Šiandien mums saugumo jausmą suteikia Tauragės rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba, nuolat budinti ir nelaimei ištikus skubanti gesinti gaisrus, šalinti audrų nuostolius, pjaustyti į avarijas patekusių automobilių su įstrigusiais žmonėmis ir kita. Ji taip pat prižiūri, kaip laikomasis priešgaisrinės saugos reikalavimų, rūpinasi gesinimui reikalingais vandens telkiniais, šviečia visuomenę. Gyvename laikais, kai brangūs ugniagesių automobiliai greitai nusigauna į nelaimės vietą ir gesina ne taip jau retai pasitaikančius gaisrus, kurie pridaro kartais didelės ir skaudžios žalos. Ir tai laikais, kai medį, kaip statybinę medžiagą išstūmė mūras ir kitos sintetinės medžiagos. Rajone šiuo metu veikia dar ir Žygaičių, Kęsčių, Dauglaukio, Sungailiškių, Skaudvilės, Gaurės ugniagesių komandos. Kęsčiuose veikia privatus ilgamečio ugniagesio Vlado Liekio Gaisrinės muziejus, kuriame kruopščiai surinkta medžiaga iš vėlyvojo sovietmečio, ankstyvųjų antrosios Lietuvos Respublikos metų bei šių laikų. Dar tarpukario nepriklausomoje Lietuvos valstybėje gaisrai pridarydavo daug didesnių nuostolių nei šiais laikais. Kartais sudegdavo ištisi miestų kvartalai. Pirmiausia, todėl, kad miestai buvo mediniai, stogai skiedriniai, o priešgaisrinė sauga toli gražu nepriminė šiuolaikinių standartų arba buvo ignoruojama užsispyrusių piliečių. Kaip Tauragėje pradėta organizuoti ugnies gesinimą? Tikiuosi, kad bus įdomu paskaityti ne tik ugniagesiams.

Pirmasis gaisrinės pastatas

Tauragės savanorių ugniagesių draugija įsteigta 1878 m. arba 1889 m. Dabar jau sunku nustatyti, kuri data tikroji. Iki tol savo turto gesinimas buvo to žmogaus reikalas ir priklausė nuo vikrių kaimynų, ar likimo malonės. Iki Pirmojo pasaulinio karo Tauragės komanda buvo viena geriausių tuometinėje didžiulėje Raseinių apskrityje. Kaip rašoma 1935 m. gruodžio žurnale „Ugniagesys“, draugija turėjo daug rankinių mašinų gaisrams gesinti, net 60 žmonių ir nuosavą mūrinį dviejų aukštų namą, kurio apačioje buvo ugniagesybos mašinos – specialūs arkliais traukiami vežimai ir kiti įrankiai, o antrame aukšte didelė salė su veikiančiu kino teatru. 1915 m. vokiečiai, okupavę Tauragę, mašinas ir visus įrenginius išgabeno Vokietijon, o name patalpino savo kareivius. Smarkiai sugriautame mieste šis namas, likęs sveikas, tapo Militär Kreisamt – karinės apygardos būstine.

Apie šį namą noriu papasakoti plačiau. Sugretinus senas aerofotografijas su šių laikų palydovinėmis nuotraukomis, akivaizdu, kad jis stovėjo šiandieninio „Ąžuoliuko“ vaikų darželio kieme ir būtent tarp abiejų darželio korpusų (Vytauto g. 58). Neatsitiktinai apie 1970 m. pradedant statyti darželį pasirinkta pamatus palikti po žole – mažiau darbo juos ardyti. Taigi didelė tikimybė darželio kieme pakasinėjus rasti ir senojo statinio pamatus. Pažvelkite į ypatingai retą, dar Rusijos imperijos laikų atviruką su šiuo pastatu (1 pav.).

Iškilęs greitai po draugijos įkūrimo, tikriausiai dar XIX a. pabaigoje arba amžių sandūroje, tuo metu tai buvo vienas pačių gražiausių miesto statinių, statytas pagal kaimyninėje Vokietijoje (Rytų Prūsijoje) vyravusią raudonplytės architektūros madą. Pirmame aukšte matome tris garažus minėtiems ugniagesių vežimams, o antrame aukšte – erdvią kino salę su aukštais ir plačiais arkiniais langais. Atviruko kampuose užrašai vokiečių ir rusų kalbomis: „Ugniagesių depas. Linkėjimai iš Tauragės“. Kaip matome kitoje nuotraukoje (2 pav.), Pirmojo pasaulinio karo metais čia šeimininkavę vokiečiai užmūrijo šoninius garažus ir pavertė juos stilingais langeliais, o vidurinį garažą pavertė centriniu įėjimu bei nuardė virš stogo buvusį stebėjimo bokštelį.

Taigi, lietuviams atkūrus savo valstybę ir vokiečiams išsinešdinus, 1919 m. Tauragę užėmė ir į pastatą įsibrovė plėšikaujantys bermontininkai, kuriuos iš ten granatomis ir šūvių salvėmis iš ten išrūkė atvykusi jauna Lietuvos kariuomenė. Ramybei nusistovėjus čia įsikūrė Tauragės apskrities valdyba bei policija iki kol pastatas sunaikintas 1941 m. birželio 22 d. rytinių bombardavimų metu… Statinio išorės modelis pilnai atkurtas kompiuterine grafika, o jį pamatyti galima užsukus adresu: http://virtualusturas.tauragesmuziejus.lt/. Tačiau grįžkime prie gaisrininkų istorijos.

1919 m. keletas draugijos narių, sugrįžę iš evakuacijos Rusijoje pradėjo rūpintis tęsti nutrauką veiklą. Gyventojų tada buvo labai mažai, o miestas sugriautas, sudegintas. Buvusių ugniagesių draugijos nario, tardytojo A. Šulco, advokato Elijo Goldbergo, Hiršo Bermano ir plytinės savininko Alberto Gudelio pastangomis atkurta ir atnaujinta ta pati ugniagesių savanorių draugija, sudaryta komanda ir nupirktos dvi rankinės mašinos su kitais būtinais įrankiais. Čia verta pabrėžti, kad ugniagesiai tais laikais buvo tik savanoriai, budėję ir rūpinęsi laisvu nuo pagrindinio darbo laiku. Jų veiklai buvo skiriama lėšų, šiokių tokių premijų, lengvatų, tačiau tuomet tai dar nebuvo darbas pilnu etatu.

Senąjį gražų pastatą iš vokiečių perėmė Vidaus reikalų ministerija, kuri jo draugijai grąžinti nenorėjo. A. Gudelio pastangomis, prašant gyventojų, pas vieną jų daržinėje sudėtos mašinos, pas kitą įrankiai. Gaisrui ištikus, reikėjo žinoti kur kas sudėta ir greit surinkti.

Antrasis gaisrinės pastatas

1923 m. duomenimis naujojoje Tauragės apskrityje dar veikė Žemaičių Naumiesčio bei Skaudvilės ugniagesių draugijos. 1926 m. perrinkta nauja Tauragės apskrities valdyba. Albertas jai įrodinėjo, kad reikia įsigyti žemės sklypą ir statyti kitą pastatą. Valdyba (šių laikų tarybos atitikmuo) pritarė, tačiau lėšų nebuvo. A. Gudelis organizavo rinkliavas, rengė šokių vakarus ir loterijas iš kurių surinko keletą tūkstančių litų. Pats jis paaukojo 10 000 plytų, 50 centnerių kalkių, visą reikalingą žvyrą ir šias medžiagas suvežė savo pastangomis. Po šios paramos valdyba nupirko sklypą bei nutarė statyti 30 m ilgio ir 14,5 m pločio namą. Statybai savivalda dar skyrė 25 000 Lt, tačiau lėšų ir plytų užteko vos pirmo aukšto sienoms, tada statyba sustojo. Ant neužbaigto namo vieno galo uždengtas stogas, kad būtų galima sutalpinti mašinas ir kitus įrankius. Laikinas dalinis stogas kainavo dar 1000 Lt, nors valdyba galėjo skirti vos 400. A. Gudelis ir Luisas Zaurinas tuos pinigus išleido medžiagoms ir vos atsiskaitė su darbininkais. Toliau medžiagas vėl davė Albertas. Skaitytojui gal sukels nuostabą, kad šis pastatas yra ne kas kita, o dabartinė Tauragės viešoji biblioteka (Respublikos g. 3). Didieji abonemento vitrininiai langai – perdarytos garažų angos. Pirminis projektas buvo išties ambicingas ir gražus, su neobarokiniais išraitymais (3 pav.). Dabar sunku pasakyti, ar baigiant pastatą buvo laikytasi projekto. Visgi manau, kad ne – antrasis aukštas po ilgos pertraukos pastatytas daug kuklesnis.

Straipsnio pradžioje minėtas žurnalas „Ugniagesys“ tokiu tapo tik 1933 m. Anksčiau jis vadinosi „Lietuvos gaisrininku“. 1932 m. balandžio numeryje randame žinutę, kad Tauragės burmistras Kazimieras Voldemaras (mero atitikmuo), kalbėdamas su „Lietuvos žinių“ korespondentu pareiškė: „Tauragėje nėra didesnio šulinio gaisrui ištikus, nėra vandens. Gaisrininkai reikalauja iš miesto savivaldybės pastatyti kelis rezervuarus. Bet miesto savivaldybė neturi lėšų. Ir taip kasmet gaisrininkams duoda 5000 litų pašalpos. O gaisrininkai už tą 5000 litų nieko nepadaro, nei namų baigia statyti, nei rezervuarais rūpinasi“. Tačiau tų metų liepą Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos įsakymu „Tauragės ugniagesių komandos viršininkui Zaurinui ir brandmeisteriui Gudeliui už gerą komandos sutvarkymą pareikšta padėka“. Tą mėnesį į Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungą įstojo šaulių Gaurės ir savanorių Tauragės Naumiesčio (dabar Žemaičių) komandos. Įdomu, kad tais metais ugniagesiams suteikta 50 % nuolaida traukinio bilietams vykstant iš Šilutės, Pagėgių, Tauragės stočių. Štai 1932 m. rugsėjį Tauragės gaisrininkai nuvyko pas kolegas į gegužinę Skaudvilėje ir susidarė įspūdį, kad „Skaudvilės gaisrininkai, palyginus su tauragiškiais atrodo daug menkesni, Tauragės gaisrininkus negėda būtų parodyti ir kituose miestuose“. 1933 m. pabaigoje Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjunga pagyrimo raštu apdovanojo Tauragės komandos eilinį Rantmaną Mejerį. Tais metais visuotinio susirinkimo metu valdybos pirmininku išrinktas Ūkio banko direktorius, turtingiausias miesto žmogus Juozas Zableckis. Vicepirmininku tapo Vladas Barcevičius. Išrinktas Juozas rėmė draugiją materialiai. Vasarį-kovą „Lietuvos žinios“ apkaltino Tauragės ugniagesius: „Visuomet gaisrininkai su mašinomis pribūna su pasivėlavimu. Gaisrininkai neturi nė vieno gaisrams stebėti punkto. Reikėtų išlaikyti porą samdytų žmonių, kurie per metus kaštuotų apie 5000 Lt. Apie lėšų stoką gaisrininkams nereikėtų verkšlenti. Juk jie įsitaisė puikius rūbus. Kai kurie seni rusų kariuomenės kareiviai, pamatę tokį tauragiškių „načalninką“ „koziruoja“, sako, kad tai caro armijos generolas einąs. Tauragiškiams primenama prieš 6 metus pastatytą, bet neužbaigtą statyti gražų namą. Per 5-6 m. be stogo namas pradėjo griūti ir už metų, kitų nebetiks nė šuns būdai“. Bet štai tame pačiame „Ugniagesio“ numeryje ugniagesiai giriami, kad atvyko per 15-20 min., o motosiurbliai ir rankinės mašinos veikė labai gerai. Be to, ugniagesiai skaitlingai susirinko. Gegužę ugniagesiai skaičiavo, kad mieste yra arti 2000 kaminų bei prašė miesto tarybos pavesti jų priežiūrą ugniagesiams. Taryba atmetė prašymą teigdama, kad tai gyventojams nepriimtina. Taip pat atsakingiems pavesta su savivaldybe tartis dėl 6 rezervuarų statybos. Po keleto metų visgi kaminus jau tikrino ugniagesiai.

Stebina iš šių dienų žiūrint vaikiškas elgesys Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungai 1933 m. minint Vasario 16-osios iškilmes. Kaune Tauragės komandai eisenoje paskirta vieta kairiajame sparne. Jiems ši vieta nepatiko, todėl komanda iš eisenos demonstratyviai pasitraukė. Už tai du asmenys gavo papeikimus. Gegužę komanda su įrankiais aplankė Skaudvilę, Eržvilką ir Šilalę. Lapkritį 25 metų ištarnavimo ženklais apdovanoti: savanorių ugniagesių draugas, komandos viršininko padėjėjas Berelis Benjaminovičius, komandos eilinis Juozas Varškys, eilinis Helelis Blochas. 20 metų ištarnavimo ženklu: draugijos draugas, komandos meistras Albertas Gudelis, motoristas Aronas Šragė. Dar po metų žinutėje minima, kad kaminų valymas atliekamas organizuotai su komandos priežiūra, vandens atsargos visose miesto dalyse pakankamos, tačiau savivaldybė komandos neremia, o už elektrą reikia mokėti po 90 ct/kWh (šiais laikais nesuvokiamai dideli pinigai!).

Modernizacija

Miestui augant kilo būtinybė modernizuoti ugniagesių darbą. Albertas Gudelis pradėjo galvoti apie autocisternos ir motosiurblio įsigijimą. Įkalbino valdybos pirmininką Vladą Stirbį, narius Povilą Varetą, Maksą (arba Mordchelį) Polanginą, Luisą Zauriną organizuoti rinkliavą, kad surinktų lėšas mašinoms pirkti. Pavyko surinkti 2000 Lt. Iš Kauno valstybinės draudimo įstaigos gavo 10 000 Lt paskolą penkeriems metams be jokių palūkanų. Feterausko dėka Tauragė aprūpinta moderniais įrankiais už 24 000 Lt, kurių pusė sumokėta iškart, o likusią sutarta išmokėti vėliau. Toliau Albertas su komandos vadovybės viršininko L. Zaurino, jo padėjėjo B. Benjaminovičiaus, buvusio ūkvedžio M. Klugmano ir jo padėjėjo Ruvino Šereševskio parama nupirko 40 uniformų, nes jie paskolino reikiamą pinigų sumą. Taipogi suorganizuotas orkestras iš 12 narių bei geromis sąlygomis nupirkti instrumentai, už kuriuos 1935 m. gruodį draugija baiginėjo grąžinti skolą.

Bėgant metams ugniagesių draugija neužmiršo nuoskaudos dėl senojo gaisrinės pastato (kaip minėta, tapusiu apskrities valdybos ir policijos būstine) ir pradėjo teisme bylinėtis su Vidaus reikalų ministerija. 1934 m. Apeliaciniai rūmai sprendimu namą pripažino draugijos nuosavybe. Draugija atgavusi pastatą, jį iškart pardavė ten jau senokai įsikūrusiai apskrities valdybai už 60 000 Lt. Už gautus pinigus draugija tęsė pradėtos naujosios gaisrinės statybą. Pastatytas antras aukštas su, kaip rašoma, didele sale, 8 kambariais ir mansarda. Ta didžioji salė dabar yra viešosios bibliotekos skaitykla, tačiau kiek sumažinta. Dalis antro aukšto patalpų 1935 m. išnuomota Tauragės apylinkės teismui: mansardoje įrengta posėdžių salė, raštinės kambarys, vairuotojo (šoferio) butas, budinčiojo (dežuruojančio) kabinetas (4 pav.). Namo statybos ir įrengimo darbai atiduoti iš varžytinių (tuomečiai viešieji pirkimai) rangovui inžinieriui Seinzonui, kuris darbą atliko gerai.

1935 m. pabaigoje draugija ruošėsi pirkti autocisterną su didesniu baku vandeniui bei kitus gaisro gesinimo įrankius. Draugijos finansavimas beveik visą tarpukarį buvo nepakankamas, todėl idėjai pasišventęs A. Gudelis nuolat šelpdavo: pirkdavo mašinai benziną, duodavo pinigų įvairiems remontams. Paskolinęs 3000 Lt juos atgavo tik po 7 metų. Tais metais komanda turėjo 60 ugniagesių, 2 automobilius (tikriausiai sunkvežimį ir lengvąją), 1 autocisterną, 1 motosiurblį, daug gesinimo įrankių bei modernų pastatą su visais patogumais. Pabrėžta, kad komanda drausminga. Albertas, Tauragėje ugniagesiu savanoriauti pradėjęs dar 1910 m., buvo tarp ilgiausiai šioje srityje dirbusių specialistų ir iš jo nuolatinės pagalbos aišku, kaip jam buvo svarbi Tauragės ugniagesių padėtis. Jis paaukojo ir 1000 Lt vertės medžiagų Šaulių rūmų statybai (dabar Kultūros rūmai). Beje, sūnus Leonas Gudelis, Tauragės garbės pilietis, pats daug metų gyvendamas Rydštate, Vokietijoje ir turėdamas pažinčių padėjo Tauragei užmegzti ryšius su šiuo miestu. Taip nuo 1993 m. į Tauragę ėmė plūsti parama, įskaitant ir naudotus gaisrinės automobilius bei kitą įrangą. Tikrų senosios Tauragės patriotų šeima.

1936 m. gražiai paminėtos 18-osios Lietuvos Nepriklausomybės metinės. 40 ugniagesių su orkestru 8 val. dalyvavo vėliavos pakėlimo ceremonijoje šaulių aikštėje (priešais Kultūros rūmus). Tada nužygiavo prie naujojo gaisrinės pastato (primenu, kad dabar tai biblioteka). Atvyko Tauragės apskrities viršininkas, Tauragės policijos vadas K. Batūra, neseniai atvykęs iš Rokiškio, kur užėmė tas pačias pareigas ir ten buvo ugniagesių draugijos pirmininku. Jam už nuopelnus įteiktas III laipsnio ženklas „Artimui pagalbon“. Orkestras pagrojo ugniagesių himną. 10.40 val. visi dalyvavo pamaldose bažnyčioje. Po jų vyko iškilmingas posėdis Šaulių rūmuose (dabar Kultūros). Liepos 7–11 dienomis vyko Juozo Zableckio organizuoti ugniagesių kursai. Kursams savivaldybė nemokamai suteikė patalpas bei nakvynę Šaulių rūmuose.

1937 m. balandį vyko metinis susirinkimas. Susirinkimą atidarė valdybos pirmininkas J. Zableckis. Į prezidiumą išrinkti: burmistras J. Jurgilas, policijos vadas K. Batūra, ir J. Fridmanas, komandos viršininkas L. Zaurinas ir brandmeisteris A. Gudelis. Revizijos komisijos pirmininkas Ambraziejus pateikė revizijos aktą ir pažymėjo, kad turtas gerai užlaikomas. Patvirtinta 1937 m. sąmata – 9800 Lt. Į valdybą vėl išrinktas Ūkio banko direktorius J. Zableckis, notaras B. Barcevičius, V. Vareta, Gedalijus Joffė, L. Zaurinas, A. Gudelis, M. Polanginas. Kovą trimitu paskelbta propagandos savaitė. Visa komanda žygiavo miesto gatvėmis su plakatais, dalino atsišaukimus (skrajutes) žmonėms, kurių buvo daug atvykę dėl vyskupo vizitacijos (5 pav.).

Padėtas vainikas ant žuvusių ugniagesių kapų. Su sunkvežimiu, lengvuoju automobilio ir kitais įrankiais 30 žmonių komanda važinėjo po Šilalę, Laukuvą, Kvėdarną, Švėkšną, Naumiestį ir švietė žmonės, „padarė aliarmą“. Tauragės ugniagesiai savanoriai po vasaros pertraukos numatė mokymų programą: taktikos, priešcheminės ir priešlėktuvinės apsaugos, rikiuotės bei gimnastikos. Įsigijo 2 dujokaukes, 3 gelbėjimo virves po 20 metrų. Lapkritį autobusu ugniagesiai nuvyko į ekskursiją vis dar Vokietijos neužgrobtoje Klaipėdoje, kur nusifotografavo prie Švyturio, o kolegos jiems parodė automechanines kopėčias bei kitus įrankius (6 pav.). Paskutinės žinutės iš Tauragės krašto baigiasi 1940 m. balandį. Kaip žinia, birželį ištinka sovietinė okupacija, o žurnalai uždraudžiami.

Gaisrai

Pavyko rasti ir keletą baisesnių gaisrų aprašymų. Štai 1933 m. sausio 25 d. 11.30 val. Jūros g. kilo gaisras. Sudegė advokato Prano Stirbio tvartas, daržinė ir garažas su automobiliu, kurio vertė 4000 Lt (tais laikais didžiuliai pinigai!). Ugnis kilo iš krosnies, kūrentos garaže. Išgelbėjo tik arklį, karvę ir kiaules. Sudegė stirna ir katė, taip pat daug šieno-dobilų. Turtas nebuvo apdraustas. Nuostoliai 10000–12000 Lt. Gaisrininkai atvyko tik, kai ugnis baigė naikinti trobesius. Nors ugniagesių motorinis bei rankinis siurbliai veikė gerai, tačiau dėl vandens stokos ir vėlyvo atvykimo ugnį sunku buvo užgesinti. Net 19–20 val. griuvėsiai dar degė. Šaulių IV rinktinės greta stovinčiam mediniam sandėliui taip pat grėsė pavojus, todėl iš ten buvo viskas išnešta. Gaisro „pažiūrėti“ susirinko minia žmonių. Dėl ištikusios nelaimės ponia Stirbienė sunkiai susirgo. 1934 m. sausio 22 d. Tauragės dvare sudegė „Sandoros“ prieglaudos daržinė su javais, pašaru bei kitu turtu. Nuostoliai buvo labai dideli, tik nepatikslinta, kokie. Gaisro priežastis tuo metu dar buvo nustatinėjama. Tą pačią naktį gretimuose Tauruose sudegė Gaigalaičio daržinė su pašaru ir ūkio mašinomis. Nuostolis 15 000 Lt. Turtas buvo apdraustas 3500 Lt. Gaisro priežastis taip pat dar buvo aiškinama. Gal tai buvo koks serijinis padegėjas? Birželio 27 d. Tauragės (Oko) miške kilo didelis gaisras. Išdžiuvęs miškas greitai degė. Gaisrą gesino kariuomenės ir miesto ugniagesiai. Būta labai didelių nuostolių. Liepos 5–6 d. Dariaus ir Girėno alėjoj užsidegė Icikovičiaus odų dirbtuvė (dabar Dariaus ir Girėno g. 57A, buvusios „Pas Stanislovą“ parduotuvės vieta). Visai sudegė mūrinis ir 2 mediniai namai, karvė, arklys ir daug kito inventoriaus. Mieste pristigo vandens. Gaisrą vėl gesino kariuomenės ir miesto ugniagesiai. Nuostoliai – 50 000 Lt. 1937 m. vasario 12 d. toje pačioje gatvėje gesinta garsioji Zolino fotoateljė, užsidegusi dėl netvarkingos krosnies. Į vietą atvežta autocisterna, motosiurblys, atvyko brandmeisteris ir 28 ugniagesiai. Trūko vandens, todėl namo nepavyko išgelbėti. Apdegė vienas gesintojas, o keli lengvai sužeisti. Gaisras užgesintas per 2,5 val. Tuo pačiu gyventojų paprašyta susirūpinti vandens klausimu, nes mieste pravedus kanalizaciją nuseko šuliniai. 1938 m. kovo 15 d. 1.40 val. nakties Kotkio ūkyje Laisvės g. užsidegė tvartas ir daržinė po vienu stogu. Sudegė arklys, 3 karvės, kiaulė, 30 vištų ir visas ūkio inventorius bei mašinos. Turtas neapdraustas. Nuostoliai – 10 000 Lt. Ugniagesiams vėlai pranešta ir atvykus viskas skendėjo liepsnose. Užsidegė kalvė bei dviaukštis medinis namas. Gesinimas truko 3 val., trūko vandens.

Tuometėje spaudoje dar nemažai žinučių iš senosios Tauragės apskrities kitų miestelių ugniagesių gyvenimo, tačiau tai jau kiti pasakojimai. Dabartinis gaisrinės pastatas yra jau trečiasis. O mes, paskaitę apie praeities džiaugsmus ir bėdas, simbolinį savivaldybės finansavimą, galime pasidžiaugti šiandien bent mieste neblogai aprūpintais ugniagesiais. O gražuolis pirmasis gaisrinės pastatas, stovėjęs „Ąžuoliuko“ darželio vietoje, galėtų būti atstatytas bei virsti miesto rotuše, atkuriant senąją turgaus aikštę ir aplink buvusių pastatų tūrius. Ar ryžtųsi tam savivaldybės administracija? Ar palaikytų tokį poelgį visuomenė? Pavyzdžiai rodo, kad įmanoma, kai apie tai kalbamasi, svajojama, o nauda suvokiama.

Darius Kiniulis

Straipsnis originaliai skelbtas „Tauragės kurjeryje“ Nr. 61 2024-08-20, p. 8-9 (1 dalis) ir Nr. 63 2024-08-27, p. 8-9 (2 dalis).