Vincas (Vincentas) Stonys – Žalgiris, gimė 1913 metais Tauragės apskrities, Vainuto valsčiaus, Palolyčio kaime (dabar Tauragės ir Šilutės rajonų paribys), ūkininkų šeimoje.
,,Netoli Lolyčios upės, ant bevardžio upelio, ištekančio iš Kirstinės pelkių, kranto buvo Liudovikos ir Nikodimo Stonių sodyba: dviejų galų gyvenamasis namas, priešais jį – klėtis, atokiau – tvartas su daržine, o dar toliau – jauja. Už jos gražus beržynėlis, pilnas čiulbančių paukščių. Prie trobos ošė seni klevai, o už klėties – sodas. Vidury kiemo – šulinys, o prie tvarto – dar vienas gyvuliams. Nuošaliai, ant upelio kranto, akmeninis rūsys. Už sodybos, pietinėje pusėje, ant kalvos, augo šimtametis ąžuolas, tarsi sargybinis saugojo šeimos ramybę.
Tokioje gražioje aplinkoje augo penki Stonių vaikai: Marijona (gim. 1912), Vincas (gim. 1913), Jonas (gim. 1917), Antanas (gim. 1919) ir Antanina (gim. 1923). Vaikai didelių mokslų nepasiekė – tik pradžios mokyklą. Tais laikais valstiečių vaikui nebuvo galimybių mokytis. Tėvai mokė darbštumo, tikėjimo Dievu, sąžiningumo, meilės artimui ir Tėvynei Lietuvai.“ 2021 metais išleistos knygos ,,Erškėčių keliu“ VIII dalyje, straipsnyje ,,Stonių šeimos likimas“ rašo Marijonos Stonytės – Vaitiekienės dukra Stasė Vaitiekutė.
Vincas Stonys tarnavo Lietuvos kariuomenės kavalerijoje – antrajame ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje. Užsitarnavo puskarininkio karinį laipsnį.
Vokiečių okupacijos metu trys broliai Stoniai – Vincas, Jonas ir Antanas įstoja į Lietuvos laisvės armiją. Pirmas sovietų represijas patyrė Jonas Stonys – 1946-05-24 nuteistas 15 metų lagerio ir 5 metus tremties. Kalėjo Norilsko lageryje, tolimojo Sibiro šiaurėje. Po Stalino mirties 1955 metais iš lagerio paleistas, tais pačiais metais grįžo į Lietuvą.
Kitas brolis Antanas 1946 m. rudenį išėjo į partizanus. Turėjo slapyvardį ,,Delfinas.“ Jam buvo patikėtas grėsmingas ginklas – kulkosvaidis. 1947 m. gegužės 25 d. Gerviškės miške jų ,,bunkerį apsupo NKVD kariai. Partizanai traukėsi. Antaną Stonį – Delfiną sužeidė. Jis dengė draugus, kad šie pabėgtų. Nukovė net šešis priešus. Kad nepakliūtų į priešų rankas, susisprogdino granata. Jo kūnas buvo pamestas Šilalėje, aikštėje, o paskui užkastas miesto miško pakraštyje“ – apie paskutinę partizano kovą rašė Antano sesers dukra Stasė Vaitiekutė.
Vincas Stonys gyveno Visbaruose (dabar Tauragės r. savivaldybės Žygaičių seniūnija). Nepakęsdamas sovietinių saugumiečių siautėjimo, išėjo į partizanus. Nuo 1949 metų buvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės 3 – iosios kuopos 2 – ojo būrio (vadinto Jūros vardu) partizanu, vėliau būrio vadu. Jūros būrys buvo vadinamas ir Žalgirio būriu, pagal būrio vado partizaninį slapyvardį.
,,Kaip sumanus ir geras organizatorius Vincas Stonys tapo būrio vadu. Jo būryje buvo drausmė, baudė tuos, kurie teršė partizano vardą. Buvo reiklus sau, to reikalavo ir iš kitų. Netikėjo apkalbomis, viską patikrindavo. Puikiai valdė ginklą, nes buvo tarnavęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, turėjo puskarininkio laipsnį. Pats apmokydavo vaikinus, atėjusius į partizanų būrį, rūpinosi savo bendražygiais“ prisimena dukterėčia S. Vaitiekutė.
Ona Jagminaitė – Stonienė, Vinco Stonio žmona, gimusi 1926 metais Tauragės apskrities, Vainuto valsčiaus Spraudaičių kaime (dabar Šilalės r. Pajūrio sen.), ūkininkų šeimoje. Nuo 1949 metų – Jūros būrio partizanė. Dviejų brolių partizanų sesuo. Brolis Klemensas Jagminas gimęs 1922 m., tapo partizanu 1945 metais. Žuvo 1948-03-18 dabartinio Šilalės rajono teritorijoje. Kitas brolis Jonas Jagminas – Klevas, gimęs 1929 metais pradžioje buvo Žalgirio būrio ryšininkas, partizanas nuo 1950 metų. 1950-05-24 kautynėse su okupantais buvo sunkiai sužeistas ir suimtas. Partizanų ryšininkės medicinos sesers padedamas pabėgo iš Tauragės ligoninės. Išgijęs, toliau tęsė partizaninę kovą. Žuvo 1951-07-01 Tauragės r. Mažonų sen. Tuščių k. sovietinių saugumiečių pasaloje.
,,1951 metų gruodžio mėnesį Vincas Stonys – Žalgiris su žmona Ona Jagminaite – Stoniene buvo išduoti: NKVD kariai juos apsupo Putokšlių kaime, netoli Draudenių ežero. Ilgai vyko mūšis. Buvo įsakyta Žalgirį paimti gyvą. Žuvo keli rusų kareiviai, žuvo ir Vincas Stonys – Žalgiris. Žmona Onutė dar mėgino bėgti Lukočiaus sodybos link, bet buvo apsupta. Pridėjo prie krūtinės granatą ir susisprogdino.
Partizanų kūnai buvo nuvežti į Pagėgius ir ten išniekinti, vėliau atvežti į Tauragės NKVD būstinę“- taip paskutinį partizano Žalgirio ir jo žmonos mūšį su sovietiniais saugumiečiais aprašė Stasė Vaitiekutė.
Žuvę partizanai sovietinių pareigūnų buvo slapta palaidoti iki šiol nežinomoje vietoje. Vinco Stonio ir Onos Jagminaitės – Stonienės pavardės iškaltos memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, kartu su kitomis keliasdešimčia nežinia kur palaidotų partizanų pavardžių.
Vinco Stonio – Žalgirio vaikai iš pirmosios santuokos su žmona Albina – Antanina, gimusi 1942 metais buvo ištemta į Tomsko sritį, kartu su ją auginančiais žmonėmis, sūnus Jonas gimęs 1943 metais, kuris glaudėsi pas senelius, spėjo pasislėpti nuo trėmimo į Sibirą. Vinco Stonio ir Onos Jagminaitės – Stonienės dukrą Albiną, kuri neturėjo nė metukų kai žuvo tėvai – užaugino geri žmonės.
Neišvengė Sibiro ir abi Vinco Stonio – Žalgirio seserys. Marijona Vaitiekienė su šeima buvo ištremta 1949 metais į Irkutsko sritį, o Antanina Šeputienė su dviem sūnumis – 1951 metais į Tomsko sritį. Jos vyras Juozas Šeputis jau anksčiau buvo įkalintas Vorkutos lageriuose.
,,Graži sodyba liko tuščia. Tačiau kažkam ji buvo tarsi krislas akyse – vieną naktį užsiliepsnojo. Tik Stoniai tada jau nematė, kaip jų gyvenimas virto pelenais. Tik vienas ąžuolas tebestovi ir saugo ištuštėjusio kaimo prisiminimus“ – taip pasakojimą apie Stonių šeimos likimą baigia Stasė Vaitiekutė.
Partizanų Vinco ir Onos Stonių žūties vietoje Putokšlių kaime 1996 metais Jonas Ozgirdas pastatė metalinį kryžių, prie kurio pritvirtintoje lentelėje įrašytos Vinco ir Onos Stonių bei kitų šiame krašte žuvusių laisvės kovotojų pavardės.
Tauragės mieste, Jovarų mikrorajone viena gatvė pavadinta V. ir O. Stonių gatve.
Praėjo septyniasdešimt metų nuo tų tragiškų dienų. Gyvendami laisvoje Lietuvoje turime prisiminti tuos, kurie kovojo už mūsų laisvę ir toje kovoje atidavė brangiausią turtą – savo gyvybes.
Raimondas Matemaitis