Šiandien gali atrodyti neįprasta, kad dešimtmetį Tauragės pilies sienos buvo priglaudusios psichiatrinę ligoninę (1916–1926 m.). Tuo metu tai buvo vienintelė tokio pobūdžio įstaiga Lietuvoje, teikusi pagalbą žmonėms, kurių artimieji nebepajėgdavo jų prižiūrėti ir gydyti namuose. Nors sąlygos šioje ligoninėje toli gražu neprilygo šiuolaikiniams standartams, ji atliko itin svarbią socialinę ir medicininę misiją – rūpinosi labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais. 

Didelę reikšmę ligoninės veiklai turėjo gydytojas Juozas Blažys ir jo asistentas Jonas Kairiūkštis. Jų pastangos neapsiribojo vien praktine pagalba pacientams – abu medikai ligoninėje atliko mokslinius tyrimus, dalijosi pastebėjimais bei patirtimi žurnale „Medicina“. Būtent jų publikacijose užfiksuoti duomenys ir tapo svarbia šio straipsnio atrama, leidžiančia iš naujo pažvelgti į unikalią Tauragės psichiatrinės ligoninės istoriją. 

Netikri ligoniai 

Psichiatrinė ligoninė Lietuvoje veikė Naujojoje Vilnioje nuo 1903 m. Ten galėjo būti gydoma apie 1000 pacientų, o dirbo 11 gydytojų.  

Pirmojo pasaulinio karo metu ligoninė atsidūrė ties fronto linija, todėl buvo perkelta į Slavianską (Ukraina). Nemaža dalis ligonių buvo tiesiog paleisti ir palikti likimo valiai.  

Užėmę Lietuvą vokiečiai nutarė įkurti psichiatrinę ligoninę Tauragėje ir tam tikslui panaudojo Tauragės muitinės pastatą (dabar vadinama Tauragės pilimi). Psichiatrinė ligoninė oficialiai pradėjo veikti 1916 m. spalio 13 d.  

Ligoninės vadovo pareigas ėjo vokietis apskrities gydytojas Steuernagelis. Ūkio vedėju ir prižiūrėtoju buvo paskirtas vienas kareivis. Žemesnįjį personalą sudarė slaugės, kurių viena dalis buvo atgabenta iš Vokietijos, o kita –  iš Naujosios Vilnios ligoninės. 

Į šią gydymo įstaigą buvo surinkti ne tik psichikos ligomis sergantys žmonės, bet ir tie, kurie, vokiečių manymu, galėjo būti šnipai, ar tiesiog nelojalūs piliečiai. Tokie asmenys buvo įrašomi į ligonių sąrašus ir verčiami gyventi su sergančiaisiais.  

Už gydymą psichiatrinėje ligoninėje reikėjo mokėti nuo 2,5 iki 12 markių per dieną, priklausomai nuo palatos. Išlaidos už ligonių išlaikymą teko arba giminėms, arba apskrities valdžiai, iš kurios sergantysis buvo atsiųstas.  

Kalėjimas ar ligoninė? 

Vokiečių okupacijos metais Tauragės pilis priminė kalėjimą. Įspūdį sustiprino langai, kurių 2 trečdaliai buvo užmūryti, o viršus uždengtas grotomis.  

Apskrities gydytojas Steuernagelis pas ligonius eidavo retai ir tik nešinas lazda, nors įprastai jos nenaudodavo. Gydytojas lietuviškai nemokėjo, todėl menkai tesuprato ligonių psichinę būklę. Pacientų ligos istorijos nebuvo rašomos. 

Bendrose palatose buvo įkurdinti ir sveiki, ir užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys. Ligoniai gulėjo medinėse lovose, kuriose karaliavo blakės. Krosnys buvo apgriuvę, todėl prastai šildė, o dėl nesandarumo į palatas patekdavo dūmų. 

Maitinimas taip pat buvo apverktinas: ligonis savaitei gaudavo 400 g duonos, 50 g mėsos bei 60 g riebalų. Gydytojas J.Blažys, 1918 m. pradėjęs dirbti ligoninėje, prisiminė makabrišką atmosferą, kai visi ligoniai sutartinai šaukdavo: „Valgyti, valgyti“. 

Nestebina, kad dėl tokių nežmoniškų sąlygų mirtingumas šioje medicinos įstaigoje buvo labai aukštas. Tai patvirtina statistiniai duomenys: 1916–1919 m. rugpjūtį ligoninėje gydėsi 492 asmenys, iš kurių 73 % mirė. Daugiausiai gyvybių nusinešė dizenterija, inkstų uždegimai bei maisto stygius. 

Sklido kalbos, kad ligoniai čia specialiai marinami badu, todėl žmonės bijojo atsidurti šioje mirtimi dvelkiančioje įstaigoje. 

Žymiausias tarpukario psichiatras 

Naujas psichiatrinės ligoninės etapas prasidėjo tada, kai joje įsidarbino gydytojas J.Blažys, vėliau tapęs bene pirmuoju ir vienu žymiausiu tarpukario Lietuvos gydytoju psichiatru. 

J.Blažys gimė 1890 m. gegužės 2 d. Šiauliuose. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje,  vėliau studijavo Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje, kurią baigė 1914 m. Dar būdamas studentu labiausiai domėjosi psichiatrija ir neurologija. Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo įvairiose Rusijos karo ligoninėse. 

J.Blažys Tauragės psichiatrinėje ligoninėje įsidarbino gydytojo asistentu 1918 m. rugpjūčio 15 d. 1918–1924 m. užėmė Tauragės psichiatrinės ligoninės vedėjo pareigas, o kurį laiką ir Tauragės apskrities gydytojo.  

Jis buvo novatoriškas medikas, siekęs taikyti modernius gydymo metodus. Dar 1919 m. J.Blažys išvyko į Didžiąją Britaniją, kur susipažino su pažangiausių psichiatrinių ligoninių veikla. Grįžęs į Lietuvą, 1920–1921 m.  vis dar dirbdamas Tauragėje, jis skaitė psichiatrijos kursą Aukštuosiuose kursuose Kaune, taip prisidėdamas prie naujų medikų rengimo. 

1924 m., įsikūrus Lietuvos universitetui, J.Blažys buvo išrinktas Nervų ir psichinių ligų katedros bei jai priklausančios klinikos vedėju, todėl Tauragės psichiatrinės ligoninės vadovo pareigas paliko.  

1935 m. J.Blažiui buvo suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. Tais pačiais metais gydytojas išleido knygą  „Įvadas į psichiatriją“, kuri yra laikoma jo svarbiausiu veikalu. 1938 m. jis netgi išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto prorektoriumi. 

Laisvalaikiu J.Blažys mėgo skaityti grožinę literatūrą, domėjosi kalbomis. Gydytojas gerai mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, anglų bei prancūzų kalbas. 

Profesoriaus bičiulis gydytojas Vytautas Bendoravičius pasakojo, jog J.Blažys išmokdavęs, pavyzdžiui, rumunų, bulgarų ar kokia kita kalba eilėraščių ir juos mėgdavęs deklamuoti. Sykį susidomėjęs ispaniška knyga apie anatomą Kachalį, ją perskaitė originalo kalba.  

Gydytojas buvo aistringas keliautojas. Studijų metais keliavo po Aziją, 1924 m., mokslinių tikslų vedinas, apie pusmetį gyveno Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. Vyko į Psichinės higienos kongresus Prancūzijoje, JAV, kur netgi skaitė pranešimą.  

J.Blažys labai mėgęs skraidyti lėktuvais. Gydytojas V.Bendoravičius pasakojo tokią istoriją, būdingą bičiulio gyvenimui: „<…> išėjo kartą pasivaikščioti, pamatė lenkų lėktuvą, besiruošiantį skristi į Vilnių, pačiupinėjo kišenių, užsienio pasas jame buvo, na, tai sėdo ir nuskrido į Vilnių, o pasivaikščiojęs po miestą, aplankė senus Trakus, vakare grįžo traukiniu į namus“. 

Gydytojas buvo ramaus, nuoširdaus, tolerantiško būdo. Mažai tesirūpino savo finansine padėtimi, o savo pinigus išleisdavo mokslo reikalams. 

Mirtis jį ištiko netikėtai 1939 m., dar neturint nė 50 metų. Profesorius pajuto krūtinės plote nedidelį skausmą ir apie tai užsiminė savo kolegoms. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad išties esama problemų su širdimi, todėl J.Blažiui patarta kelias dienas pasilikti ligoninėje ir pasiilsėti. Jis juokavęs: „Mane norite padaryti ligonį. Aš visai tvirtai jaučiuosi“. Praėjus kelioms valandoms po šių žodžių, jis mirė.  

Surengtos didelės laidotuvės, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Daug iškilių asmenų sakė pagerbiamąsias kalbas apie velionį. J.Blažio bičiulio dr. Balio Matulionio žodžiai jas tiksliai apibendrina: „Tai buvo plataus masto profesorius ir mes šiandien neturime jam lygaus žmogaus, kuris galėtų jį toje specialybėje pavaduoti“. 

Ligoninė – Lietuvos rankose 

1918 m. lapkritį pradėjo aiškėti, kad netrukus vokiečiai privalės ligoninę perleisti tikriesiems šeimininkams. Gruodžio pradžioje jau minėtasis gydytojas J.Blažys buvo paskirtas Tauragės apskrities gydytoju, o gruodžio viduryje ligoninė buvo perduota Lietuvai. Sėkmingai pavyko perimti beveik visą ligoninės turtą: baldus, vaistus, skalbinius, ūkio produktus, nors vokiečių valdžia davė paliepimą išparduoti viską, kas nebūtina ligoninės tolimesniam veikimui ir taip pasipelnyti. 

Deja, ramūs laikai į ligoninę atėjo ne iškart. Tauragėje tebebuvo pilna apsiginklavusių vokiečių, kurie ateidavo į ligoninės kiemą vogti malkų. Besitraukdami vokiečiai ar bermontininkai netgi pavogė 2 arklius.  

Gydytojas J.Blažys skundėsi ir Lietuvos kariuomenės nenoru pasišalinti iš ligoninės pastatų. Vietinė intendantūra buvo užėmusi šios medicinos įstaigos duonos kepyklą ir čia įsirengusi savo valgyklą, kieme laikė savo arklius bei kitus gyvulius. Kiemo vartai nebūdavo uždaromi, todėl ligoninės teritorijoje vaikščiodavo pašaliniai asmenys, kas apsunkino šios medicinos įstaigos darbą. Galiausiai buvo kreiptasi į Krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyriaus viršininką generolą Vladą Nagevičių ir tik taip pavyko 1920 m. liepos mėnesį priversti intendantūrą palikti ligoninės erdves. 

Ligoninės trobesiai 

Gydytojas J.Blažys 1922 m. spaudoje gan išsamiai aprašė Tauragės psichiatrinę ligoninę. Šio aprašo sutrumpinta versija pateikiama toliau.  

Ligoninė buvo aptverta aukšta mūrine siena. Iš pastatų komplekso galinės pusės buvo sodas bei daržas, kur augintos roputės, kopūstai ir kita. Pagrindiniame pastato korpuse (atsuktas į dabartinę Dariaus ir Girėno g.) buvo įsikūrusi pati ligoninė. Kitame korpuse (atsuktas į dabartinę Jūros g.), greičiausiai, veikė raštinė, vaistinė, ambulatorija, buvo įrengti gydytojo ir ūkio vedėjo butai. Atskiruose pastatuose įkurta virtuvė ir duonos kepykla, sandėliai ir tarnautojų kambariai bei pirtis. Visa teritorija apėmė 2 ha plotą. 

Pirmame ligoninės pastato aukšte buvo paskirti 7 atskiri kambariai neramiems ligoniams bei taip pat 4 atskiri kambariai ramiems pacientams dėl savo būklės negalintiems socializuotis. Vienas kambarys buvo paliktas atsargai, o kitas – skirtas siuvyklai. Dar 2 kambariai atiteko slaugytojoms. 

Antrame aukšte įsikūrė vyrų skyrius. Ligoniams skirti 7 dideli kambariai, o vienas iš jų tarnavo, kaip valgomasis bei vieta, kur ligoniai praleidžia savo laisvalaikį. Šiame aukšte vienas kambarys buvo paliktas slaugytojoms. 

Trečiame aukšte įkurdintas moterų skyrius su 7 palatomis, 1 valgomuoju ir 1 kambariu slaugytojoms. Šio aukšto patalpos anksčiau naudotos, kaip rūbų džiovykla ir sandėliai, kol 1921 m. buvo suremontuotos ir pritaikytos ligonių palatoms. 

Antrame ir trečiame aukštuose koridoriaus nebuvo. Kambariai buvo pereinami iš vieno į kitą, kas neatitiko ligoninėms taikomų standartų. 

Rūsyje gyveno darbininkai, laikytos maisto atsargos, kai kuriais atvejais įkurdinami ir itin neramūs pacientai. Neturint tinkamesnių patalpų, rūsys atliko ir lavoninės funkciją, kur daryti skrodimai. 

Ligoninės ventiliaciją atlikdavo natūraliu būdu – atidarant langus, nes specialios įrangos neturėjo. Nebuvo ir vandentiekio bei kanalizacijos. Elektra buvo įvesta, tačiau šviesa degė tik iki 23 val. vakaro. 1922 m. rudenį, vykdant naujos elektros stoties statymo darbus, elektra išvis nebetiekta. 

Problemos dėl finansavimo 

Nuo 1919 m. Sveikatos departamentas ligoninę finansavo nereguliariomis subsidijomis, kurios buvo nepakankamos. Pavyzdžiui, 1920 m. ligoninės planuota sąmata buvo 194 760 auksinų, tačiau Sveikatos departamentas išmokėjo tik 102 000 auksinų, taigi ligoninė baigė metus su 80 000 auksinų skola.  

Nemažą dalį biudžeto turėjo sudaryti iš už ligonių gydymą gautas mokestis. Deja, šią rinkliavą susirinkti buvo labai sudėtinga, kadangi giminės dažniausiai nenorėjo mokėti, o valsčius, iš kurio pacientas atkeliavęs, taip pat kratėsi šios prievolės. Daug brangaus laiko sąnaudų pareikalaudavo susirašinėjimas su valsčiais bei giminaičiais, bandant išsireikalauti pinigų. Pavyzdžiui, 1923 m. už ligonių išlaikymą turėjo būti gauta 90 892 Lt, tačiau iš šios sumos ligoninės biudžetas papilnėjo tik 26 040 Lt (dalis šių pinigų buvo skolos iš 1922 m.). 

Neretai giminės už pirmus kelis mėnesius mokestį sumokėdavo, o po to, tarsi pamiršdavo apie pasiligojusį artimąjį. Būdavo net tokių atvejų, jog giminaičiai atsisakydavo toliau mokėti mokestį, tačiau nebesutikdavo ligonio ir atsiimti. Leisdavo suprasti, kad, jei nėra galimybės pagydyti, neprieštarautų, jei ligonis būtų tiesiog numarintas.  

1921 m. ligoninėje dirbo ligoninės vedėjas, ūkvedys, 10 slaugytojų ir 8 žemesni tarnautojai (virėjos, skalbėjos, darbininkai ir vartininkas). Dėl nepakankamo finansavimo algos buvo mažos, todėl dalis darbuotojų išėjo iš darbo, tačiau Sveikatos departamentas vis tiek nesutiko kelti algų. Gydytojui J.Blažiui teko savo iniciatyva padidinti atlyginimus, kadangi darbuotojų stygius kėlė grėsmę, jog bus paralyžiuotas ligoninės darbą. 

Dvi ligoninės vienoje 

Daug kur spaudoje rašoma, jog pirmoji Tauragės apskrities ligoninė veikė Tauragės dvare, tačiau gydytojo J.Blažio straipsniai paneigia šį teiginį. J.Blažys tvirtina, kad, kol Tauragės apskrities savivaldybė nesiėmė kurti pilnateisės ligoninės, Tauragės pilies patalpose neoficialiai veikė ir apskrities ligoninė. Nepalankios situacijos spiriamas, jis buvo išskyręs kelis kambarius apžiūrėti ir gydyti kitomis ligomis sergantiems pacientams. Visgi, daugiausiai čia lankydavosi negaluojantys kareiviai.  

1920 m. rugpjūčio mėnesį buvo oficialiai įsteigta Tauragės apskrities ligoninė, kuri ir toliau veikė Tauragės pilyje. Naujų patalpų paieškos buvo bevaisės, kadangi miesto statiniai stipriai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu.  

Ligoninės dalijosi bendromis patalpomis iki 1922 m. vasario mėnesio, kai pagaliau pavyko rasti problemos sprendimą. Tauragės apskrities ligoninei parinktos patalpos Tauragės dvare. Nuo tada psichiatrinės ligoninės kiemo vartai būdavo laikomi uždaryti, o juos prižiūrėjo vartininkas. 

Nepateisinti lūkesčiai 

Ligoninės vedėjas J.Blažys ne kartą spaudoje piktinosi, kad Tauragės psichiatrinė ligoninė neatitinka tokioms įstaigoms keliamų reikalavimų.  

Nors kai kuriuos trūkumus – mažus langus, elektros nebuvimą ar netinkamus tualetus – buvo įmanoma ištaisyti gavus atitinkamą finansavimą, tačiau egzistavo ir esminių problemų, kurių pašalinti nebuvo galimybės. Viena jų – pats pastatas, kurio patalpų išdėstymas netiko ligoninei. Dėl to visi pacientai, nepaisant jų ligų pobūdžio, buvo laikomi kartu viename pastate.  

Kita esminė problema – ligoninės dydis. Pagal higienos normas joje galėjo būti apgyvendinti 105 ligoniai, tačiau neretai jų būta 120, o vėlesniais metais skaičius net perkopė 200. Galimybių pastatą išplėsti nebuvo, kadangi aplinkiniai plotai buvo užstatyti ir apriboti gatvių tinklo.  

Netinkama laikyta ir pati ligoninės vieta – ši medicinos įstaiga buvo įkurta valstybės pakraštyje, todėl apsunkintas ryšių palaikymas su Kaune įsikūrusiais valdžios atstovais. 

Gydymo metodai 

Tauragės psichiatrinėje ligoninėje stengtasi pacientų neuždaryti tarp keturių sienų ir siūlyta prisidėti prie įvairių darbų (įvardinama, kaip ergoterapija), reikalingų atlikti ligoninės virtuvėje, kieme, darže, siuvykloje. Ligoniams leista dirbti su varstotu, kurpiaus įrankiais. Apie 30 % pacientų noriai įsijungdavo į šias veiklas, daugiau ar mažiau prisidedančias prie jų psichinės būklės gerėjimo. 

Kita dalis ligonių būdavo labai neramūs, todėl juos tekdavo laikyti uždarytus celėse, kur paklodavo šiaudų ir išrengdavo, kadangi šie pacientai rūbus tiesiog nusiplėšdavo nuo kūno. 

Iki Pirmojo pasaulinio karo Vakarų Europoje buvo taikyta tokia praktika, kad visi psichikos ligomis sergantys asmenys turi būti hospitalizuojami ir gydomi ilgą laiką nepertraukiamai. Tarpukariu ypač vokiečių mokslininkai pradėjo neigti šią nuomonę ir siūlyti hospitalizacijos laiką trumpinti. Jų teigimu, ilgas laikas, praleistas ligoninėje, gali netgi kenkti, ypač sergantiems šizofrenija.  

Tauragės psichiatrinėje ligoninėje tokie naujoviški principai buvo taikomi vien tik dėl vietų stygiaus. Į šią medicinos įstaigą priimdavo pirmiausiai neramius ir agresyvius ligonius ir stengdavosi juos greitai išleisti. 

Vaistų ligoninėje naudodavo palyginti mažai, nes nelaikė to pagrindiniu gydymo metodu. Pavyzdžiui, 1921 m. sunaudota apie 12 kg bromo. Tai raminamieji vaistai, kurie šiais laikais nebenaudojami, nes ilgainiui sukelia lėtinį apsinuodijimą, pasireiškiantį odos bėrimais, atminties sutrikimais bei apatija. Taip pat dažnai naudotas chloralhidratas. Jo 1921 m. prireikė 6 kg. Šie raminamieji vaistai sukelia priklausomybę, todėl šiais laikais išimti iš apyvartos. 

Naujas gydytojas 

1922 m. gegužės mėnesį Tauragės psichiatrinėje ligoninėje pradėjo dirbti gydytojas asistentas J.Kairiūkštis, vėliau tapęs eksperimentinės ir klinikinės farmakologijos pradininku Lietuvoje. 

J.Kairiūkštis gimė 1896 m. spalio 13 d. Seinuose. 1916 m. baigė gimnaziją Voroneže. 1920 m. įgijo gydytojo kvalifikaciją Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje. Pradėjęs dirbti Tauragės psichiatrinėje ligoninėje užėmė gydytojo asistento pareigas, tačiau 1924 m., gydytojui J.Blažiui išvykus darbuotis į Kauną, perėmė Tauragės psichiatrinės ligoninės vedėjo pareigų naštą. 1924–1925 m. taip pat dirbo Tauragės suaugusiųjų gimnazijos mokytoju.  

Pasakojama, kad J.Kairiūkštis buvęs labai atidus ir rūpestingas ligoniams, taip pat supratingas personalui, dėl to visų gerbtas ir mylėtas. 

Būdamas visuomeniškai aktyvus, jis neapsiribojo vien profesine veikla ir tapo vienu iš laisvamanių judėjimo Lietuvoje iniciatorių. Kartu su kitais 1924 m. Šiauliuose įkūrė Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugiją. Jis buvo vienas iš redaktorių 1933 m. pradėto leisti dvisavaitinio laikraščio „Laisvoji mintis“ bei išleido keletą knygų ateistine tematika. 

Nuo 1926 m. vadovavo Valstybinei psichiatrinei ligoninei Kalvarijoje, kur buvo įkūręs eksperimentinę laboratoriją.  

Nuo 1932 m. gyveno Kaune, kur dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1941 m. tapo profesoriumi. 1942–1944 m. dirbo Vilniaus neurologinėje ligoninėje gydytoju. 1944–1957 m. dėstė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kurį laiką netgi buvo šio fakulteto dekanu.  

J.Kairiūkštis mirė 1957 m. spalio 9 d. 

Kazys Grinius atlieka reviziją 

Ligoninės vedėjas J.Blažys ne vieną kartą skaitė pranešimus, rašė straipsnius, laiškus apie tai, kokia apverktina Tauragės psichiatrinės ligoninės būklė, tačiau valdžia nesiėmė spręsti problemos iš pagrindų.  

Galiausiai, 1922 m. spalio 26 d. į Tauragės psichiatrinę ligoninę buvo pasiųsta revizijos komisija, kurią sudarė pirmininkas daktaras K.Grinius bei nariai: Valstybės kontrolės atstovas Bratanavičius, Karo sanitarijos skyriaus atstovas gydytojas pulkininkas Ingelevičius bei daktaras Kutorga. Taip pat dalyvavo Tauragės apskrities viršininkas Vaišnys ir Tauragės apskrities technikos inžinierius Klimašauskas.  

Komisija, atlikusi Tauragės psichiatrinės ligoninės patikrinimą, nustatė, kad įstaigą būtina iškelti į kitą vietą. Vis dėlto pripažįstama, kad tai artimiausiu metu neįmanoma, todėl nuspręsta imtis priemonių gerinti dabartines sąlygas. 

Pirmiausia numatyta remontuoti pagrindinį korpusą, kuriame įkurdinti pacientai. Pastatas sparčiai nyksta – sienose atsivėrę plyšiai kelia grėsmę, todėl būtinas skubus remontas. Taip pat planuojama įstatyti 20 naujų didelių langų, sutvarkyti kitų pastatų bei visų keturių bokštų stogus, aptverti sodą ir daržą bei įrengti tualetus. 

Komisija atkreipė dėmesį ir į kitą problemą – ligoninėje trūksta patalynės ir drabužių. Dėl šio stygiaus dalis pacientų neturi kuo apsirengti: jie priversti vaikščioti nuogi arba vilkėti skarmalais 

Dar viena opi situacija – darbuotojų trūkumas. Nuspręsta, kad ligoninė turi įdarbinti dar šešias slaugytojas bei raštininką. Pasak komisijos, be papildomų darbuotojų neįmanoma užtikrinti kokybiškos ligonių priežiūros. 

Situacija gerėja 

Po revizijos komisijos apsilankymo teigiami poslinkiai pasijautė ne iškart. 1922-ieji ligoninei buvo ypač sunkūs. Markės nuvertėjimas ir naujos valiutos – lito – įvedimas smarkiai pablogino finansinę padėtį. Daugiausia lėšų pareikalaudavo pacientų maitinimas. Metų pabaigoje finansinės atsargos visiškai išseko, todėl teko mažinti porcijas, pirmiausia riebalų, ir tai skaudžiai palietė ligonius. 

1923 m. pasitiko žymiai geresnėmis naujienomis: Sveikatos departamentas pradėjo reguliariai finansuoti ligoninės darbą. Tai leido pagaliau įgyvendinti planus, kurie ilgai buvo atidėlioti ir apsunkino darbą. 

Per metus ligoninėje įstatyti 26 dideli langai antrajame ir trečiajame aukštuose. Grotos buvo pašalintos, o visi langai imti rakinti raktu. Tik pirmojo aukšto celėse, kur laikyti neramūs ligoniai, dar liko 8 seno tipo langai. Ligoninės sodas aptvertas lentų tvora, taip pat aptverta teritorija iš fasadinės pusės. Visuose ligoninės pastatuose įvesta elektra – sumontuotos net 106 elektros lemputės. 

Ilgai laukti pokyčiai  

Tuometinis ligoninės vedėjas J.Kairiūkštis, apžvelgdamas 1925 m. spaudoje, skundėsi ypač padidėjusiu ligoninės užimtumu. Vidutinis dieninis ligonių skaičius buvo 203, nors ligoninė pagal turimas sąlygas galėjo gydyti tik apie 100 pacientų. Susidarė tokia situacija, kad vienam gydytojui teko 100, o vienai slaugytojai – apie 15 ligonių priežiūra. Dėl papildomų etatų steigimo buvo kreiptasi į Sveikatos departamentą ir anksčiau, tačiau situacija nebuvo pagerinta. Gydytojas J.Kairiūkštis stebėjosi, kad esant tokioms sąlygoms pavyko išvengti nelaimingų atsitikimų. 

Galiausiai ledai pajudėjo, kai Sveikatos departamentui pavyko rasti naujas patalpas ligoninės perkėlimui. Tam tikslui buvo pasirinktos carinės Rusijos kareivinės Kalvarijoje, pastatytos XIX a. pab. Nuo 1925 m. vyko remonto ir kiti persikėlimo paruošiamieji darbai, kurie užtruko iki 1926 m. lapkričio mėnesio. Remonto darbai atsiėjo apie 500 000 Lt. 

Iš Tauragės psichiatrinės ligoninės į Kalvarijos ligoninę perkelta apie 250 pacientų, tačiau naujose patalpose galėjo tilpti žymiai didesnis skaičius žmonių, netgi 500–600, kas atitiko tuometinius Lietuvos poreikius. 

Psichiatrinė ligoninė Kalvarijoje su pertrauka (1941–1944 m.) veikė iki 1950 m., kai ši gydymo įstaiga buvo iškeldinta, o vietoje jos įkurdintas sovietinės armijos dalinys. 

Tauragės pilies pastatas, išsikėlus psichiatrinei ligoninei, liko tuščias. Sveikatos departamentas pastato korpusą, esantį iš dabartinės Jūros g. pusės, perdavė Tauragės apskrities savivaldybei su sąlyga, kad čia būtų įkurta Tauragės apskrities ligoninė. Centrinį korpusą, esantį iš Dariaus ir Girėno g. pusės, perleido Švietimo ministerijai, kuri čia įkurdino Tauragės aukštesniąją komercijos mokyklą. 

Vaiva Kiniulienė, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ rinkinių saugotoja