Siekiant stiprinti kolektyvinę gynybą, 2025 m. Lietuvoje buvo dislokuota Vokietijos kariuomenės 45-oji šarvuotoji brigada, kuri netrukus pasieks pilnus kovinius pajėgumus. Šie įvykiai nejučiomis grąžina mintis prie laikų, kai Lietuva ginklu kovojo už savo nepriklausomybę. Galbūt neatsitiktinai, būtent tų pačių metų pabaigoje iš kolegos sulaukiau vokiškai parašytos knygos, kurią jis pasiūlė išversti. Paaiškėjo, kad tai – vokiečių kario atsiminimai. Juose jis, Adalbertas Loras, pasakoja, kaip prieš aštuoniasdešimt metų, besitraukiant Vermachto frontui, atsidūrė ir pasiliko Tauragėje.
Adalbertas Loras buvo pašauktas į Vermachtą 1941 m. vasario 4 d. Vos po kelių mėnesių, birželį, jo dalinys įsijungė į masinį puolimą prieš Sovietų Sąjungą – operaciją „Barbarosą“. Žygiuodamas į rytus, prisimena, su savo daliniu priartėjo maždaug 20-25 km. iki Maskvos. Čia, 1941 m. gruodžio mėnesį jis nušalo kojas ir buvo evakuotas. Į frontą grįžo tik 1942 m. vasarą, kai Vermachtas pradėjo puolimą link Kaukazo ir jo naftos telkinių. Vokiečiams patiriant pralaimėjimus, jo dalinys atsitraukė ginti Kubanės placdarmo – paskutiniojo Vokietijos užnugario Kaukaze, kurį kariuomenė bandė išlaikyti po pralaimėjimo Stalingrade. Čia jį ištiko dar viena nelaimė: vieno mūšio metu jį sužeidė tanko granata. Septyniolika skeveldrų perskrodė kūną nuo galvos ir nugaros iki dešinės rankos bei kairės kojos. Gydydamasis nuo sužalojimų, Loras dirbo mokymų instruktoriumi, tačiau 1944 m. rugpjūtį, visiškai atsigavęs, buvo perkeltas į 1094-ąjį pėstininkų pulką ir nusiųstas į Lietuvą.
Lietuvoje
Vermachto pajėgos Lietuvoje jau traukėsi. Raseiniuose dar buvo įtvirtintos vokiečių pozicijos, tačiau spalio 7 d. prasidėjo didelis sovietų puolimas palei visą frontą – tikslas: atskirti Kuršą nuo Rytprūsių. Vokiečių linija greitai lūžo. Atskiros dalys pasidavė, bet Loro dalinys kovojo toliau. Situacija buvo kritinė: vokiečiai nebeturėjo nei aviacijos, nei pabūklų, o atsitraukiančias kolonas nuolat naikino sovietų artilerija. Vadovavimas buvo visiškai sutrikęs. Loras prisimena: „Staiga mūsų artilerija gavo amunicijos ir ėmė šaudyti į mūsų sektorių… taip mūsų pačių ugnis patvirtino, kad mūsų pozicija jau laikoma priešo užnugariu“. Apie 60 likusių karių suprato: jei liks – bus apsupti ir sunaikinti. Nuspręsta prasiveržti. Pirmiausia buvo išsiųsta žvalgybinė grupė – bet ją pasitiko aršūs sovietų šūviai. Loro teigimu, nei vienas negrįžo. Buvo nuspręsta bandyti praeiti nepastebėtiems pamiške, persiskirstant mažomis grupėmis. Taip Loras atsidūrė penketo karių grupėje. Kaip pamena, jie slapta ėjo pro laukus ir miškus link vakarų, o tolumoje nerimo patrankų gaudesys, tankų dardėjimas ir sunkių mašinų riaumojimas.
Kariai keliavo naktimis, o dienomis slapstėsi atokusiuose ūkininkų svirnuose. Jų laimei, lietuviai su vokiečiais bendravo mieliau nei su rusais, nes sovietų valdžios grįžimas jiems reiškė represijas. Todėl gyventojai aprūpindavo juos maisto atsargomis – dažniausiai duonos gabalėliu ir stikline pieno. Grupė turėjo būti itin atsargi, nes kraštą jau buvo užėmusi Raudonoji armija, o jos sunkvežimius reguliariai galėjai matyti kelyje.
Po trijų savaičių tokio slapstymosi vienas ūkininkas, Steponas Gajauskas, pasikvietė juos į namus ir atvedė vokiškai kalbantį studentą, kuris jiems paaiškino bendrą padėtį: Raudonoji armija jau buvo pažengusi iki Klaipėdos ir stovėjo prie Rytprūsių sienos. Šansų nepastebėtiems pereiti Nemuną ir grįžti į tėvynę beveik neliko. Studentas patarė toliau slėptis pas ūkininkus, kol praeis žiema ir situacija taps aiškesnė. Svarstyta ir pasiduoti, bet baimė buvo stipresnė. Viskas, ką kariai buvo girdėję apie sovietų elgesį su belaisviais, kėlė siaubą. Jų manymu, iš sovietų nelaisvės karo metu niekas negrįždavo, sklandė gandai, kai sugautus žiauriai kankindavo – išdurdavo akis, nupjaudavo liežuvius ir lytinius organus.
Šios baimės turėjo pagrindą. Dabar žinoma, kad tokių svetimoje šalyje likusių vokiečių karių buvo keli tūkstančiai, tačiau tik maža dalis sugebėjo išvengti Raudonosios armijos ir grįžti namo. Tačiau grįžimas dar nereiškė laisvės. Sąjungininkams laimėjus karą, apie 11 milijonų vokiečių karių tapo belaisviais, iš kurių maždaug 3 milijonai buvo sovietų okupuotoje teritorijoje. Jų likimas visiškai priklausė nuo šalies, kurioje buvo paimti į nelaisvę. JAV ir Didžiojoje Britanijoje belaisviai už nedidelį atlyginimą dirbo fermose ir gamyklose; jų santykiai su vietiniais buvo palankūs ir dauguma buvo paleisti 1948–1949 m. Sovietų Sąjungoje iš belaisvių namo negrįžo maždaug trečdalis.
Žinant šį istorinį foną suprantama, kodėl Loro grupė nusprendė išsiskirsti, o jis pats pasilikti pas ūkininkus. Bet ar iš tiesų įmanoma buvo visą žiemą sėlinti netoli priešo linijos, slapstantis svetimuose namuose? Kiek teisūs buvo tie, kurie abejojo – netrukus teko patirti pačiam Adalbertui Lorui.
Pas Steponą Gajauską
Mūsų veikėjui prasidėjo keistas, pavojingas ir iki tol nepažintas gyvenimo etapas. Jis pastebėjo, kad Lietuva labai skyrėsi nuo Vokietijos. Čia kiekvienas valstietis gyveno savo žemėje, o laukai driekėsi tiesiai prie namų, todėl sodybos dažnai stovėjo viena nuo kitos nutolusios. Gyvenimo sąlygos buvo gerokai kuklesnės: užmiestyje ir kaimuose nebuvo nei elektros, nei vandentiekio – vanduo buvo gaunamas tik iš rankinio šulinio. Visi namai buvo mediniai ir dengti šiaudais.
Loras atkreipė dėmesį ir į namų statybos ypatumus. Stepono Gajausko sodyba buvo padalinta į keturias patalpas: svetainę, virtuvę, sandėliuką ir kepyklą, kurioje kepama duona. Tėvai su dviem dukromis miegojo svetainėje, o du sūnūs – vienoje lovoje virtuvėje. Krosnis taip pat šildė svetainę, todėl jos buvo įrengiamos taip, kad eitų išilgai svetainės sienos, kuri tarnavo kaip pertvara. Grindys iš lentų buvo tik svetainėje, kitose patalpose jos buvo molinės.
Pirmą savaitę Lorui leido miegoti sandėlyje. Tai greitai tapo pavojinga, NKVD pradėjo ieškoti žmonių, vokiečių okupacijos metu tarnavusių policijoje ar valdžios įstaigose, taip pat nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dirbusių valstybės tarnyboje. Dėl šios priežasties Loras dienomis slapstėsi klėtyje, o maistą jam nešdavo vaikai. Vakarais leisdavo įeiti į namus. Svarbiausia buvo atsikratyti uniformos. Su tuo ūkininkas padėti negalėjo – jo drabužiai Lorui buvo per dideli, o berniukų – per maži. Po kelių dienų pasirodė kaimynas, kuris pasiūlė mainais į karinį pistoletą suteikti civilinius drabužius. Loro padėtyje civilinis apdaras buvo svarbesnis už ginklą, nes jei kas jį būtų pamatę, iškart galėjo atpažinti ir išduoti.
Sandėlyje buvo įrengta slėptuvė. Ji susidėjo iš dviejų pertvarų: tikrosios (krosnies pusėje), ir imituotos (sandėlio pusėje). Kadangi sandėlio sienos buvo ištisai apklijuotos senais laikraščių lapais, imituota siena visiškai neišsiskyrė. Norint patekti į slėptuvę, reikėjo kopti kopėčiomis iš prieškambario į palėpę, kur pakėlus tris grindų lentas atsiverė slaptas kambariukas. Čia tarp dviejų sienų, maždaug 70 cm atstumu viena nuo kitos, buvo sukaupta keli šimtai kilogramų grūdų, tam atvejui, jei sovietai konfiskuoti maistą. Čia Loras ir praleisdavo naktis.
Tačiau 1945 m. vasario 4 d. Steponas Gajauskas jau lietuvišką vardą priėmusiam Lorui pranešė: „Jurgi, jei nori pasilikti pas mane, turi ateityje laikytis maždaug už pusės kilometro nuo namų, bulvių lysvėje. Vaikai atneš tau maisto.“ Ūkininkas nerimavo dėl vis didėjančios grėsmės – NKVD nuolat vykdė kratas visame rajone. Galbūt jis taip pat bijojo, kad pas jį ieškos kaimyno, kuriam buvo parduotas pistoletas. Lorui nebuvo kito pasirinkimo: šalis buvo svetima, kalbos jis beveik nesuprato, o eiti – nebuvo kur.
Slėptuvė bulvių lauke
Pamatęs savo būsimus „namus“, Loras išsigando. Tai buvo apvali duobė, uždengta apvaliais medžių kamienais, ant kurių glaudėsi šiaudų sluoksnis ir žemė. Priekyje liko tik siaura įėjimo anga. Viduje nebuvo vietos net kojoms ištiesti, todėl kastuvu jis dar pramušė skylę sienoje. Steponas su vaikais tada grįžo namo. Jo žodžiais tariant: „Negalėjau sau leisti mąstyti, kitaip tikriausiai būčiau išprotėjęs. Tarsi kurmis pasislėpiau žemėje“.
Kitą dieną, sutemus, netoliese pasigirdo žingsniai, stipriai jį išgąsdindami – tačiau tai buvo tik ūkininko dukros, Stasė ir Elena. Jos atnešė pieniškos sriubos ir gabalėlį duonos, palaukė, kol pavalgys, o tada pasiėmė indelį ir iškart patraukė namo. Net vaikai žinojo, kad negali niekuo išsiduoti ir bijojo artintis prie slėptuvės.
Po kelių dienų kiti ūkininko sūnūs, Juozapas ir Jonas, atnešė maisto. Kartu jie įkišo į duobę ir karštą plytą – kad vokietis galėtų pasišildyti kojas. Siaura erdvė trukdė judėti: galima buvo tik gulėti, nes sėdint šalta siena remdavosi į nugąrą. Trūko pačių elementariausių patogumų – tie patys drabužiai, tie patys apatiniai, praustis teko tirpstančio sniego balose, o gamtinius reikalus daryti naktimis toliau nuo slėptuvės ar dienos metu – skardinėje, olos viduje.
Neužilgo jį aplankė jau matytas vokiškai kalbantis studentas. Jis jam paskolino lietuvių-vokiečių žodyną, kuriuo Loras galėjo naudotis mokydamasis lietuvių kalbą. Kasdien jis išmokdavo apie 20 žodžių, bet mokytis galėjo tik geru oru, kai buvo pakankamai šviesu. Jis teigia, kad su kai kuriais žodžiais nutikdavo taip, kad nebeatsimindavo jų vokiško atitikmens, jei mintyse jau įsisąmonindavo lietuvišką variantą.
Loras prisimena, kad šis gyvenimo neapibrėžtumas buvo sunkiai pakeliamas. Kiekviena diena atrodė lyg paskutinė – be jokios ateities perspektyvos. Dažnai akyse kaupėsi ašaros, nes tai nebuvo vaikų žaidžiamos slėpynės. Mintys sukosi apie karo atneštas negandas, metus fronte bei namus tėvynėje.
Išsiskyrimas
1945 m. gegužės 9 d. Vokietija galutinai pasidavė, tačiau Lietuvoje likusiam vokiečių kariui niekas nepasikeitė – jis ir toliau turėjo slėptis nuo sovietų, o ateitis tapo dar neaiškesnė. Požeminė slėptuvė vis labiau keldavo rūpesčių, nes tirpstant sniegui vanduo pradėjo varvėti vidun. Tuo metu ūkininkas Steponas Gajauskas miške prisirinko medienos ir eglės šakų. Šalia tvarto sukrovė didžiulę krūvą. Parodė į ją ir paaiškino: „Jurgi, čia tau paruošiau slėptuvę.“ Tačiau ir ši skylė buvo itin šalta, nes po šakomis vis dar laikėsi maždaug 10 cm storio ledas. Steponas buvo padėjęs ant jo lentas, bet šaltis vis tiek prasiskverbė. Dienas Loras privalėjo leisti po šakų krūva, o naktį, įsitikinęs, kad Gajauskų šeima miega, slapta išsmukdavo į tvartą gulėti ant šilto šieno.
Velykos buvo šaltos, lijo visą dieną, todėl jam buvo leista pasilikti namuose. Kad apsaugotų jį ir šeimą, vaikai turėjo visą dieną stovėti prie lango ir stebėti, ar kas nors neateina. Tačiau sėkmės banga netrukus nuslūgo. Vakare Steponas jam atvirai pasakė, kad penkis mėnesius teikė jam prieglobstį ir taip sukėlė didelį pavojų savo šeimai: „Jurgi, išlaisvink mus iš šių baimių ir rask prieglobstį pas kitą ūkininką!“
Atsisveikinęs ir išklausęs nuorodų, Adalbertas Loras žingsniavo naktimi nurodyta kryptimi, kol galiausiai išvydo nupasakotą sodybą. Bet ką daryti, jei žmonės jo nepriims?
Pas Kudinskus
Duris atidarė moteris, o netrukus pasirodė ir jos vyras. Sužinoję, kad prieš duris stovi vokietis, abu pradžioje nustebę greit tapo draugiški ir įsileido jį į vidų. Kambaryje jį pasitiko visa šeimyna – keturi vyrai ir dvi moterys. Jam leido apsistoti ir miegoti su jauniausiu sūnumi Jonu ant šieno. Greitai paaiškėjo, kodėl Jonas naktis leisdavo tvarte: jis slapstėsi nuo sovietinės mobilizacijos.
Istoriškai sovietų mobilizacija Lietuvoje prasidėjo 1944 m. Daugelis jaunuolių išvengdavo šaukimų slapstydamiesi arba stodami į partizaninų gretas. Mobilizuoti vyrai, prastai apmokyti ir su sugedusiais ginklais, dažnai būdavo siunčiami į pačias pavojingiausias fronto vietas. Daugelis žūdavo nuo bado ir ligų, o atsitraukimą mūšiuose neretai stabdydavo vadinamieji užtveriamieji būriai.
Adalbertas Loras padėjo naujiesiems šeimininkams ūkio darbuose. Vieną dieną, ganykloje kirpdamas medžius, jis staiga išgirdo šauksmą: „Milicija ateina!“. Bėgdamas kartu su Jonu, netrukus išgirdo užnugaryje griežtą komandą: „Stoi, stoi!“ Į reikalavimą neatsakę, jie bėgo toliau. Šūviai plėšė žemę šalia kojų, bet, laimei, nepataikė. Tris dienas jis kentėjo alkį, slapstydamasis nežinomo ūkininko kluone. Tik ketvirtą dieną išdrįso grįžti pas Kudinskų šeimą – atrodė, kad pavojus nurimo.
Pasirodo, vadinamuosius milicininkus buvo be galo sunku atpažinti – jie vilkėjo civilinius drabužius, tačiau nešiojosi rusiškus šautuvus. Tai dažnai buvo vietiniai lietuviai, tarnavę sovietų valdžios struktūrose. Jie buvo ypač pavojingi, nes gerai pažinojo apylinkes, kalbą ir lengvai sužinodavo, ką vietiniai šneka tarpusavyje. Todėl vietos gyventojai jų bijojo ypač stipriai – neretai labiau nei atvykusių sovietų ar NKVD pareigūnų.
Vieną popietę, dirbdamas prie krūmų, Loras už nugaros išgirdo neaiškų murmėjimą. Maždaug dvidešimties metrų atstumu praėjo trys rusų kariai su automatais. Per nugąrą nubėgo šiurpas, bet suvaldęs nervus, jis ramiai nuėjo žemyn pakalne priešinga kryptimi, ketindamas pasislėpti griovyje. Tačiau maždaug už 150 metrų prie tvenkinio sėdėjo apie dešimt–dvylika rūsų, kurie į jį nekreipė dėmesio. Neturėdamas kitos išeities, jis lėtai žingsniavo toliau. Atsitraukdamas jis pasiekė Stepono Gajausko sodybą. Vos ten atsidūrė, po pusvalandio pasirodė kiti rusai. Loras skubiai įlindo į seną slėptuvę tarp sienų. Laimei, rusai jo neieškojo – jie atėjo tik dėl tabako ir maisto. Pasirodo, tai buvo minų paieškos grupė, kuri perspėjo ūkininkus, kad matė „banditą“ (taip sovietai vadino Lietuvos partizanus).
Po šio įvykio vienas Kudinskų sūnų jam papasakojo, kad Lietuvoje slepiasi nemažai lietuvių, vengiančių NKVD. Jie susivieniję į vadinamąją „Žaliąją armiją“ – miškuose besislapstančius ginkluotus vyrus: „Jurgi, prisijunk prie šios armijos, juk amžinai taip negyvensi, paimk vėl ginklą į rankas!“ Tačiau mintis vėl griebtis ginklo jį gąsdino. Po savaitės naktį pas juos atėjo nedidelės partizanų grupės vadas. Jis taip pat bandė įtikinti, kad geriau eiti su partizanais nei slėptis pas valstiečius ir kelti jiems grėsmę. Vadas net atnešė vokišką šautuvą, kurį Loras nenoriai paėmė į rankas. Po ilgų svyravimų jis nusprendė palikti ūkininkų prieglobstį ir stoti į partizanų kariuomenę. Atsisveikinęs, vėl išėjo į tamsią naktį – tik šį kartą ne vienas, o lydimas partizanų vado.
Partizano Antano Suginto grupėje
Partizanų grupės vadas buvo Antanas Sugintas. Loras stebėjosi, kaip šis žmogus be vargo orientuodavosi tamsoje, žinojo kiekvieną kelią ir takelį. Ne veltui nepriklausomos Lietuvos laikais Antanas buvo dirbęs policijoje, todėl puikiai pažinojo ne tik kraštą, bet ir vietos žmones. Savaitę jie klajojo nuo sodybos prie sodybos, kol pasiekė namus, kuriuose, anot Antano, slėpėsi Loro likimo brolis – vokiečių kareivis. Jį netruko įtikinti prisidėti prie partizanų. Netrukus prie grupės prisijungė dar du lietuviai, tarp jų – Leonas Laurinskas, vėliau tapęs viena ryškiausių partizaninio pasipriešinimo figūrų Tauragės krašte. Išgyvenęs partizanines kovas, po 1990 m. jis svariai prisidėjo prie atkurtos Lietuvos krašto apsaugos stiprinimo.
Tuo metu NKVD ir milicijos patruliavimas vis dažnėjo. Ūkininkai buvo griežtai kontroliuojami, todėl dienomis slapstytis pas juos tapo itin pavojinga. Kadangi pinigų kaime beveik nebuvo, mokesčius reikėjo mokėti natūra – grūdais, mėsa, sviestu. Jie buvo skaičiuojami pagal deklaruotą galvijų skaičių, tad ūkininkai slapta laikydavo daugiau gyvulių, tačiau privalėjo būti itin atsargūs. Šiomis sąlygomis Antano vadovaujama partizanų grupė gyveno tarsi klajokliai – kiekvieną naktį nakvodavo pas skirtingus žmones. Tai buvo būtina: išdavystės atveju jie turėjo būti kuo toliau.
Vieną dieną jie sutiko vokiečių kareivį, atkeliavusį iš Latvijos. Iki gimtinės jam buvo likę vos apie 70 kilometrų, ir jis buvo pasiryžęs juos įveikti, nors partizanai perspėjo, kad dėl tankių sovietų pajėgų Rytprūsiuose šansų beveik nėra. Jo likimas liko nežinomas, tačiau ši pažintis vėliau labai pravertė Adalbertui Lorui, kuris įsidėmėjo visas pokalbio detales.
Vieną naktį grupė užsuko į tuos pačius Kudinskų namus, kuriuose Loras buvo slapstęsis anksčiau. Paaiškėjo, kad Kudinskas buvo Antano dėdė. Staiga pradėjo loti šuo. Šeimininkas skubiai išėjo patikrinti, manydamas, kad grįžta pas kaimyną išėjęs sūnus. Tačiau durims atsivėrus, viskas įvyko žaibiškai. Kudinskas apsisuko ant kulno ir sušnabždėjo: „Antanai, NKVD įeina“.Antanas užtaisė automatą, visi užėmė gynybines pozicijas. Sprukti nebuvo kur – liko vienintelis šansas: netikėtas išpuolis. Sovietams triukšmingai įsiveržus, pirmasis NKVD vyras krito nuo koncentruotų šūvių. Likusieji akimirkai sustingo. Antanas koja išdaužė langą, ir visi iššoko laukan, sprukdami skirtingomis kryptimis. Sovietai šaudė paskui, bet po pusės kilometro persekiojimą nutraukė.
Kitą dieną Loras kelyje pamatė arklių traukiamą vežimą, už jo – kelis žmones ir keletą kareivių. Tai buvo Kudinskų šeima. Tie, kurie naktį priglaudė partizanus, dabar buvo varomi į tremtį – Rusijos darbo stovyklas. Vėliau Loras sužinojo, kad NKVD tuomet atėjo ne partizanų, o ieškoti Kudinskų sūnaus Jono, kuris slapstėsi nuo sovietinės mobilizacijos.
Nuo tada dienomis grupė slapstėsi tik miškuose, o naktimis sėlindavo prie sodybų. Maisto visur gaudavo, tačiau, kaip rašė Loras, „žmonės, suprantama, visada labai bijojo ir todėl mieliau matydavo mus išeinančius nei ateinančius“. Po susišaudymo persekiojimas dar sustiprėjo. Milicija paskelbė 50 tūkstančių rublių premiją už Antano Suginto grupės sunaikinimą – tai buvo milžiniška suma, turint omenyje, kad vidutinis atlyginimas siekė vos apie 100 rublių per mėnesį. Tai skatino išdavystes, o ištikimus rėmėjus gąsdino nušautų partizanų kūnai, išmėtyti milicijos kiemuose.
Artėjant žiemai, grupė nusprendė miške pasistatyti slaptą trobelę, kurioje galėtų peržiemoti. Antanas kreipėsi į savo pusbrolį Praną Maselskį, kuris turėjo padėti įgyvendinti šį planą. Naktimis jie gabeno lentas į mišką ir pastatė nedidelę – vos 2 × 3 metrų – trobelę. Baigus darbus nuspręsta savaitei pasislėpti pas ūkininkus, nes statybų metu buvo daug triukšmo, ir apie slėptuvę galėjo sužinoti NKVD. Atsargumas pasiteisino. Sugrįžę jie rado trobelę sudegintą iki pamatų. Pranas pasakojo, kad mišką šlavė apie 300 sovietų karių – pamatę statinį, jie jį apšaudė kulkosvaidžiais ir padegė.
Artėjant Kalėdoms, rūpesčiai augo kartu su sniegu – pėdsakai galėjo išduoti bet kokį judesį. Antanas darėsi vis nervingesnis. Kartą naktį jis staiga pašoko, puolė vieną bendražygį ir bandė jį pasmaugti. Lorui įsikišus, Antanas atsigavo, atsiprašė ir paaiškino, kad jį buvo užklupęs siaubingas košmaras. Nepaisant to, Loras rašė, jog Antanas jiems buvo tarsi tėvas – dvigubai vyresnis, besirūpinantis visais reikalais, ypač maistu.
1945 m. Naujųjų metų išvakarėse Antanas liūdnai atsistojo ir pranešė, kad grupė turi išsiskirstyti. Jis surinko ginklus ir burbtelėjo: „Jums geriau būti be ginklų, jei rusai jus pagaus“. Loras buvo sugniuždytas, tačiau vienas ūkininkas pasakė, kad šią naktį jis gali pasilikti pas jį. Su šia naujametine naktimi baigėsi dar vienas Adalberto Loro gyvenimo etapas.
Genio grupėje
Adalbertas Loras nužygiavo keletą kilometrų, kol pasiekė kitą kaimą, ir kelis mėnesius slapstėsi pas skirtingus žmones. Vieną vakarą pas ūkininkus atėjo partizanai ir pasiūlė jam eiti kartu. Loras sutiko – kaip pats prisimena, vienatvė ir nuolatinė baimė ilgainiui tapo nepakeliama. Jį slėgė ne tik priešų persekiojimas, bet ir nuolatinis klajojimas vienumoje, prašant prieglobsčio.
Partizanų stovykloje jis sutiko dar keletą vyrų ir moterų. Visi turėjo slapyvardžius ir vieni kitus pažinojo tik pagal juos. Jų dalinio pavadinimas buvo „Genys“. Loras rašė, kad visi miško broliai buvo patyrę sunkias kančias ir nuoširdžiai nekentė sovietinės prievartos. Jie buvo tvirtai apsisprendę gyvi nepasiduoti – ir daugeliu atvejų taip ir nutikdavo. Net jei kas nors būtų suimtas, jis nebūtų galėjęs išduoti tikrųjų bendražygių vardų.
Vėliau Loras išgirdo šokiruojančią žinią. Pranas Maselskis – Antano Suginto giminaitis, kuris 1945 m. rudenį vežė lentas į mišką trobelės statybai – vakarienės metu nušovė Antaną ir už tai gavo 10 tūkstančių rublių premiją. Nors Genio grupėje Pranas buvo laikomas nepatikimu, niekas nesitikėjo, kad jis taip atvirai pereis į sovietų pusę.
Tuomet tapo aiški ir anksčiau mįslinga trobelės išdavystė – būtent Pranas nuvedė NKVD prie slėptuvės. Tik dėl Antano apdairumo grupė tuomet išvengė suėmimo. Vidinė išdavystė partizanams buvo mirtinas pavojus, todėl ne tik kerštas, bet ir savisauga vertė imtis griežtų priemonių. Kiekvienas, svarstęs išduoti ar pasipelnyti iš partizano galvos, turėjo žinoti, kad rizikuoja savo gyvybe. Todėl vieną vakarą viena iš Genio grupių apsupo Prano namą ir jį nušovė.
Kartą, artėjant rytui, apie dvidešimt partizanų apsistojo pas pažįstamą ūkininką. Vidurdienį sargybiniai sukėlė pavojaus signalą – kaimo keliu važiavo NKVD sunkvežimiai, kariai kratė sodybas vieną po kitos. Iki miško buvo apie kilometras, todėl trauktis per atvirą lauką nebuvo jokios galimybės. Partizanai užėmė gynybines pozicijas.
Loras prisimena: „Gerai ginkluoti trimis kulkosvaidžiais, greitašaudžiais ginklais ir rankinėmis granatomis, mes nesame bejėgiai, tačiau mūsų širdys plaka iki gerklės, mūsų galas atėjo, nes sovietų yra daugiau nei 200 vyrų. Pirmiausia mes laukėme. NKVD kruopščiai krečia namą po namo. Mes ruošiamės mirčiai. Ūkininkas ir ūkininkė garsiai meldžiasi ir verkia. Bet – o stebuklas! – po pusvalandžio kariai sušaukia: „NKVD jau mūsų laukia!“ Tada kariai sulipa į sunkvežimius ir išvažiuoja.“ Kodėl būtent ši sodyba liko nepatikrinta, taip ir liko neaišku.
Genio grupė dažnai vykdė reidus į kolūkius, siekdama papildyti maisto atsargas. 1947 m. pavasarį jie konfiskavo vežimą, tačiau naktį nespėjo nutolti, todėl apsistojo pas vieną ūkininką. Auštant pakilo tirštas rūkas, matomumas smarkiai sumažėjo. Staiga sargybinis pastebėjo rūke judančias figūras – NKVD bandė apsupti sodybą. Viskas įvyko akimirksniu. Partizanai paleido kelias šūvių serijas ir spruko. Loras nespėjo net apsiauti batų – bėgo tik su kojinėmis, ginklą kietai suspaudęs rankose.
Loras rašė, kad toks gyvenimas buvo nepakeliamai sunkus. Lietuviai bendražygiai kentėjo savo tėvynėje, galėjo bent trumpam pamatyti artimuosius, o jis pats jau kelerius metus neturėjo jokio ryšio su šeima. Partizanai jam padėjo. Norėdamas perduoti žinią namo, Loras parašė laišką kaip anoniminis siuntėjas. Vienas į turgų vykęs ūkininkas buvo paprašytas nupirkti pašto ženklą ir įmesti laišką į dėžutę. Laiškas buvo adresuotas vietiniam komunistui – jam grasinta, kad, gavęs laišką iš Vokietijos, jis turės jį saugoti iki partizanų atvykimo. Nežinodamas, kada tai nutiks, jis negalėjo kviesti NKVD.
Nuolatinė įtampa sekino visus. Kartą, ramiai sėdint grupei, vienas bendražygis staiga nukreipė į Lorą pistoletą, keikė vokiečius ir grasino jį nušauti. Šokiruotas Loras traukdamasis paslydo ant ledo, o įtūžusį vyrą sulaikė kiti partizanai. Kritimo metu Loras smarkiai susižalojo dešinės rankos sąnarį – ranka tapo beveik nevaldoma, skausmas buvo nepakeliamas. Medicininės pagalbos suteikti nebuvo kam. Net gydytojas, bijodamas represijų, atsisakė padėti.
Kodėl šis vyras užpuolė Lorą, niekas nesuprato. Visi buvo sukrėsti – jis jau metus buvo lygiateisis partizanų grupės narys. Sužalota ranka nebeleido jam kovoti, todėl buvo nutarta, kad geriausia jam laikinai slapstytis pas patikimus ūkininkus, kol sužeidimas sugis, o užpuolikas buvo išsiųstas veikti į kitą partizanų grupę. Liūdnas Loras paliko bendriją, kurioje visi vieni kitais rūpinosi. Atsisveikindami bendražygiai linkėjo jam greito pasveikimo ir skubaus sugrįžimo į Genio gretas.
Pas Rimgailas
Adalbertas Loras pasiekė pažįstamos Rimgailų šeimos sodybą. Jie jį priėmė nuoširdžiai ir net ragino pasilikti ilgiau. Tačiau šį geranoriškumą temdė skaudi netektis. Dar tuomet, kai Loras traukėsi nuo fronto ir slapstėsi pas Steponą Gajauską, jis savo karinį pistoletą buvo išmainęs į civilinius drabužius. Ginklą įsigijo Rimgailų sūnus Paulius, vengęs šaukimo į Raudonąją armiją. Jis ilgą laiką slapstėsi, kol galiausiai, bėgdamas nuo NKVD, buvo sužeistas ir kitą dieną mirė. Teigiama, kad Paulius buvo labai mėgstamas kaimelyje, o jo mirtis dar labiau pakurstė žmonių neapykantą sovietų valdžiai.
Rimgailų namelis stovėjo ant nedidelės kalvos, iš kurios gerai matėsi apylinkės. Tačiau ir iš kaimyno virtuvės lango buvo galima stebėti, kas ateina ir išeina iš sodybos. Todėl dienomis Loras slėpdavosi klėtyje, kur jo niekas nematė. Maistą jam nešdavo mažais dubenėliais, paslėptais kibire, skirtame kiaulėms šerti, kad kaimynai, su kuriais šeima nebendravo, nieko neįtartų.
Kitame ūkiniame pastate buvo laikomos durpės. Kazimieras, jauniausias ūkininko sūnus, garsėjo išradingumu ir nusprendė ten įrengti dar vieną slėptuvę – ypač todėl, kad klėtyje, dėl ūkinių darbų, šiaudų ir šieno nuolat mažėjo. Iš tvirtų sijų ir storų lentų jis sukonstravo mažą, maždaug 70 cm aukščio ir pločio, 2 metrų ilgio slėptuvę – tiek, kad joje galėtų gulėti žmogus. Baigęs darbus, Kazimieras ją vėl užvertė durpėmis, palikdamas tik siaurą angą. Prie įėjimo supylė šiaudų krūvą – iš išorės niekas nebūtų galėjęs įtarti, kad čia slepiasi žmogus.
Turėti kelias slėptuves buvo būtina. Jei NKVD užkluptų netikėtai, liktų bent menka galimybė pasprukti. Vieną kartą taip ir nutiko, kai Loras buvo lauke, galvijų ganykloje. Už maždaug 300 metrų stovėjo ūkininko brolio sodyba, su kuria šeima nesutarė. Staiga ūkininko žmona išgirdo iš ten sklindantį lojimą ir pro langą pamatė NKVD pareigūnus. Ji tuojau pat nubėgo į ganyklą ir liepė Lorui eiti kartu.
Už maždaug 150 metrų, ant nedidelės kalvelės prie bulvių krūvos, gulėjo nedidelė šiaudų krūva. Moteris nustūmė šiaudus, pakėlė paslėptą dangtį ir parodė į žemyn vedančias kopėčias. Lorui nusileidus, anga buvo vėl užversta, ir jis atsidūrė visiškoje tamsoje. Ūkininkė sugrįžo tik tada, kai sovietai jau buvo pasitraukę.
Derliaus pjūties metu Loras labai norėjo padėti ūkio darbuose, todėl keletą savaičių teko apsimesti tarnaite. Jis rašė: „Valstietės suknelė man tiko gerai, ant galvos dėvėjau įprastą tautinę skarelę, avėjau įprastas medines klumpes – kaip ir visi kiti, todėl mane galėjo laikyti vietine. Žinoma, turėjau vengti, kad svetimi žmonės neprieitų per arti, nes mano kalbėjimo maniera iškart sukeltų įtarimą. Sudėtinga buvo apsiskusti – moteris su barzda neatrodo įtikinamai“.
Kazimieras buvo įrengęs ir dar vieną slėptuvę – šį kartą virtuvėje. Po Lietuvių namų grindimis dažnai būdavo bulvių rūsiai. Šalia tokio rūsio jis iškasė apie 180 cm gylio duobę, maždaug 60 cm pločio ir ilgio, išklojo ją lentomis, užbėrė moliu ir kruopščiai išlygino. Norint į ją patekti, reikėdavo nusileisti į rūsį, atsigulti ir nustumus eglės rąstą įslysti į pačią slėptuvę. Kritinėje situacijoje ši slėptuvė pasiteisino.
Vieną popietę Loras atsitiktinai buvo virtuvėje, kai staiga prie sodybos pasirodė penki NKVD vyrai. Pabėgti nebuvo jokios galimybės – teko nusileisti į slėptuvę. Netrukus rusai įsiveržė į namus, viską kruopščiai apžiūrėjo, įskaitant palėpę, o paskui atsisėdo ant krosnies suolelio ir, kaip įprasta, paprašė tabako bei pieno. Vienas iš jų nuolat barbeno lazda į molines grindis – tiesiai po juo buvo pasislėpęs Loras. Jis prisimena, kad tarp jo ir ruso buvo tik apie 30 cm molio ir kiekvienas lazdos smūgis trenkdavo į jo pervargusią nervų sistemą. Ši kančia truko pusantros valandos.
Ši patirtis paskatino įrengti dar vieną slėptuvę – šį kartą šieno kluone. Pasiekti ją buvo galima tik užsikopus ant kluono viduje esančios tvorelės ir prasilinkus tris metrus per grūdų varpas po medinėmis lubomis. Vos tik slėptuvė buvo baigta, į sodybą įsibrovė sovietai. Per lentų plyšius Loras išvydo dešimtį karių, žygiuojančių tiesiai link klėties. Jie turėjo su savimi šunį, tad pabėgti beveik nebuvo galimybių, juo labiau, kad vienintelė laisva kryptis buvo pelkėta. Vienas NKVD vyras išsitraukė lapelį ir rusiškai paklausė ūkininkės pavardės. Tada davė įsakymą viską nuodugniai apžiūrėti. Lorą apėmė šaltas prakaitas – jis jau galvojo, kad jo pabaiga arti.
Kai prie įėjimo į klėtį pasigirdo balsai, Loras jau laikė savo Vokietijos armijos pistoletą užtaisytą, parengtą šauti į pirmą pasirodžiusią galvą. Viskas kabėjo ant plauko. Staiga balsai nutilo, ir rusai atsitraukė. Po pusvalandžio grupė vėl susirinko kieme. Įvyko trumpas pasitarimas, kurio metu vadas nurodė viską patikrinti dar kartą, nes čia „tikrai turi būti banditas“. Paieška prasidėjo iš naujo. Netrukus vėl kažkas sušlamėjo prie įėjimo, tačiau šį kartą karys pasitraukė greičiau. Gauja vėl susibūrė kieme, o po to paėmė šunį ir pajudėjo tolyn.
Loras prisimena, kad verkė ir dėkojo Dievui už antrą gyvybę. Jei jis būtų nušovęs rusą, NKVD būtų padegę sodybą ir apšaudę slėptuvę, o valstiečių šeimos likimas būtų buvęs nemažiau tragiškas.
Pas Emiliją Laugalienę
Bėgo dienos. Šiltuoju metų laiku Loras slapstėsi miške palapinėje, o šaltuoju laikotarpiu glaudėsi kluone, kuris taip pat buvo labai šaltas. Rimgailos sugalvojo išeitį. Netoli kaimo gyveno labai skurdi, aštuoniasdešimtmetė vieniša senutė. Dėl jos padėties okupantai vargu ar galėjo įtarti, kad ji slepia partizaną – jų pagrindiniai taikiniai buvo vadinamosios „buožės“, turtingesni valstiečiai. NKVD greičiausiai net neitų tikrinti jos namų, o Loras galėtų šiltai apsistoti ir toliau gauti maisto iš Rimgailų. Ir iš tiesų, vėliau paaiškėjo, kad Emilijos Laugalienės namas niekada nebuvo tikrintas sovietų saugumo.
Emilija turėjo tik vieną pastatą, stovintį dauboje. Iš jo nesimatė aplinkos, tačiau ir kiti nematė, kas vyksta jos kieme. Dienomis Loras stengėsi būti lauke, pasislėpęs tarp krūmų, o naktimis ateidavo į namą pernakvoti. Kartą jam kilo mintis pasidaryti slėptuvę, tačiau tam reikėjo Emilijos sutikimo. Ji argumentavo: „Jei NKVD tave randa su slėptuve, man bus blogiau, nei jei jie rastų tik tave ir jokios slėptuvės nebūtų. Tuomet aš dar galėsiu pasiteisinti.“ Po atkaklių įtikinimų ji vis dėlto leido pradėti darbus. Slėptuvė buvo nedidelė duobė po grindimis koridoriaus gale, uždengta lentomis ir durpėmis. Į ją buvo patenkama per žemą skylę sienoje, o iš išorės viskas atrodė kaip paprasta durpių krūva.
Loras taip pat buvo girdėjęs, kad netoliese gyvena vokiškos kilmės šeima. Juos išlaikė sūnus Petras Kaupaitis, dirbęs batsiuvu. Jis juos aplankė – nors vokiškai jie jau nebekalbėjo, priėmė Lorą šiltai. Ten jis net praleido Kalėdas ir susipažino su jo giminaičiais.
Sausio pabaigoje vėl prireikė Petro pagalbos – reikėjo sutaisyti batus. Buvo vakaras, kai Loras atėjo į jų namus, tačiau Petras patarė sugrįžti kitą rytą. Loras dvejojo, manydamas, kad tai pernelyg rizikinga, tačiau Petras jį įtikino, jog dabar viskas ramu. Emilija, tai išgirdusi, perspėjo Lorą dienomis niekur neiti, tačiau jis jautėsi saugus.
Namuose tuo metu buvo tik Petras, jo sena motina ir dvylikametis sūnus, turėjęs stebėti, ar kas nors neartėja. Deja, Loras nežinojo, kad Petras Kaupaitis jau buvo apsisprendęs stoti į sovietinę miliciją. Po pusvalandžio vaikas sušuko: „Atvažiuoja rusai!“ NKVD namą apsupo. Loras išbėgo pro galines duris, kai pasigirdo pirmieji šūviai. Nubėgus apie 150 metrų, kulka kliudė blauzdą. Adrenalinas neleido sustoti, tačiau netrukus kairėje pusėje pasirodė šeši rusų kariai su automatais. Šūviai kliudė dešinį šoną, ir Loras krito ant žemės. Pasimetęs jis dar bandė atsikelti, kai prie jo prišoko vienas rusas ir trenkė su buože į kaktą.
Straipsnio autorius: Imantas Tamošauskas
Tai pirmoji straipsnio dalis. Antroji dalis bus publikuota vėliau