XX a. pradžioje, maždaug iki 1935-ųjų metų, švęsdavo Velykas tris dienas. Didžiojo Šeštadienio vakarą (Kristus jau karste) jau buvo leidžiama valgyti su pienu. Šeimininkės, kepdamos pyragus, iškepdavo ir ragaišio vakarienei, valgydavom su pienu. Bulkučių (bandelių) ar pyragų šeimininkės neduodavo – tik per Velykas.

Į bažnyčią kiti eidavo iš vakaro. Budėdavo per naktį. Ateidavo į bažnyčią persirengėliai – žydeliai, kareiviai. Kareiviai būdavo gražiai išsipuošę, su gražiomis kepurėmis, tam reikalui siūtomis, išpuoštomis blizgančiais popieriais. Apsiaustai su antpečiais, per petį diržas, apsijuosę plačiais diržais su blizgančiomis sagtimis, „ordinus“ prisisegę iš skardinių dėželių iškarpytus. Prie diržų prisikabinę po medinį kardą, ant rankogalių antsiuvai. Visų kareivių vienoda apranga. O jų vadas gražiau apsirėdęs. Jie budėdavo prie karsto. Stovėdavo iš vienos ir kitos pusės, kartas nuo karto pasikeisdavo, atvesdavo ir išvesdavo vadas. Iki vėlumos būdavo pamaldos. Po pamaldų žmonės giedodavo Kalnus (Kryžiaus kelius), stacijas vaikščiodavo ar šiaip melsdavosi lig aušros.

Švintant sudundėdavo būgnas, kviesdavo ant prikėlimo. Tas būgnas labai didelis. Jį labai mėgo mušti paaugliai. Būdavo varpinėj visus metus, panaudodavo Velykų šventėm. Eidavo procesija apie bažnyčią tris kartus, Jaunimas mėgdavo eiti iš vakaro, nes jiems būdavo pramoga, o senesni – pasimelsti, pabudėti prie Kristaus karsto.

Pirmoji Velykų diena – šeimos šventė. Grįžę iš bažnyčios sėsdavo prie Velykų stalo ir tie, kurie būdavo namuose, nevalgydavo, kol visi nesusirinks. Būtinai suvalgydavo po vieną velykaitį, dažytą iš vakaro. Dauždavo velykaitį viens į kitą. Kuris stipriausias, tą pasilikdavo žaidimams. Pavalgę vieni ilsėdavosi, kiti eidavo velykaičių marginti kas kaip sugebėdavo. Dažydavo velykaičių daug, juk ateis velykautojų po du, tris ir po vieną… Savo vaikams duodavo po kelis velykaičius, o svetimiems po vieną. Viso kaimo vaikai aplankydavo beveik kiekvieną trobą, tai daug ir išdalindavo.

Pirmą Velykų dieną neidavo velykauti nes vietoj velykaičių pasiūlydavo kailinių utinėti. O antrą Velykų dieną eidavo per visą kaimą. Įėję pasakydavo:

– Garbė Jėzui Kristui, Aleliūja!

Aleliūja tarę padeklamuodavo:

– Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, dėl viso svieto (pasaulio). Gaspadine, negailėki, į krepšelį man įdėki. Prašom ponia nerūgoti, o velykaitį man duoti.

Pirmiausia velykauti eidavo pas savo kūmus, ten gaudavo daugiausiai. Daug prisivelykavę, eidavo ridinėti. Atsinešę iš namų stipriausius velykaičius, uždarbiaudavo: dauždavo vieną velykaitį į kitą, kurio suduždavo, tai tas turėdavo atiduoti stipriojo velykaičio savininkui. Jaunimas pašokdavo, dainuodavo. O senieji lankydavosi vieni prie kitų pasišnekėti, alaus pagerti.

Trečiąją dieną praleisdavo, kaip kas išmano. Lauko darbų nedirbdavo.

Užrašė Teodora Dauskurtaitė (1919—2007) 1999 m.

Fotografija Romualdo Vaitkaus. Tautodailininkės Jadvygos Urbutienės skutinėti margučiai iš muziejaus fondų.

Iš etnografijos archyvo parengė muziejininkė-etnografė Viliutė Ružinskaitė.