Vasario pabaigoje sueis du metai, kaip Rusija pradėjo karą Ukrainoje, todėl laisvės tema šiomis dienomis, jei ne dvigubai, tai trigubai aktualesnė. Prieš pat Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ kalbėta apie laisvę kurti. Atidaryta paroda „Petronėlė Gerlikienė: kurti – būti laisvu!“. Iškart po Vasario 16-os Lietuvoje pradėta minėti Nacionalinę emancipacijos dieną, o Petronėlė savo laiku buvo gana feministinių pažiūrų. Iki gegužės 25 d. Tauragėje bus eksponuojama 14-ika Gerlikienės darbų.

Kūrybai trys metai iki mirties

Petronėlės Gerlikienės tapyba dažnai priskiriama naiviajam menui, tačiau Lietuvos meno istorijos kontekste susiduriama su tautodailės ir liaudies meno terminais, todėl Petronėlė laikoma tapytoja tautodailininkė. Nelengva užduotis Tauragės mėgėjų meno kontekste pristatyti parodą „Petronėlė Gerlikienė: kurti – būti laisvu!“. Tačiau, kaip rašo dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė: „Tarp Vilniuje savo talentą atskleidusių tapytojų pati ekspresyviausia buvo beraštė savamokslė Petronėlė Gerlikienė. 1970 m. iš sodybos kaime atsikėlusi pas sūnų dailininką į miestą, dėl sunkių pasikeitimų prarastą ramybę ji susigrąžina tik pradėjusi siuvinėti, o vėliau ir tapyti paveikslus. 1976 m. Gerlikienė sukuria pirmą tapybos darbą ir per jai likusius nepilnus tris metus iki mirties patiria tikrą kūrybinį sprogimą.”

1984 metais tautodailininkės kūryba buvo įtraukta į pasaulinę naiviojo meno enciklopediją. Petronėlės darbai saugomi Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Menininkės kūrybinis palikimas brangus, nes ji išsiuvinėjo tik 12 kilimų ir nutapė 60 paveikslų.

Nors menininkės darbai priskiriami naiviojo meno srovei, tačiau kai kurie menotyrininkai linkę Gerlikienės (1905–1976) kūrybą vertinti jau kaip profesionalės. Ilgametis Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus direktorius, dailėtyrininkas Romualdas Budrys sakė, kad Petronėlė atsirado geru laikotarpiu – lietuvių tautodailės pakilime, ji tapo ryški ir pripažinta nuo pirmos parodos.

Dabar – autsaiderė

Atidaryme apsilankiusi Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto doktorantė Oksana Judakova minėjo, kad Petronėlė Gerlikienė ypatinga autsaiderė menininkė. Gali atrodyti, kad tokius paveikslus lengva nutapyti kiekvienam, tačiau tai netiesa – taip piešti ir tokius kūrinius pristatyti visuomenei kaip jau išbaigtus yra drąsu. Todėl negali taip kurti kiekvienas, turbūt, tik talentas gali. Meno autsaideriai – plati sąvoka, aprėpianti naiviojo meno atstovų, vaikų, dailės mėgėjų, ligonių, kalinių, keistuolių atsiskyrėlių kūrybą. Autsaideriais vadinami jokiai meno mokyklai ar judėjimui nepriklausantys ar nepriklausę kūrėjai. Nors ir buvę paraštėse, jie darė didelę įtaką meno raidai.

Jos darbai pasakoja krašto istoriją

Dažno giminėje buvo XX a. pr. emigrantų, todėl mūsų šeimų istorijos universalios, esam vienas su kitu tampriai susiję. Petronėlė Gerlikienė (1905–1979) gimė Amerikoje, bet būdama trejų su tėvais grįžo į Lietuvą, į Šilalės kraštą. Mirus mamai, Petronėlei teko rūpintis jaunesniaisiais šeimos nariais, ir ji neturėjo galimybės mokytis arba grįžti atgal į Ameriką pas giminaičius. Norėdama užsidirbti pragyvenimui, šešiolikos išėjo tarnauti. Petronėlė buvo beraštė, tačiau nesijautė menkesnė už kitus. 1929 m. laimingai ištekėjo už Pranciškaus Gerliko ir apsigyveno Mažrimų k., Šilalės valsčiuje. Porai gimė sūnus Pranciškus, būsimas tapytojas. Sovietmetis našlaujančiai kaimo moteriai nebuvo lengvas.

1979 metais, kada Petronėlė Gerlikienė nutapė „Vyšnių skynimą“, reprezentuojantį dabartinę parodą, Darijus dar buvo mažas. Parodos atidarymo metu muziejininkė ir parodos kuratorė Renata Jančiauskienė tauragiškius supažindino su Darijumi Gerliku, menininkės anūku ir kūrybinio palikimo puoselėtoju. Pati Petronėlė tapydama šį paveikslą sakė: „Medžiai su raudonomis vyšniomis vasarą, kai dangus mėlynas, man labai meilu. Eglės išauga aukštos ir laibos, jų viršūnės nulūžta. Moteris iškėlusi rankas laiko dubenį, o mergaitė pasistojusi ant kopėtėlių skina vyšnias. Ežerėlyje maudosi vyras ir moteris. Vyras kai bijo, iš baimės net veršio uodegos įsitvėręs laikosi.“

Petronėlės artimieji pasakoja, kad menininkė mąstė spalvomis ir aiškiai žinodavo, kaip turėtų atrodyti baigtas kūrinys. Menas kaip kasdieninės raiškos būdas atskleidžia, kaip matome gyvenimą, o Petronėlė turėjo savitą požiūrį į gyvenimą ir reiškinius. Parodoje „Petronėlė Gerlikienė: kurti – būti laisvu!“ nemažai krikščioniškų motyvų, rasime atgarsių iš menininkės biografijos. Kūriniuose atsiskleidžia Žemaitijos regiono etnografiniai savitumai, valstietiška iki industrinė buitis. Jurgita Gerlikaitė apibūdindama savo močiutę rašo, kad „Petronėlės kūryba aprėpia žmogaus gyvenimą su visais jo aspektais, tačiau viena pagrindinių jos kūrinių temų yra moters likimas bei vyro ir moters santykiai.“

Paroda „Petronėlė Gerlikienė: kurti – būti laisvu!“ Tauragėje eksponuojama Jurgitos Gerlikaitės ir Darijaus Gerliko iniciatyva.

Parodos kuratorė Renata Jančiauskienė

Tekstą parengė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kultūros-edukacijos skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė