Minime 1991 metų Sausio 13-osios įvykius. Jau trisdešimt treji metai prabėgo nuo tų nepamirštamų dienų. Labai svarbu išsaugoti atminimą ir perduoti jaunesniesiems mūsų šalies piliečiams tų įvykių liudininkų pasakojimus. Tauragiškis Mindaugas Macas sutiko pasidalinti prisiminimais apie tuos laikus.
Romualdo Požerskio nuotrauka
,,Nebuvau Sąjūdžio narys, tačiau 1989 metų vasarą kartu su Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakulteto studentais dalyvaudavome Sąjūdžio mitingų apsaugoje. Apsaugininkai buvo vadinami žaliaraiščiais (dėl ant rankų dėvimų žalių raiščių su Sąjūdžio simbolika). Mūsų vadovas buvo bendrakursis Kęstutis Markevičius. Iš sąjūdžio būstinės LŽŪA gaudavau literatūros, laikraščių. Juos parveždavau į namus Tauragėje, pasidalindavau su kaimynais, draugais ir pažįstamais. Tėvelis Juozas Macas laikraščius nunešdavo į savo darbovietę – Tauragės rajono statybos organizaciją.1990 metų pavasarį sovietai pradėjo užgrobti įvairius mūsų valstybei svarbius objektus. Kartu su Miškų ūkio fakulteto studentais Andriumi Žulpa, Gintautu Mozgeriu, Raimondu Matemaičiu ir kitais naktimis vykdėme įvairių objektų apsaugą. Atsimenu, kad saugojome spaustuvę (leidyklą) K. Donelaičio gatvėje, Kaune.
1991 metų sausio 8 dieną, nuo pat ryto, vyko egzaminas pas doc. Juozą Mažeiką. Apie 11 valandą į kabinetą atbėgo grupiokas Urbis ir uždusęs pranešė, kad Jedinstva šturmuoja Aukščiausią Tarybą Vilniuje ir kad skubiai reikalingi gynėjai. Autobusas laukė prie Lietuvos žemės ūkio akademijos centrinių rūmų. Dėstytojas paklausė, kas važiuoja ginti Aukščiausiosios Tarybos. Visiems, kas vyko, pasirašė į studijų knygeles be egzamino. Popietę pilnas autobusas studentų (apie 30-40 žmonių) nuvykome į Vilnių prie Aukščiausiosios Tarybos. Grupei vadovavo LŽŪA dėstytojas Juknys. Jedinstvos maištininkai jau buvo nustumti nuo AT prie bibliotekos, kur vyko jų mitingas. Mums buvo skirta užduotis saugoti tarpą tarp kolonų prie centrinio įėjimo į Aukščiausiąją Tarybą, bei identifikuoti įvairius provokatorius. Į aikštę prie AT atvyko šimtai (o gal tūkstančiai) gynėjų iš Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų. Atvyko ir pareigūnai su lietuviškomis kokardomis ant sovietinių milicijos kepurių. Jie tikrai nebuvo vilniečiai. Pertraukų metu nuėjome į maištininkų mitingą. Dauguma dalyvių mus vadino nacionalistais ir fašistais. Tačiau į konfliktus nesileidome. Vėlai vakare, atvykus pamainai, palikome savo pozicijas ir tuo pačiu autobusu naktį grįžome į Kauną, LŽŪA bendrabutį. Pakeliui į Kauną per radijo imtuvą (jį turėjo Juknys) buvo pranešta, kad atsistatydino Lietuvos Respublikos premjerė K. Prunskienė.
Grėsmė Lietuvos nepriklausomybei buvo didelė. Nuolat per radiją girdėjome informaciją apie sovietų kariuomenės veiksmus. LŽŪA vadovybė pratęsė egzaminų sesiją. Dauguma studentų išvyko į namus, o mes Miškų ūkio fakulteto studentai, galėjome laisvai planuoti savo laiką ir pagal paskelbtą budėjimo grafiką vykti budėti į įvairius objektus. Transportu buvome aprūpinti, tačiau maitinimą reikėjo patiems organizuoti. Sausio 11 dieną sovietų kariuomenė Vilniuje užėmė Spaudos rūmus ir kitus objektus, todėl, supratę realią grėsmę Aukščiausiajai Tarybai, vėl susiruošėme vykti į Vilnių.
Sausio 11 dienos vakare nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos. Ten jau buvo tūkstančiai žmonių. Meldėsi, dainavo. Organizatoriai iš AT paprašė vykti prie TV bokšto, Radijo ir televizijos komiteto. Dauguma mūsų bendrakeleivių pasitarėme, sėdome į visuomeninį transportą ir išvykome prie TV bokšto. Per klaidą išlipome prie Spaudos rūmų, kur susidūrėme su sovietų kariškiais. Apsižodžiavome, jie mums pagrasino ginklais. Grįžome į autobusų stotelę ir nuvažiavome prie TV bokšto. Ten buvo susirinkę keli šimtai žmonių, tačiau naktį likome tik kelios dešimtys. Pagrindą sudarė studentai iš LŽŪA ir studentės iš Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto. Mūsų grupėje buvo LŽŪA radijo laidų vedėjas. Jis su savimi atsivežė kasetinį magnetofoną su galingais akumuliatoriais. Prie bokšto šokome ir dainavome. Taip gynėmės nuo šalčio. Aplinkinių namų gyventojai atnešdavo mums maisto ir karšto gėrimo. Labai gerai atsimenu rusakalbę senutę moterį su pilka vilnone skara, kuri man padavė pusę sviestu užteptos duonos riekelės. Nenorėjau imti maisto nuo vargingai atrodančios moters. Tačiau ji rusiškai pasakė, kad imčiau, nes laukia ilga ir šalta naktis (pavadino mielu anūkėliu). Dar įpylė karštos arbatos puodelį. Rusiškai padėkojau už maistą. Paryčiais grįžome prie Aukščiausiosios Tarybos. Autobusu parvykome į LŽŪA bendrabutį. Sausio 12 dienos vakare vėl atvykome prie AT. Buvo susirinkę tūkstančiai žmonių. Pasitarėme. Kadangi praėjusią naktį prie TV bokšto labai sumažėjo gynėjų, nusprendėme ten vykti. Grupiokas Rimgaudas Kukučionis ant sąsiuvinio lapo užrašė skelbimą, kad LŽŪA studentai renkasi prie TV bokšto ir jį užklijavo ant pirmojo vėliavos stiebo. Kartu vyko Rimgaudas Kukučionis, Andrius Žulpa, Gintautas Mozgeris, Kęstutis Aukselis. Nuvykę prie Vilniaus televizijos bokšto, radome gerokai daugiau žmonių nei praėjusią naktį. Kelis kartus vyko pratybos, kaip greičiau užblokuoti bokštą žmonių grandinėmis. Pratybų metu matėsi, kad trūksta gynėjų, nes nebuvo galima suformuoti 3-4 ištisinių žmonių grandinių aplink bokštą.
Apie 1 valandą pasigirdo pranešimai, kad juda sovietų kariškiai. Sustojome aplink bokštą. Pirmoje eilėje buvome vyrai. Už mūsų nugarų stovėjo moterys. Apie pirmą valandą trisdešimt minučių nakties sovietų karinė technika pralaužė tvorą ir pradėjo įvažiuoti į bokšto teritoriją.
Sovietų technika pusračiu pradėjo supti bokštą. Jos pagrindą sudarė desanto kovos mašinos BMD. Prie bokšto plūstelėjo žmonės. Atsidūriau 3 ar 4 eilėje. Tvirtai susikabinome rankomis. Suformavome gyvas grandines. Šalia, iš dešinės, stovėjo kolega, studentas Rimgaudas Kukučionis. Jaučiau jo kūno drebulį. Pamačiau greitai artėjančią sovietų BMD. Vienu metu galvojau, kad įsirėš į mane. Tačiau pralaužė tik 2-3 eiles ir kampu sustojo dviejų metrų atstumu. Nuo šios mašinos nušoko kareivių grupė. Prasidėjo smarkus šaudymas. Virš galvų praskriejo sprogstamieji paketai. Nuo sprogimų dūžtančių langų stiklo šukės smarkiai žalojo už mūsų esančias moteris. Šios klykdamos veržėsi lauk ir iš nugaros laužė mūsų grandines. Kareiviai, sustoję V formos rikiuote, daužė mus automatų buožėmis ir per žmonių minią veržėsi bokšto link. Prie BMD buvo likę pora kariškių, be šalmų, su trumpomis neperšaunamomis liemenėmis (greičiausiai karininkai). Staiga sprogimas. Neatsimenu ar griuvau, ar ne. Atsipeikėjau vienas priešais aukštą kariškį. Pradėjau masažuoti sprogimo užtrenktas ausis. Kariškis buvo ginkluotas automatu AKS-74u (Kalašnikovo automatas, sulankstoma buože ir trumpu vamzdžiu). Jis pertraukė spyną ir nusitaikė man į krūtinę. Pasisukau šonu ir gavau dar vieną sprogimą. Sprogimo banga praardė džinsų siūles. Pasidarė bloga. Ausys atsikimšo. Iš lėto ėjau nuo bokšto. Atsisukęs ieškojau saviškių. Tačiau jau nieko ten nebuvo. Pro išdaužtus langus mačiau judesį bokšto viduje. Porą desantininkų buvo sukritę į kažkokias duobes (ventiliacijos ar drenažo). Atsitraukiau apie dvidešimt metrų į žmonių minią. Visi šaukė ir keikė sovietus.
Nuo bokšto gynėjai toli nesitraukė. Gal kokius trisdešimt metrų. Sovietiniai kariškai ratu apsupo bokštą. Tai užtruko apie valandą. Ciniškiausiai atrodė ir labai kėlė pyktį sovietų kreipimasis transliuojamas iš garsiakalbių „broliai ir sesės lietuviai… valdžia perėjo į darbo žmonių rankas“. Paskui nuskambėjo sovietų įsakymas „išvalyti iki tvoros“. BMD pradėjo važinėti po minią, ją stumdyti. Sovietų kareiviai ėjo grandine ir šaudė po kojomis ir virš galvų. Minioje sutikau Andrių Žulpą ir Gintautą Mozgerį. Nusileidome nuo šlaito į automobilių stovėjimo aikštelę prie administracinių TV bokšto pastatų. Ši vieta buvo aptverta, todėl į bokšto teritoriją įeidavome pro administracinio pastato vartus. Šturmo metu (gal prieš šturmą) dalis tvoros buvo išpjauta ir nuversta. Todėl galėjome tiesiai nuo televizijos bokšto patekti į automobilių aikštelę. Aikštelėje ir gatvėje buvo keli greitosios pagalbos automobiliai. Juos supo kelios dešimtys sužeistų žmonių. Todėl dėl prastos savijautos į medikus nesikreipiau. Kitoje gatvės pusėje, ant šaligatvio gulėjo žuvusiojo bokšto gynėjo kūnas. Dalis automobilių gatvėje stovėjo sumaitoti. Daugiabučių namų langai buvo išdaužyti. Nuėjome į namo laiptinę pailsėti. Prie bokšto girdėjome šaudymą. Pailsėję grįžome į bokšto teritoriją. Sovietų kariškiams sunkiai sekėsi išstumti žmones. Vienu metu atvyko Lietuvos policininkai. Jie mėgino atitverti sužvėrėjusius okupantus nuo bokšto gynėjų. Prie tvoros kareivis šovė į žemę, tačiau pataikė vaikinui, buvusiam už 2-3 metrų. Kitos kulkos pataikė į metalinę tvorą, įskeldamos žiežirbas. Peršautas vaikinas nukrito ant žemės ant nugaros. Mes puolėme prie jo ir nustvėrę už rūbų nutempėme žemyn į automobilių stovėjimo aikštelę, prie greitosios pagalbos automobilių. Palikome jį medikams ir grįžome atgal prie bokšto. Po poros valandų, sovietų kareiviai nustūmė mus į apačią. Pagal komandą priklaupė ant vieno kelio, pakėlė ginklus ir nusitaikė į mus. Pirmą kartą pajutau baimę.
Paryčiais gerokai pasnigo. Kažkas paprašė pabūti iki ryto, nes turėjo atvažiuoti užsienio žurnalistai ir nufilmuoti žudynių vietą. Kraujo upelis per sniegą buvo matyti nuo šlaito iki automobilio aikštelės. Paėjome gatve tolyn. Visur buvo sutraiškyti automobiliai – policijos, kelių barstytuvas, kiti lengvieji automobiliai. Pora milicininkų vaikštinėjo aplink sutraiškytą policijos automobilį ir rusiškai keikėsi – „ … na…ja ehat po nashim mashinam…“. Iš savo kepurių jie buvo išsiplėšę lietuviškas kokardas. Mums užvirė kraujas. Žuvo tiek nekaltų žmonių, o jie gailisi tik savo automobilio… Grįžome prie bokšto papėdės, ten vėl rinkosi žmonės. Nešė gėles, uždegė daugybę žvakučių. Atėjo verkianti moteris. Uždegė žvakutę ir klausė sovietų kareivių, kodėl nužudė jos vaiką. Žvakutė nuvirto, tačiau priėjęs sovietų karininkas ją vėl pastatė. Sovietų kareivių ginklai buvo be šovinių dėtuvių. Atėjo karo veteranai. Keikė kareivius. Vienas su ramentais nusiplėšė sovietų apdovanojimus nuo krūtinės ir numetė kareiviams po kojomis.
Apie 10 val. ryto grįžome prie Aukščiausiosios Tarybos. Ten virė darbas. Iš statomo viešbučio buvo nešami armatūros klojiniai ir tvirtinamos AT prieigos. Autobusas į Kauną jau buvo išvykęs. Padirbėjome apie porą valandų. Pavargę nuėjome į Čiurlionio gatvėje esančius Vilniaus universiteto bendrabučius. Bendrabutyje merginos pamaitino, nusiprausėme ir nuėjome į autobusų stotį. Ten patruliavo asmenys su raudonais raiščiais ir matėsi keli sovietų kariškiai. Sėdome į tarpmiestinį autobusą ir grįžome į Kauną. Netoli Vilniaus buvo sovietų blokpostas su šarvuota technika, tačiau išvažiuojančio transporto nestabdė.
Grįžęs į Kauną, nuvykau pas pusseserę Genutę Gedvilienę. Paskambinau į Tauragę savo tetai Aldonai Mačiulienei, kuri pranešė mano tėvams. Tėvai paskambino ir pakalbėjome apie tai ką teko išgyventi. Mama apsiverkė, tačiau pasakė, kad atlikau labai gerą darbą.
Sausio 15 dieną vykome budėti į Sitkūnus prie Kauno. Ten jau buvo pasirūpinta malkomis laužams, karštu maistu. Su savimi turėjau tik ąžuolinę lazdą…
Sausio ir vasario mėnesiais budėdavau netoli Kauno esančioje Juragių radijo ir televizijos retransliacijos stotyje.
1991 metų lapkričio 23 dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje, kaip savanoris prisiekiau Lietuvos Respublikai.
1991 metų sausio 13-ąją vertinu, kaip Lietuvos valstybės pergalės prieš okupantus dieną. Tą dieną nebuvo abejingų. Mes pasirinkome kovą iki pergalės, už savo Valstybę ir Laisvę, ir tą kovą laimėjome.“
Tekstą redagavo Tremties ir rezistencijos muziejaus skyriaus vedėjas Raimondas Matemaitis