1925 metais Lietuva šventė septintąsias valstybės atkūrimo metines. Kaip rašo ano meto laikraščiai, „Šiemet pati gamta dyvus daro: Nepriklausomybės dieną oras buvo lyg per gražias Velykas. Jau mieste žymu kaip žolė žaliuoja, mažieji medeliai garbinoja, teko matyt žydinčių lazdinų…“.
Štai kaip prieš 100 metų šventę, vykusią Kaune, aprašė laikraštis „Lietuva“:
„Džiaugsmu nušvito Kaunas šešioliktą vasario. Miesto namuose ir bokštuos suplevėsavo vėliavos, knygynų languos pasirodė vainikuotos vytys, didžiųjų kunigaikščių paveikslai, kai kur balkonai kilimais pasipuošė, o per sienas nusidriekė žaliumynų vainikai. Atbundančio pavasario švelnus dvelksmas gaivino širdį ir kėlė miegančius jausmus.
Šios šventės nuotaikos pagautas kas gyvas skubėjo į baziliką. Apie dešimtą ryto sudūzgė automobiliai, o šaligatviai pasipildė pėsčiųjų. Bazilikoj presbiterijon suėjo Respublikos Prezidentas, ministeriai seimo nariai, diplomatai ir kiti aukštavaldžiai, likusią bazilikos dalį pripildė publika. Iškilmingai mišias celebravo vyskupas Karevičius, giedant žemaičių dvasinės seminarijos chorui.
Po pietų vieni pakriko po teatrus, kiti kinus, treti demonstravo Laisvės alėja, bet daugiausia publikos rinkosi į Karo Muziejaus sodelį. Visų dėmesį čia traukė septynerių metų nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti atlieti ir nesenai iš Berlyno atvežti Kaunan bronziniai liejiniai: „Laisvės“, Daukanto, Kudirkos ir žūstančio „Už Lietuvos nepriklausomybė“. Šiems liejiniams modeliais patarnavo esantieji Muziejuj p. Zikaro skulptūros kūriniai. Bet ne vien tuo Muziejus pasipuošė Nepriklausomybės šventei. Prie Žuvusiųjų už Lietuvos Laisvę paminklo sunešė iš Muziejaus vainikus, kurių per ilgą laiką nemaža sudėjo įvairios organizacijos, konferencijos ir atstovybės. Prie paminklo liepsnojo visą laiką aukuras. Aplink sodelį kabojo tautinės vėliavėlės, o bokšte plevėsavo didžiulė valstybinė vėliava. Laisvės Varpas buvo apsuptas vainiku nusagstytu elektros lemputėmis. Du karių orkestrai pakaitomis linksmino publiką. Ypač daug prisirinko publikos į sodelį vėliavos nuleidimo iškilmių pasižiūrėti .
Išmušus pusę penkių, prasivėrė geležinės durys ir iš Muziejaus išėjo grodami maršą invalidai. Netoli paminklo stovėjo jau ir invalidų sąjunga. Iš Tribūnos gen. Nagevičius tarė keletą žodžių susirinkusiems rodydamas minėtus bronzinius liejinius ir paaiškindamas jų reikšmę. Be to, viešai perskaitė atsiųstą pirmam Lietuvos kariuomenės invalidui (kaip nuostabu!) Šėtos pradžios mokyklos mokinių laišką, kuriame jie dėkoja jam už pasiaukojimą tėvynei ir patys pasižada ateity ją ginti. Po šios prakalbos suskambo Laisvės Varpas, pasigirdo invalido šūkis „Nepriklausomą Lietuvą ginklu gerbk“, paskum orkestro sugrota malda, Lietuvos himnas ir pagaliau Laisvės Varpas užbaigė iškilmes.
Gražų vaizdą grįžtantiems iš iškilmių teikė Kauno elektros stotis: visa namo pakraigė spindėjo žibančiomis elektros lemputėmis, o prie bokšto švietė didžiulį vytis. Gražiai atrodė ir Maironio gatvės Lietuvių klubo pusė visa nusagstyta elektros lemputėmis. Mat, čia p. Ministeris Pirmininkas ruošė ministeriams, Seimo nariams, diplomatams ir kitiems aukštavaldžiams rautą. Vakare valstybės teatre ėjo „Toscos“ opera.“
Pasak tuometės spaudos, tai buvo kuklus, ramus, išlaikytas minėjimas, be didelių paradų ar demonstracijų. 1924 m. įvesta naujovė, kuomet dalis renginių, kaip kariuomenės paradai ir vadinamieji „apvaikščiojimai“, buvo nukelti į gegužės 15 d., minint Steigiamojo Seimo dieną ir Vasario 16-osios rezoliucijos patvirtinimą. Dėl to buvo ir nusiminusių atobalsių, manančių, kad tai svarbios šventės minėjimo sudarkymas.
Tekstą parengė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ istorikė Sandra Germanavičiūtė
ŠALTINIAI:
- Laikraštis „Lietuva“, 1925 m. vasario 18 d.
- Laikraštis „Lietuvos žinios“, 1925 m. vasario 18 d.
- Laikraštis „Lietuvos ūkininkas“, 1925 m. Nr. 7.