Žinių ekonomikos sąlygomis kasdien turime išeiti iš komforto, atsikratyti socialinės tikrovės neatitinkančių mąstymo schemų. Kalbėti ir veikti įgalinami tie, kuriems seniau žmogaus teisės nebuvo užtikrintos. Pagaliau išgirstame mažumų, moterų, vaikų, neįgaliųjų balsais pasakojamą istoriją. Gali būti, kad performatyvioji poezija, t. y. slemas, slemo varžybų metu tiek skambantys tekstai, tiek patys slemeriai skatina toleranciją kitam, kitokiam. Kitaip mąstančiam, kitaip kalbančiam, kitaip atrodančiam.

Gerai žinomas slemeris Žygimantas Kudirka pasakojo apie akių sąlyčio svarbą slemo varžybų metu. Įprastuose poezijos skaitymuose netyčia susidūrus skaitovo ir klausytojo žvilgsniams abu išsigandę nusuka akis. Sleme svarbiausia yra publikos reakcija, o akių sąlytis gali padėti įveikti egzistencinę baimę. Kalbėdami apie slemo varžytuves jų dalyviai ir organizatoriai pabrėžia kito ir kitoniškumo priėmimo reikšmę.

Įdomu, kad sleme varžosi įvairiausi poetai ir kūrėjai. Jų amžius neribojamas, pavyzdžiui, praėjusią savaitę vyko pirmosios slemo varžybos Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Ten jauniausiam slemeriui buvo apie 17, o vyriausiam – netoli 80 metų. Tekstų forma ir turinys neapibrėžiamas, todėl lankytojai turi galimybę išgirsti įvairiausių slemerių minčių. Tekstuose apmąstomas žmogaus gyvenimas, lyčių vaidmenys, buitis, išoriniai ir vidiniai konfliktai. Apie politines realijas lietuviškame sleme kalbama mažiau, gal todėl, kad lietuvių tauta yra linkusi į lyrizmą.  

Prieš keletą metų leidiniui „Literatūra ir menas“ žinomas slemeris Marius Povilas Elijas Martynenko pasakojo: „Angliškasis slemas turi dvi stiprias kryptis – jis yra arba sklidinas juodojo humoro, arba gan stip­riai politiškai angažuotas. Prancūzijoje didžioji dalis slemo abejoja prancūziškuoju Liberté, égalité, fraternité – pabrėžia nelygybę, susvetimėjimą, laisvių apribojimą. Prancūzijoje slemas – platforma išsisakyti įvairioms diskriminuojamoms mažumoms – lytinėms, seksualinėms, etninėms. Portugalijoje ryškus poetų skatinimas atsigręžti į vertybes, ten slemo tekstuose girdėti daugiau simbolinės, lyrinės kalbos. Estijoje, labiau nei kur kitur, galvą iškiša būtent garso, fonetinė poezija, kur didesnė reikšmė teikiama ne tiek žodžiams, kiek garsams ir žmogaus gebėjimui jais manipuliuoti. Vokiškojoje Šveicarijos dalyje slemo poetai žygiuoja koja kojon su stand-up komikais, jų pasirodymai pritraukia daugybę žmonių.“

Tarptautinės tolerancijos dienos proga dalinamės rašytojo, slemerio, aktoriaus Mariaus P. E. Martynenko tekstu, kuris greitai pasirodys Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ išleistame kūrybos žurnale „Slemas su ragais Nr. 2“.

Marius Povilas Elijas Martynenko

Mechaninė pavara

Tu pavargai ir tau skauda. Man rodos, kad tai yra labai žmogiška. Pavargti ir skaudėti.

Draugai, siela yra nesibaigianti pavarų dėžė. Kai atrodo, kad daugiau jau nebegali, kai viskas yra taip pyzdec, kad atrodo neįmanoma… Tada supranti, kaip iš tikrųjų dar gali skaudėti, kaip iš tikrųjų dar gali pavargti. Ir tada nachui. Tiesiog įjungi kitą pavarą. Kai jau manei, kad varai ant aukščiausios, kai gazas – dugnas, o sankaba svyla blet, nes ta sankaba bando sukabint tave su šituo gyvenimu… draugai, jūs einate tiek, kiek galite, o tada einat tiek, kiek reikia.

Ir man atrodo, kad tai yra labai žmogiškas dalykas. Išgyventi. Ištverti. Nes, nepaisant viso skausmo ir viso nuovargio, dabar jūs esate čia. Galbūt net nenoromis visi turime viltį. Man regis, kad viltis yra labai žmogiška. Dėl to mes tikim Taro kortomis, perkam „Teleloto“ bilietus. Dėl to vis vaikštom į Tinder date’us. Arba stengiamės savo vaikams parodyti kiek gėrio yra šiame pasaulyje. Nes visa kita jie pamatys patys. Ir gal dėl tos vilties mes dar bandome vieni kitiems parodyti kiek gėrio yra šiame pasaulyje, net kai patys juo netikim, nachui. Nes yra vilties, kad gal netyčia rodydamas kitam gėrį ir pats jį pamatysi.

Dėl tos vilties mes ir perjungiam pavaras, blet, ir čia ne automatas, čia turi sąmoningai ir valingai pats jas permest. Kai kūną tąso mėšlungis, siela apsišikus nuo streso, srūvi prakaitu ir krauju, ir eini toliau.

Draugai, jūs einat tiek, kiek galit. Tada jūs einat tiek, kiek reikia. Tada jūs perjungiat pavarą ir einat dar daugiau. Jūs esate drąsūs ir stiprūs, net jei pasaulis įtikino jus priešingai. Nes jūs esat čia ir dabar, šioje tikrovėje. Ir tikriausias dalykas šioje tikrovėje yra tai, kad mes mirsim. Ir tai kelia nerimą. Žinau ir jaučiu kokį nerimą tai kelia. Dėl to mes gelbėjamės nuo tikrovės kaip mokam. Bet, nepaisant to nerimo, jūs visi dabar gyvenate. Ir jei tai nėra maištas, aš nežinau, ką galime vadinti maištu.

Man regis, kad tai yra žmogiška. Nerimauti dėl to, kad mirsi, ir vis tiek gyventi. Žmogiška yra maištauti. Žmogiška yra pavargti, skaudėti, turėti viltį ir bandyti parodyti kiek čia yra gėrio.

Ir labai žmogiška yra vairuoti gyvenimą su mechanine pavarų dėže, niekada net nebandžius išsilaikyti teisių.

Tekstą parengė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė

Projektą „Slemas su ragais 2023“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė. Renginiai yra „Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023“ programos dalis.