Kultūros muitinė: Muziejus pristato tautinį kostiumą kaip etninio tapatumo simbolį
2021 rugpjūčio 31

Kultūros muitinė kviečia į rugsėjo mėnesio renginius. Rugsėjo 8 d. 17 val. Tauragės pilies menėse pristatoma paroda „Tautinis kostiumas – etninio tapatumo simbolis”. Pranešimą tema „Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo genezė” skaitys Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė.

Pirmosios žinios apie Mažosios Lietuvos lietuvininkų dėvėtus drabužius siekia XVI amžių. Daugiau žinių pateikia Matas Pretorijus, Teodoras Lepneris, J.A. Brandas, iš XVIII a. – Kristijonas Donelaitis. Tuo pačiu laikmečiu apie šventadieninius Mažosios Lietuvos moterų drabužius rašė ir Karaliaučiaus universiteto profesorius Frydrichas Samuelis Bokas (Bock, 1716-1786). Savo knygoje „Rytų ir vakarų Prūsijos karalystės ūkio istorijos tyrinėjimai“ jis ne tik išsamiai aprašė Tilžės, Ragainės ir Įsruties apylinkėse valstiečių dėvėtus drabužius, bet ir pateikė tris spalvotus dailininko J.S.Probsto raižinius. Pratarmėje F.S. Bokas nurodė, kad jie buvo piešti iš natūros. Visuose trijuose raižiniuose pavaizduotos moterys apsisiautusios drobulėmis. Apie klaipėdiškių drobules F.S.Bokas rašė: „Klaipėdiškės, pasirodžiusios su savo šventadienine apranga, yra su <…> keletos mastų baltos drobės užsupalu ant pečių ir liemens, siekiančiu kelius, puoštu pačių pasidarytais pinikais. Tokį užsupalą moterys dėvi visoje Lietuvoje“.

Lietuvių moterų dažniausiai šiltuoju metų laiku dėvėtus baltus lininius pailgus ar kvadratinius užsupalus priimta vadinti drobulėmis. Lietuvininkių drobulės – dvinytės, dvipalės, puoštos perdrobuliais, dažniausiai siuvinėtais stilizuotais augaliniais ornamentais baltais, rečiau raudonais siūlais. Skirtingai nuo kitų sričių, lietuvininkės drobules lenkė į tris dalis – taip, kad viršuje matytųsi perdrobulis. Perdrobulis – drobulės įstatas, tokio pat ilgio kaip drobulė, jungiantis dvi jos palas.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, XIX a. pirmoje pusėje lietuvininkių ir žemaičių apranga turėjo daug bendrumų. Mažosios Lietuvių moterys , kaip ir žemaitės, dėvėjo išilgai dryžuotus sodrių spalvų rauktus arba klostuotus sijonus, išilgai dryžuotas prijuostes. Dėvėjo ir panašiai pasiūtus marškinius. Kaip ir žemaitės, lietuvininkės vilkosi keletu  marškinių, sijonų, vienu metu ryšėjo keliomis skarelėmis. Tačiau Mažosios Lietuvos moterų drabužiai daug paprastesni, santūresni, saikingesnių spalvų derinių ir sakytume orūs.

XIXa. Tilžės apskrities moterų aprangą vaizdžiai apibūdino ir savo piešiniuose pavaizdavo Tilžės gimnazijos mokytojas, tautosakos, archeologinės ir etnografinės medžiagos rinkėjas ir propaguotojas – Eduardas Gizevijus (1798-1880).„Prūsų lietuvininkų liaudies gyvenimo scenose“ jis rašo: „Išradingais raštais kiauraraščiu dailiai išsiuvinėtas lininis šalis su žemyn nuo alkūnių nusileidžiančiais galais <…> vertė pamiršti, kad regi priešais save valstietę“. E. Gizevijus buvo nupiešęs apie 150 piešinių, vaizduojančių jo gyvenamojo laikmečio kaimo žmonių našystą. Piešiniai vertingi tuo, kad iš jų galima nustatyti lietuvininkių dėvėtų drabužių ypatybes ir pokyčius, o ir rekonstruoti valstiečių išeiginį kostiumą.

Pirmasis mokslinis lituanistikos tyrimo centras pasaulyje Lietuvių Literatūrinė Draugija, įkurtas 1879 m. Tilžėje (veikė iki 1923m.). Svarbiausias draugijos tikslas – tirti lietuvių kalbą, tautosaką, kultūrą, istoriją, raštiją ir literatūrą, saugoti ir propaguoti kultūros paminklus. Per visą draugijos gyvavimo laikotarpį jai priklausė 640 narių, tarp jų – žymiausi Europos ir Lietuvos lituanistai ir kultūros veikėjai. Nariai rengė ir skaitė pranešimus, kaupė etnografinius, liaudies meno, numizmatikos rinkinius, Jokūbynės parke 1905m. pastatė lietuvišką etnografinį namą muziejų. Vokietijos mokslo ir kultūros centruose organizavo parodas, įsteigė lietuvių raštijos archyvą ir lituanistinę biblioteką. Savo darbus vokiečių ir lietuvių kalbomis skelbė tęstiniame leidinyje (Lietuvių literatūros draugijos pranešimai 1880-1912m. išėjo 31 sąs.) ir 11 darbų paskelbta atskirais leidiniais.

Lietuviškas namelis Jokūbynėje – atviras Mažosios Lietuvos etnografinis muziejus, atidarytas 1905 06 03 Tilžėje, Jokūbynės parke. Lietuviško namelio įkūrimo iniciatorius – Lietuvių literatūrinės draugijos ilgametis pirmininkas Aleksandras Kuršaitis. Namelis buvo įrengtas pagal vaizdingo mažlietuvių namo pavyzdį, o jo projektu rūpinosi dvarininkas Hugo Šojus iš Šilutės. Nuo 1905 metų birželio iki rugsėjo mėnesio Jokūbynės parke vyko didelė Rytprūsių amatų paroda, ta proga lietuviškame namelyje pardavinėtas pienas, varškė, audiniai, pirštinės, parodymui austa. Pasibaigus parodai, namelis tapo įvairių rinkinių muziejumi.

XX a. pradžioje, pietistų judėjimo įtakotas, moterų liaudiškas kostiumas tampa visiškai juodas ir netgi tuokdavosi merginos apsirengę juodais drabužiais.

Parodoje eksponuojama ikonografinė medžiaga iš Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos, Šilutės Hugo Šojaus ir Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejų fondų.

Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus direktorė   Liudvika Burzdžiuvienė

///

Renginio organizatorius: Tauragės krašto muziejus “Santaka”
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė

Renginio metu bus fotografuojama.
Renginio metu bus laikomasi COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo prevencijos priemonių.

Daugiau informacijos: renginiai@tauragesmuziejus.lt arba 862259269

Prenumeruokite naujienlaiškį!
Kitos naujienos