), paštas, pilis, karinė komendantūra (dabar stovi darželis „Ąžuoliukas“), miestiečių klubo pastatas (dabar Dariaus ir Girėno 26A stovi daugiaaukštis) ir du parduotuvių-gyvenamieji namai (dabar Bažnyčių g. 22 ir Vytauto g. 60). Buvo likę sveiki ir keletas medinių namų. Miestą reikėjo atstatyti ir daryti tai geriau nei anksčiau: su vandentiekiu, elektra, grįstomis gatvėmis, šaligatviais, telefono linijomis.
Miestų planai būdavo sudaromi kas keletą metų arba kai kuriais atvejais modifikuojami pagal esamą padėtį senieji. Labiausiai tikėtina, kad muziejuje saugomą 1930 m. žemėlapį naudojo Tauragės apskrities valdyba, įsikūrusi puošniame pastate, stovėjusiame darželio „Ąžuoliukas“ vietoje.
Tuometinės Tauragės ribos
Gaila, tačiau planas yra netekęs kai kurių dalių. Nuplėštas šiaurvakarinis kampas, kuriame buvo parašytas plano pavadinimas ir paskirtis. Apmaudu, kad pačiame miesto centre išplyšęs nemažas gabalas popieriaus. Todėl nematome senosios turgaus aikštės vaizdo, dalies Vytauto bei Kęstučio g. atkarpų. Kita vertus, dauguma pastatų plane nepažymėti, tik gatvės, geležinkelis, sodai ir sklypų savininkai. Galbūt planas nebuvo iki galo užbaigtas, nes Tauragės dvare visi pastatai nubraižyti. Stebina, kokį mažą plotą 1930 m. užėmė Tauragė. Vos per vėlesnį dešimtmetį miestas gerokai prasiplėtė.
Įsivaizduokime, kad dabar 1930-ieji. Visą miestą perskiria Plento gatvė, ant kurios pavadinimo vėliau ranka perrašyta „Dariaus ir Girėno gt“ (lakūnai žuvo 1933 m.). Miesto ribos šioje gatvėje prasideda ties motoriniu Hiršo Gitkino malūnu ir tiltu (šalia dabar veikia „Jysk“), o baigiasi ties Veterinarijos g. (tada jos nebuvo) ir Bernotiškės g. riba (tada siauras ganyklų keliukas) (1 pav.). Šiandieninio turgaus vietoje ir kitoje gatvės pusėje esančiuose Šemetiškiuose: piliečių H. Gitkino, Frydricho Canderio, Šlependorfo dirbami laukai. Į šiaurės vakarus nuo Plento g. lygiagrečiai eina Vinco Kudirkos g. bei Papušynio g. Statmenai jas kerta Jūros, siaura Žemaitės (dabar jos vietoje stovi naujasis ligoninės korpusas), Vytauto, Kęstučio (dabar Spaustuvės), Šilalės ir Birutės gatvės.
Priešais jau nugriautą cerkvę, bet dar nepastatytus Šaulių (Kultūros) rūmus yra medžiais apsodinta Nepriklausomybės aikštė. Už pilies – ligoninės sodas, o ligoninės dar nėra. Jau nupiešta užtvanka ir Jurgio Gudžiūno hidroelektrinė (dabar viešbutis „Banga“). Šiaurės vakaruose miestas baigiasi greitai už Molupio upelio ir plytinės tvenkinio (Bagdono prūdo). Netoli jo dirba Alberto Gudelio plytinė. Toliau: piliečių Leono Juškos, A. Gudelio, Juozo Bajorino dirbami laukai. Už miesto parko (dabar sovietų karių kapai ir senasis stadionas) miestas taip pat baigiasi ir prasideda piliečio Augaičio žemė (dabar bendri garažai Jaunimo g. 1), o tarp šios žemės ir Šilalės g. – „Magazinlaukio žemės“.
Keliamės į pietus ir pietryčius nuo Plento g. Čia lygiagrečiai jai eina Bažnyčių, Vokiečių ir Gimnazijos gatvės (2 pav.). Bažnyčių g. reikia įsivaizduoti gerokai ilgesnę nei šiais laikais, mat dabar ją perkerta M. Mažvydo progimnazijos stadionas, o už jo gatvė vadinama Žemaitės. Anksčiau stadiono nebuvo, o gatvė tęsėsi iki pat Birutės g., bet jau tada buvo suplanuotas jos tęsinys iki Bernotiškės g. Kaip ir Plento g. atveju, ant Vokiečių g. pavadinimo vėliau ranka užrašyta „Prez. Smetonos gt“, nes 1934 m. pavadinimas pakeistas prezidentui minint 60-ąjį gimtadienį. Gimnazijos g. (vėliau pervadinta J. T. Vaižganto) atliepia čia veikusią mokymo įstaigą, be to 1935 m. pradėta statyti dabartinė „Versmės“ gimnazija. Ši gatvė kitoje pusėje užsibaigdavo keliu į ganyklą ties Birutės g. Statmenai minėtoms gatvėms eina jau minėta Kęstučio g. (dabar pietinė jos atkarpa vadinama M. Mažvydo), kuri užsibaigia susikirtusi su Gimnazijos g. Įdomus, kartu ir liūdnas šios gatvės likimas. Kadaise tai buvo viena judriausių, tankiausiai užstatytų ir pagrindinių miesto gatvių. Dabar gi centrinė jos dalis paversta M. Mažvydo parku ir pasivaikščiojimo alėja, kurioje yra Vydūno skulptūra. Vytauto g. tęsiasi taip pat iki Gimnazijos g., tačiau plane jau suplanuota ją ištęsti iki geležinkelio (tai padaryta labai greit). Neužmirškime trumpų, bet centrinių Respublikos ir Tauro (vėliau Vasario 16-osios) gatvių. Nuo katalikų bažnyčios iki pat geležinkelio tęsiasi Stoties g. Ties dabartiniu Senamiesčio skveru įdomi trikampio formos kelių struktūra išlikusi dar nuo XVI a. laikų, kai šio skvero vietoje pradėjo veikti turgūs. Taigi, iš Stoties g. atšaka virsta į Majorato g. (dabar Laisvės), kurioje miestas baigiasi ties dabartine Laisvės ir Versmės gatvių sankirta, o toliau – Magazinlaukio žemės (vėliau plečiantis miestui dar tarpukariu sugalvotas naujas Jovarų pavadinimas). Prie geležinkelio – ką tik pastatyta moderni geležinkelio stotis, bet gatvės iki jos 1930 m. vedė visai kitaip nei šiandien – Tremtinių kelio nebuvo. Ką tik pradėta formuoti Daržų g., kuri turi ir Daržų skersgatvį, nueinantį į Stoties g. (dabar skersgatvio nėra, jis ėjo per vaikų reabilitacijos centro „Pušelė“ teritoriją). Suprojektuotos, bet dar be pavadinimų: Biliūno, Malūno, Žalgirio, Jurbarko, Taikos g. Į rytus nuo Vytauto g. pabaigos iki geležinkelio ir dabartinių Žalgirių driekiasi įspūdingo ploto bendra ganykla. Šiandieninio Ateities tako g., už didžiulės miestiečių ganyklos yra piliečių Tado Lomsargio, Marijonos [???]ienės, Antano Lukošiaus žemės.
Persikeliame į kitą geležinkelio pusę ties dabartiniu Kartų parku. Nuo ten iki pat Sandėlių g. pabaigos 400 m pločio juosta irgi driekėsi bendros miestiečių ganyklos. Šiame lauke buvo tik senosios kapinės (beje, perpus mažesnės nei dabar). AB „Maistas“ gamykla dar nesuprojektuota. Nuo šiaurės šią ganyklą supo valdiškas (Oko) miškas ir piliečių Broniaus Misevičiaus, Jurgio Šikšniaus, Alberto Judelio, Leopoldo Gregerio, žemės, o toliau į pietvakarius – Paberžių k. žemės (dabar Pramonės rajonas). Už Paberžių k. pažymėtos Dacijonų ir Ližių k. žemės.
Tauragės dvaro ribos
Kita plano dalis susijusi su Tauragės dvaru – miesto šaknimis. Sovietmečiu nugramzdintas į nebūtį, iškankintas „gorodokas“ po Nepriklausomybės atkūrimo sunkiai skynėsi kelią į tauragiškių kasdienę vartoseną. Dabar padėtis daug geresnė. Gyventojai, susikūrusi bendruomenė vis labiau stengiasi puoselėti dvaro atmintį. 2020 m. nuo Taurų k. atskirta teritorija ir suformuotas Tauragės dvaro k., taip į žemėlapius vėl įvedant svarbią gyvenvietę. Daug šiuo klausimu nuveikė ilgametis dvaro gyventojas Vytautas Balčiūnas bei kai kurie supratingi, patriotiški savivaldybės darbuotojai. Kaimas šiandien nedidelis, o 1930 m. plane atsispindi, kokios dvaro valdos buvo prieš šimtmetį.
Sunku patikėti, bet kitaip nei miesto centras, dvaro širdis pavaizduota daug detaliau. Raudonai nuspalvinti mūriniai pastatai, o raudonai apvedžioti – mediniai. Pažymėtas dvaro sodas su takais, tvenkiniais (3 pav.). Pažymėta net ir brasta, kuri nuvesdavo į Majorato (Laisvės) g. Palei šią gatvę pažymėti susodinti medžiai jovarai, vėliau davę vardą kvartalui. Įdomu, kad kitoje upės pusėje plane dvarui priklauso didelė dalis šiandieninių Jovarų, o Žvejų g. tarnavo kaip riba, skirianti miestą nuo dvaro. Plane pažymėtas lauko kelias – dabartinė Tilto g. Tiesa, palei upę dvaro valda ėjo net iki V. Kundroto g. Kitoje upės pusėje ganyklų kelias buvo daug svarbesnis nei dabar Butkeliuose, o dvaro žemė tęsėsi iki pat hipodromo, kurio tada, žinoma, dar nebuvo. Palei plentą išsidėstę retai apgyventi Butkelių ir Tarailių kaimai.
Dydrodis
Mastelis plane įvardijamas kaip „Dydrodis“ M 1:5000, tačiau kadangi trūksta dalies popieriaus, galbūt dar trūksta vieno nulio. Apačioje dešinėje yra antspaudas „Komisijos pritarimas iš 1930 m. gegužės 14 d. prot.[okolo] 10. 1. p. tvirtinamas 1930 m. birželio 25 d.“ Yra dviejų pasirašiusių pavardės ir parašai, tačiau neįskaitomi. Legendoje patikslinta, kad žalia linija žymi miesto užstatymą („apdėjimą“), o raudona – dvaro ribas.
Žemėlapis dar šiais metais bus įrėmintas ir nuolat eksponuojamas muziejaus Istorijos ekspozicijoje.
Darius Kiniulis
Straipsnis originaliai publikuotas laikraštyje „Tauragės kurjeris“: https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/restauruotas-1930-metu-taurages-planas/?fbclid=IwAR2ORuUEJ1RpPQSGhdF3WwB25gfd9GJsw0qgvUebwKMjc21LuTCYmeVtYbc