Ankstesnėje dalyje pasakojome apie vokiečių karį Adalbertą Lorą, kurio likimas Antrojo pasaulinio karo metais netikėtai atvedė į Lietuvą. Slapstydamasis nuo NKVD, jis rado prieglobstį pas ūkininkus, greitai tapo savu ir iš arti pamatė jų požiūrį į sovietų valdžią.Galiausiai jis pats stojo į partizanų gretas ir dalyvavo kovose. Vėliau buvo išduotas, o jį bėgantį kliudė NKVD pareigūnų paleistos kulkos.

            Vis dėlto, tuo Adalberto Loro istorija nesibaigė – priešingai, jam prasidėjo dar sudėtingesnis ir dramatiškesnis gyvenimo etapas.

Tauragės NKVD tardymo izoliatoriuje

            Loras atsibudo batsiuvio namelyje. Rusai į namus buvo atsivedę ir nepažįstamą vokietę merginą. Jie apipylė Lorą šaltu vandeniu, rodė jam vieno vokiečių kario nuotraukas ir klausinėjo, ar jis esąs tas vyras. Paaiškėjo, kad mergina su tuo kariu buvo pora, o rusai įtarė, jog Loras ir yra tas ieškomasis. Galiausiai buvo suimti visi trys – Loras, mergina ir batsiuvys – ir pėsčiomis išvaryti eiti per laukus, maždaug penkis–šešis kilometrus. Loras buvo sunkiai sužeistas, o ant nugaros jam dar buvo užkrauta sunki radijo aparatūra.

            Tuo metu jis nebuvo tikras, ar batsiuvys laikomas kaltu dėl pagalbos jam, ar visa tai buvo surežisuotas rusų spektaklis – galbūt tam, kad vėliau jis galėtų gintis nuo partizanų, teigdamas, jog nieko neišdavė. Galiausiai kolona laikinai apsistojo pas vieną ūkininką, kol atvyko aukštesnio rango karininkai. Jie Lorą sumušė, apspjaudė ir apklausė, tačiau jokios vertingos informacijos neišgavo.

            Kitą dieną ūkininkui buvo liepta pakinkyti vežimą, ir visi pajudėjo Šilalės link. Pakeliui atsirado galimybė pabėgti: vežimas neturėjo stabdžių, tad leidžiantis nuo kalno jis smarkiai įsibėgėjo, o rusai, vydamiesi pėsčiomis, atsiliko maždaug šimtą metrų. Tačiau Loras buvo sužeistas ir negalėjo priminti kairės kojos, todėl minties apie pabėgimą teko atsisakyti.

Šilalėje Lorą nuvedė į NKVD būstinę, kur jį apžiūrėjo gydytojas. Po valandos kelionė tęsėsi sunkvežimiu – šįkart į Tauragę. Ten jis buvo atvestas į dviejų aukštų namą, kuriame šiandien įsikūręs Tremties ir rezistencijos muziejus. Mažame kambarėlyje visi sėdėjo ant suolo, kol įėjo rusų pareigūnas ir pasakė batsiuviui bei merginai, kad jie gali eiti namo. Tačiau Lorui teko eiti kartu su sargybiniu į pirmą aukštą. Ten jo laukė keturi ar penki aukštesnio rango NKVD karininkai. Prasidėjo ta pati „procedūra“ kaip ir pas ūkininką. Pirmasis ištartas žodis buvo „banditas“. Po jo sekė rusiški keiksmažodžiai. Pareigūnai spjaudė jam į veidą ir mušė kumščiais. Kai Loras buvo, jų manymu, „pakankamai“ nukankintas, vienas iš jų nuvedė jį į rūsį, kur buvo įrengtos kalėjimo kameros.

            Loro kamera buvo skirta dviem žmonėms. Šildymo nebuvo. Joje stovėjo siauras gultas, pakeltas virš grindų. Virš durų degė lemputė: pusė švietė į kamerą, kita pusė – į mažą koridorių. Ji degė visą naktį, kad sargybiniai matytų, ką kaliniai veikia.

            Keltis reikėjo šeštą ryto, o atsigulti buvo leidžiama tik nuo dešimtos vakaro iki šešių ryto. Kameros duryse buvo mažas liukas, pro kurį tiekiamas maistas. Rytais kaliniai gaudavo nedidelį rudą molinį dubenėlį su arbata ar kava – iš tiesų tai buvo tik drungnas vandens sultinys. Prie jo – mažas gabalėlis duonos. Pietums duodavo žuvies sriubą su perlinėmis kruopomis, tačiau, kaip Loras prisimena, „tas kruopas buvo galima suskaičiuoti, o žuvies visai nebuvo matyti“. Prie jos – nedidelė duonos riekelė. Vakarienei kartodavosi pusryčių meniu. Toks racionas, monotoniškai besitęsiantis, trukdavo savaites ir mėnesius.

            Naktys dažniausiai būdavo neramios. Iš viršutinio aukšto girdėdavosi tardymams išvedamų kalinių riksmai. Jų klyksmai, mušimai ir kankinimai prasiskverbdavo net į rūsio kameras. Rūsyje buvo ir kita, daug baisesnė kamera – karceris. Tai buvo visiškai tamsi, drėgna skylė be langų. Ten uždarydavo tuos kalinius, iš kurių bet kokia kaina siekė išgauti prisipažinimus. Maistas ten buvo dar menkesnis – keli šaukštai vandeningos sriubos ir trupinėlis duonos.

            Tačiau tame pačiame rūsyje buvo ir dvi vietos, skirtos ypatingam kankinimui. Po dviem betoninėmis laiptinėmis buvo likusios tuščiavidurės ertmės – maždaug metro aukščio. Jose nebuvo įmanoma atsistoti: galėjai tik šliaužti arba sėdėti susirietęs. Visos sienos – storas betonas, priekyje – geležinės durys. Kalinius dažnai užrakindavo būtent ten. Kartais jų klyksmai valandų valandas aidėdavo naktimis. Sargybiniai priėję grasindavo, šaukdavo – tada triukšmas trumpam nutildavo, bet netrukus prasidėdavo iš naujo.

            Kartą per dieną kalinius trumpam išleisdavo į kiemą ištuštinti skardinio kibiro, naudoto gamtiniams reikalams. Kieme stovėjo medinė būdelė – visa tualeto įranga. Jokio pasivaikščiojimo nebuvo leidžiama. Išeiti galėjai tik po vieną ir tik trumpam – kad nepamatytum kitų kalinių.

            Loras vienatvėje praleido kelias savaites. Tai buvo laikas apgalvoti, ką ir kaip sakyti tardymų metu, kad apsaugotų likusius partizanus ir ūkininkus, kurie jam padėjo.

            Vieną rytą jis buvo iškviestas tardymui. Priešais sėdėjo kapitonas Glaseris, šalia – vertėjas. Loras apsimetė vokiečių kariu, kurį kadaise trumpam sutiko einantį iš Latvijos. Šią istoriją jis buvo kruopščiai apgalvojęs – iš anksto išsiaiškinęs dalinio pavadinimą, maršrutą, vadus. Taip jis apsaugojo visus, su kuriais bendravo iki prisijungiant prie Antano grupės. Prisijungimą jis sąmoningai pavėlino pasakojime, kad nebūtų siejamas su kautynėmis prieš NKVD. Kadangi Antanas jau buvo žuvęs, ši informacija niekam nebegalėjo pakenkti.

            Vėliau Loras turėjo prisipažinti, kad buvo prisijungęs prie Genio grupės, tačiau tvirtino nežinantis nei vardų, nei buvimo vietų. Tai buvo tiesa – partizanus jis pažinojo tik slapyvardžiais. Pats Glaseris, anot Loro, elgėsi gana abejingai. „Kartais man atrodydavo, – prisiminė jis, – kad jam rūpėjo tik atlikti savo tarnybos valandas.“

            Vieną dieną tardytojas tapo griežtesnis. Pareikalavo pavardžių ir pagrasino karceriu po laiptais: „Jei nepripažinsi, aš pasirūpinsiu, kad patektum ten, iš kur sklinda naktiniai šauksmai.“

            Po kelių dienų Loras sugalvojo pusiau tiesą. Paminėjo Juozą Montvydą. Jis žinojo, kad Montvydas – sovietų šnipas, o partizanai tai jau seniai išsiaiškinę. Jei Montvydas išduotų Lorą, jam pačiam grėstų partizanų kerštas. Tačiau tardytojas reikalavo daugiau pavardžių. Loras nenorėjo išduoti ūkininkų, kurie jį slėpė, todėl ieškojo kompromiso. Pasakė, kad slėpėsi pas senutę Emiliją Laugalienę – tikėdamasis, kad dėl jos senyvo amžiaus ir varganos socialinės padėties sovietai jos nesuims ir neištrems.

            Kito tardymo metu Glaseris paklausė, ar Loras toliau laikosi savo parodymų. Gavęs atsakymą „Taip“, jis mostelėjo ranka – ir pro duris įžengė Juozas Montvydas kartu su Emilija Laugaliene. Kaip ir tikėtasi, Montvydas, bijodamas partizanų keršto, prisipažino slėpęs Lorą. O Emilija puolė į isteriją: garsiai verkė, aimanavo ir į visus klausimus aklai atsakinėjo „taip“, net kai tai akivaizdžiai neatitiko tiesos. Galiausiai tardytojas ėmė ją raminti ir išleido iš kambario.

            Per tą laiką Lorą ne kartą perkėlė į kitas kameras. Ten jis sutikdavo įvairiausių žmonių. Kai kurie bijodavo iš viso kalbėti – įtardami, kad kameros draugas gali būti provokatorius ir viską išduoti. Kiti – visiškai palūžę: visą dieną tik vaikščiodavo pirmyn atgal, verkdavo ir meldėsi, o maldas nutraukdavo tik valgant. Tokias dienas Loras vertino ne ką geriau nei karcerį – nes nebuvo įmanoma normaliai pasikalbėti, pasidalinti mintimis.

            Tik po nuosprendžio – dažniausiai skirdavo standartinius 25 metus lagerio – kaliniai atsipalaiduodavo. Slėpti nebebuvo ko, o sargybiniai elgdavosi atlaidžiau. Vienas kalinys pasakojo, kad pro durų plyšius matydavo, kaip sargybiniai vagia kalinių maistą. Tai buvo dar vienas sovietinio skurdo ženklas.

            Po kelių savaičių Lorą išvedė iš kameros, pervedė per kiemą ir pasodino į sunkvežimį. Viduje jau sėdėjo keli kaliniai – nugara į kabiną, surištomis rankomis. Vartai atsivėrė, sunkvežimis pajudėjo ir išvažiavo iš miesto. Kelionės tikslas liko nežinomas.

Šilutėje, Vilniuje, vagone 

            Kelionė truko keletą valandų. Galiausiai sunkvežimis sustojo prie didelio raudonų plytų pastato – Tauragės tardymo izoliatorių pakeitė Šilutės kalėjimas. Čia Lorą pasitiko gydytoja, kuri, pamačiusi išsekusį kalinį, elgėsi gana palankiai ir liepė sargybiniams skirti jam papildomą maitinimą.

            Šilutėje sąlygos buvo kur kas geresnės nei Tauragėje. Nebeliko priverstinės miegojimo pozicijos, kai tekdavo gulėti veidu į duris, ir beprasmio durų trankymo. Tačiau išliko priverstinis gulėjimas nuo 22 valandos vakaro iki 6 ryto bei skardinis kibiras gamtiniams reikalams. Maisto racionas buvo dosnesnis: duonos kaliniai gaudavo dvigubai daugiau, o meniu, gydytojai paliepus, papildė pienas. Pietų sriuba taip pat buvo geresnės kokybės.

            Lietuvių kaliniai Šilutėje dažniau gaudavo maisto siuntinių iš artimųjų. Lorui pasisekė ir dėl kitos aplinkybės – tualetas buvo pastato viduje, į jį kaliniai iš vienos kameros eidavo visi kartu. Susitarę su kaimynais, jie palikdavo jam papildomo maisto ant palangės. Gyvenimas Šilutės kalėjime buvo monotoniškas, bet palyginti ramus – kitaip nei Tauragėje, kur naktimis vykdavo tardymai ir buvo girdėti kankinimų garsai.

            Galiausiai Lorą išvežė į Vilnių. Ten jis pateko į patalpą, kur ant grindų gulėjo apie septyniasdešimt kalinių. Sužinoję, kad jis buvo partizanas, lietuviai tuo džiaugėsi ir pasidalijo maistu – taip Loras sukaupė net apie 20 kilogramų džiovintos duonos ir sūrio. Tačiau netrukus prasidėjo vadinamoji „nemokama kelionė į Sibirą“.

Visur buvo gausu ginkluotų saugumiečių su automatais, kulkosvaidžiais ir šunimis. Iš kalėjimo kiemo vedė kelias žemyn į krovinių stotį. Šiuo keliu kalinius varydavo ir sugrūsdavo po 37 žmones į kiekvieną gyvulių vagoną.

            Vagone kiekvienoje pusėje buvo dvi medinių gultų eilės. Ant vieno gulto gulėdavo septyni vyrai, dar devyni – ant grindų. Gamtiniams reikalams buvo įrengtas lentinis vamzdis, vedęs įstrižai žemyn per vagono duris į lauką. Kiekvienoje vagono pusėje buvo dvi nedidelės angos, pro kurias patekdavo šiek tiek oro.

            Transportą sudarė 660 kalinių: 12 vagonų su politiniais kaliniais ir 6 vagonai su moterimis. Loro žodžiais, „nuostabiai šviečiant saulei, traukinys savo keleivius vežė į vergystę Rytuose“. Daugeliui tai buvo kelionė į mirtį. Kiekvieną kartą traukiniui sustojus saugumiečiai barbendavo vagonų sienas ir grindis mediniais plaktukais, tikrindami, ar kas nors neišpjovė skylės. Sustodavo ir tuomet, kai kaliniams būdavo dalijama kava bei duona. Tik labai retai atveždavo šiltos, vandeningos sriubos, kurioje turėjo būti bulvių ir kopūstų, tačiau jų beveik nesimatė: „Į tą sriubą žiūrėjo daugiau akių, negu iš jos žvelgė lauk.“

            Traukiniui judant vis toliau į rytus, oras vis labiau vėso. Tokiame klimate dvidešimt penkerių metų bausmę lageriuose ištverti atrodė beveik neįmanoma. Po aštuoniolikos parų nuo kelionės pradžios traukinys sustojo Taišeto paskirstymo lageryje, esančiame maždaug 8000 kilometrų atstumu nuo namų Vokietijoje. Lageris jau buvo perpildytas, o nauji atvykėliai jį dar labiau užkimšo. Loro prisiminimu, kaliniai jautėsi „įkalinti tarsi beždžionės zoologijos sode“.

Paskirstymo lageryje

            Lageryje kaliniams atėmė civilinius drabužius. Vietoj jų jie gavo padėvėtas rusiškas vatinukės ir kelnes – tai buvo iš kariuomenės atsargų išmesti drabužiai. Maisto kiekis buvo šiek tiek didesnis nei kelionės metu. Kasdien ryte, pietums ir vakare – vandeninga kopūstų sriuba ir nedidelis gabalėlis duonos. Pietums papildomai 100 g. miežinės košės, vakare – truputis žuvies. Šis valgiaraštis beveik niekada nesikeitė.  

            Kaip ir kalėjime, miegodavo ant medinių gultų. Keltis reikėjo šeštą valandą ryto. Lageryje taip pat rengdavo vakarinę patikrą. Apie 22 valandą visi kaliniai turėdavo išsirikiuoti keturiomis eilėmis kieme, o tada būdavo skaičiuojami ir perskaičiuojami, ar kas nors nepabėgo, nors tai beveik buvo neįmanoma. Jei skaičius nesutapdavo, skaičiuodavo tol, kol sutapdavo.

            Paskirstymo lageris dar nebuvo tikras bausmių lageris – tai buvo laikinas punktas, kol kalinys bus paskirtas į vieną iš darbo stovyklų. Tačiau čia taip pat teko dirbti, nes reikėjo apsirūpinti malkomis. Medžių netrūko, tačiau žiemos šaltis pasiekdavo –40–50 °C ir žemesnę temperatūrą. Kad bent kiek apsaugotų veidą, kaliniai iš senų skudurų pasigamindavo kaukes su skylėmis akyse. Atvykę į mišką, pirmiausia turėjo užkurti laužą sovietų sargybai – dviem sargybiniams po vieną laužą, o sargybos būdavo 8–10. Jie visą laiką stovėdavo prie ugnies ir šildėsi, kol kaliniai kraudavo medieną.

Kalėdos

            Kūčių vakarą Loras prisimena sėdėjęs su trims lietuviais. Jie kalbėjo apie liūdną gyvenimą, o vėliau tyliai, beveik pašnibždomis, užgiedojo lietuviškai „Tyli naktis“.

            Sovietų valdžia Kalėdų nešventė – tai buvo eilinė darbo diena. Loras buvo pasilikęs truputį duonos iš laiko, praleisto Vilniuje, kad per šventes galėtų pavalgyti šiek tiek daugiau. Lageriuose egzistavo tik dvi oficialios šventės – Gegužės 1-oji ir Spalio revoliucijos diena. Tomis dienomis kaliniai gaudavo geresnio maisto.

Darbo lageriuose

            Vieną rytą Loras buvo išsiųstas į geležinkelio stotį, kur buvo nuvežtas į baudžiamąjį lagerį. Gyvenimo sąlygos smarkiai priklausė nuo lagerio, į kurį būdavo paskirtas, ir Lorui teko aplankyti ne vieną.

            Darbai taip pat priklausė nuo lagerio. Dažniausiai tai buvo geležinkelio drenažo kanalų tiesimas, giluminių šulinių kasimas arba darbas miške. Antroji Sibiro rykštė po šalčio buvo uodai. Nors tai iš šalies atrodė nereikšminga, tai buvo papildomas kalinių kankinimas. Kaliniai gaudavo nedidelį maišą ant galvos su 20×20 cm tinkliuku. Karštos vasaros metu reikėjo nešioti maišą ir dėvėti žiemines pirštines, kad apsisaugotų nuo įgėlimų. Uodai kartais prasiskverbdavo ir įgeldavo į veidą, rankas. Loras prisimena, kad sugėlimai būdavo tokie rimti, kad kartais žmonės nebegalėjo gerai matyti ar nieko paimti į rankas. Jų prižiūrėtojai, sargai, turėjo geresnę apsaugą iš vientiso tinklo, taip pat budėjo aukštuose bokštuose, kur uodai nepasiekdavo. Maistą taip pat reikėjo valgyti su uodais. Loras teigia: „Jeigu būtume iš sriubos išėmę visus uodus šaukštu, mums būtų nelikę sriubos dubenėlyje. Tada tiesiog suvalgėme uodus kartu su sriuba. Alkis nežino ribų.“

            Visiems medkirčiams buvo nustatyta darbo norma, kurią privalėta įvykdyti kasdien. Jei kas nors jos neįvykdydavo, kitą vakarą gaudavo vadinamąjį „baudžiamąjį davinį“ – t. y. visai negaudavo maisto.

Kalinių gerovė, o kartais ir gyvybė, priklausė nuo sargų žmogiškumo, tačiau žmogaus gyvybė jiems dažnai buvo bevertė. Kartą Loro geras bičiulis pritūpė miške gamtiniams reikalams, tačiau sargybinis jį nušovė. Priežastis – sargybinis jį pamatė pritupus netoli draudžiamos kirtimui zonos. Nors jis tos zonos neperžengė ir negalėjo pabėgti, niekas tokių nusikaltimų netirdavo.

Invalidų brigadoje

            Loras griežto darbo stovykloje stipriai išseko – kaip pasakoja, „liko tik kaulai ir oda“. Gydytojas paskyrė jį į vadinamąją invalidų brigadą. Čia jis neprivalėjo eiti į darbą iš stovyklos, tačiau turėjo rūpintis barako vidumi. Vėliau Loras buvo perkeltas į neįgaliųjų stovyklą, kur buvo kalinami neįgalūs bedarbiai, o Loras su keletu vyrų turėjo juos aprūpinti maistu.

            Loras pateko į „arklių brigadą“. Principas buvo paprastas – kaliniai traukdavo vežimus vietoj arklių. Tris vežimus stumdavo po 10 žmonių į kalvą. Apačioje, už kilometro, buvo geležinkelis, kur vagonuose atveždavo maisto. Dažniausiai krovinį sudarė miltai, kruopos, soros, bulvės, kopūstai, žuvis ir burokėliai. Kartais vežimai beviltiškai įstrigdavo, ir Loras turėdavo nešti sunkius maišus pats. Vienas maišas sverdavo apie 80 kg.
            Maisto transportas kėlė daugumos vyrų pagundą, ypač kai patys neturėjo pakankamai maisto. Daugelis į savo striukes įsisiūdavo kišenes, kad į stovyklą galėtų slapta įnešti maišelius su miltais ar kruopomis.

            Tie, kurie dar turėjo artimųjų namuose, gaudavo siuntinių, tačiau ši pagalba pamažu silpo. Tai greičiausiai buvo dėl to, kad sovietai jau būdavo įkalinę ir jų artimuosius. Praėjus metams po Stalino mirties, Loras prisimena, kad sąlygos pradėjo šiek tiek gerėti, nors jos vis tiek liko tragiškai blogos. Viena iš naujovių – leista rašyti laiškus namo. Paskutinį kartą apie Lorą jo šeima buvo išgirdusi prieš 5 metus, 1949 m. vasarį. Rašyti leidžiama tik nieko konkretaus neminint, išskyrus, kad lageryje sekasi gerai. Viskas buvo griežtai cenzūruojama. Kai namiškių siuntiniai pasiekdavo adresatą, jie būdavo atidaromi prieš sovietų akis ir tikrinami, ar juose nėra nieko draudžiamo.

            1955 m. gegužę Loras darbo metu smarkiai susižeidė koją, dėl to buvo perkeltas į karo ligoninę – lazaretą. Gydantis jis buvo paskirtas dirbti virtuvėje, kur susipažino su brigadininku – žmogumi, kuris paskirstydavo darbus. Jis buvo kilęs iš Kaukazo. Loro žiniomis jo kraštas nekentė sovietų valdžios, o karo metais vokiečius priimdavo kaip išvaduotojus. Lorą jis priėmė labai palankiai ir pasiūlė jam neįprastą darbą – laidoti mirusius.

Mirusiųjų laidojimas

            Loras su keliais kaliniais nuėjo į sandėliuką, kur buvo laikomi mirusiųjų kūnai. Jie gulėjo tiesiai ant grindų, aprengti tik marškiniais ir apatiniais Mirusį reikėdavo įkelti į karstą, tačiau dangčio užkalti nebuvo leidžiama – rusai norėjo įsitikinti, kad kalinys nėra pabėgęs. Karstas būdavo pakraunamas į vežimą, o ant viršaus uždedamas kuolas.  Ant jo buvo išdegintas numeris – toks pat, kokį kiekvienas kalinys turėjo nešioti juodu ant balto audinio, prisegtą prie kelnių priekyje ir ant nugaros.

            Trys kaliniai pajudėdavo vartų link, kur buvo dar kartą patikrinami. Procesija atrodė taip: priekyje ėjo du ginkluoti sovietų kariai, po jų riedėjo vežimas, tada – trys kaliniai, nešantys karstą, o gale žingsniavo dar du sovietai su automatais.

            Kapinės buvo įrengtos miško pakraštyje. Kapai kasami ten, kur tarp aukštų medžių atsirasdavo laisvos vietos. Virš kiekvieno kapo kyšojo kuolas su išdegintu numeriu. Senesni kapai jau buvo apaugę žole ir piktžolėmis.

            Rugpjūčio 14 d. Loro brigadininkas jį pasikvietė ir tarė: „Skora domoi“ – greitai namo. Po kelių valandų Loro laukė kalinių vežimo autobusiukas. Visiems buvo pasakyta, kad jie važiuoja namo. Jį nuvežė į peroną, kur laukė keleivinis traukinys. Loras pamena, kad jį labai erzino griežta apsauga: „Nejaugi čekistai manė, kad kažkas, ką paleidžia į laisvę, bandys pabėgti? Ar galima į laisvę važiuoti saugomam kaip nusikaltėliui?“

            Traukinys dundėjo Transsibiro geležinkeliu – vis tolyn į vakarus. Buvo pravažiuojami tie patys miestai ir stotys, kaip ir 1949 m., tik šį kartą teisinga kryptimi.

            Sverdlovske pasigirdo komanda: „Išlipti!“. Lorą nuvedė prie kalinių gabenimo autobusiuko, kuris bevažiuodamas netikėtai sustojo. Loras atsidūrė kalėjimo kieme. Tai visiškai nepriminė nei namų, nei laisvės. Kalėjime praėjo viena diena, paskui antra. Trečią dieną prie jų durų priėjo karininkas ir paklaustas atsakė: „Njet, toliau mes nevažiuojame. Rytoj jūs būsite išsiųsti į lagerį, o poryt vėl eisite dirbti!“

Sverdlovsko lageriuose

            Lageriai aplink Sverdlovską labai skyrėsi nuo tų, kurie buvo Sibire. Juose daugiausia dirbo vokiečių karo belaisviai, o tvarka buvo mažiau griežta. Dirbti reikėjo ne dešimt, o aštuonias valandas, senbūviai leisdavo sau auginti ilgesnius plaukus. Kitoks buvo ir darbas – statyti namus, iškrauti sunkvežimius. Statybos dažnai vykdavo kartu su civiliais gyventojais. Lagerio teritorijoje veikė net maža parduotuvė, kur kaliniai už savo menką uždarbį galėjo nusipirkti baltos duonos, dešros, sūrio, cukraus ar tabako.

            1955 metų gegužę staiga pasklido gandas, kad Austrijos piliečiai bus paleisti. Po kelių dienų tai tapo tikrove. Vokiečių kalinių širdyse sužibo vilties kibirkštis. Tačiau dienos virto savaitėmis, savaitės – mėnesiais. Darbas vyko tuo pačiu nuobodžiu ritmu, o kalinių moralė vėl smuko. Politines naujienas jie sužinodavo tik iš civilių, dirbusių statybose, arba iš sunkvežimių vairuotojų, atvežančių medžiagas.

            Rugsėjo pabaigoje vairuotojai pranešė, kad į Maskvą atvyko Vakarų Vokietijos vyriausybės delegacija. Sovietų Sąjungos vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Nikolajaus Bulganino, ir Vakarų Vokietijos vyriausybė, vadovaujama kanclerio Konrado Adenauerio, pradėjo derybas dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Jos vyko labai sunkiai. Vokietijos pusė pateikė išankstinę sąlygą – paleisti 10 000 karo belaisvių, kurie, praėjus dešimčiai metų po karo pabaigos, vis dar buvo laikomi pažeidžiant tarptautinę teisę. Bulganinas ilgai priešinosi, Adenaueris grasino nutraukti derybas.

            Sovietams karo belaisviai buvo pigi darbo jėga, nors ir gaudavusi menką atlygį. Tačiau dar svarbiau buvo tai, kad jiems buvo suteiktas nusikaltėlių statusas, o jų paleidimas kėlė nepatogių klausimų apie Sovietų Sąjungos teisinę sistemą. Galiausiai, po ilgų ir sudėtingų derybų, sovietai sutiko. Netrukus buvo užmegzti diplomatiniai santykiai.

Kelionė namo

            Pirmieji transportai pajudėjo į vakarus, vis dar lydimi saugumiečių. Loras prisiminė: „Kai vagonas sustodavo stotyse, civiliai žmonės prieidavo prie mūsų ir prašydavo duonos.“ Tai aiškiai rodė, koks apgailėtinas buvo gyvenimas sovietinėje sistemoje, kai net lagerio kalinių prašyta maisto. Sovietų valdžiai labiau rūpėjo įvaizdis – važiuojant per Maskvą kaliniams leista išlipti ir apžiūrėti metro. Loras nelipo, nenorėdamas rizikuoti.

            1955 metų spalio 13 dieną transportas pasiekė Herleshauseną Vakarų Vokietijoje. Sovietų palyda perdavė kalinius Raudonajam Kryžiui. Iš ten jie buvo autobusu nuvežti į Friedlando priėmimo stovyklą.

            Visa Vokietija džiaugėsi paskutinių karo belaisvių sugrįžimu. Tūkstančiai artimųjų plūdo pasitikti – moterys, vyrai, vaikai. Vieni rado savo artimuosius, kiti tikėjosi bent gauti žinią apie dingusius. Tačiau daugelis ieškojo veltui. Žmonės vaikščiojo su plakatais: „Ieškau savo vyro“, „Ieškau savo tėvo“. Tačiau ne visiems buvo lemta jų sulaukti. Rusijos platybės jų artimuosius prarijo visiems laikams.

Stovykloje davė naujus drabužius, ir grįžę vokiečiai su palengvėjimu galėjo numesti nuo savęs rusiškus skudurus. Vakare kompanija sėdėjo valgykloje ir pirmą kartą po daug metų galėjo atsigerti vokiško alaus. Spalio 14 d. gavo bilietus į gimtuosius miestus. Galiausiai Loras sutiko savo tėvus ir kitus giminaičius – tai, ko jis troško nuo karo pabaigos, pagaliau tapo tikrove.

            Adalberto Loro žodžiais: „Atvirai pasakius, buvau taip susijaudinęs, kad maniau patirsiąs širdies smūgį. Ar tai buvo tikra, ar aš sapnavau? Aš vėl buvau žmonių pasaulyje. Sekmadienį net neišdrįsau išeiti iš namų – mane kamavo keisti vidiniai suvaržymai.“

Straipsnio autorius: Imantas Tamošauskas