Nors apie Tauragės „Maisto“ fabriką jau yra tekę rašyti ne kartą, naujai aptikti dokumentai, spaudos pranešimai ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės leidžia iš naujo pažvelgti į gerai pažįstamą istoriją bei ją papildyti naujais akcentais.

Gyvulininkystė nepriklausomoje Lietuvoje buvo svarbiausia žemės ūkio šaka ir užėmė reikšmingą vietą šalies eksporte. Į užsienio rinkas buvo išvežami gyvuliai ir paukščiai bei jų produktai – mėsa, sviestas, sūris, kiaušiniai ir kitos prekės. Todėl nenuostabu, kad valstybė itin daug dėmesio skyrė šios srities organizavimui ir priežiūrai.

Valstybės remiamas eksporto milžinas

AB „Maistas“ veiklos pradžia buvo sudėtinga ir iš pradžių mažai kuo siejosi su mėsa. 1923 m. balandžio 18 d. broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, investavę po 250 tūkst. litų, įsteigė „Lietuvos kiaušinių ir valgomųjų daiktų eksportinę akcinę bendrovę Maistas“. Tačiau pirminis sumanymas, regis, nepasiteisino. Jau tų pačių metų gruodžio 5 d. buvo pakeisti bendrovės įstatai, o pati įmonė pervadinta į „Pirmąją Lietuvos eksporto, skerdyklų ir šaldytuvų bendrovę Maistas“. Pradėta kurti skerdyklų infrastruktūra, statomi nauji pastatai ir diegiami modernūs įrengimai. Galiausiai 1930 m. kovo 22 d. bendrovė įgijo trumpesnį ir geriau žinomą pavadinimą – Akcinė bendrovė „Maistas“.

Bendrovės vadovai pabrėžė, kad pagrindinis AB „Maistas“ tikslas buvo ne pelno siekimas, o Lietuvos ūkininkų interesų apsauga ir gyvulininkystės plėtra. Susidariusius nuostolius padengdavo valstybė, nepaistant to, įmonė kasmet įsipareigodavo iš šalies ūkininkų supirkti nustatytą kiekį gyvulių, dažniausiai kiaulių, mokėdama iš anksto nustatytą kainą. Produkcijos realizavimas Lietuvos ir užsienio rinkose buvo laikomas antriniu uždaviniu. Pasak bendrovės atstovų, jei įmonė būtų orientavusis vien į pelną, supirkimo kainos ir kiekiai būtų gerokai labiau priklausę nuo rinkos svyravimų.

Superkamos kiaulės buvo skirstomos į tris rūšis, o jų skerdienai taikyti itin griežti kokybės reikalavimai. Pirmosios rūšies eksportui skirta skerdiena turėjo būti ne trumpesnė kaip 75 centimetrų. Lašinių storis storiausioje ir ploniausioje vietoje negalėjo skirtis daugiau nei 2 centimetrais, o bekonas privalėjo atitikti nustatytus spalvos ir šviežumo standartus. Jo kokybės nebuvo leidžiama dirbtinai pagerinti sūdant druska. Taip pat buvo reikalaujama, kad mėsa nebūtų išglebusi, todėl ūkininkai turėjo atsižvelgti ir į gyvulių šėrimą.

Tie patys kriterijai buvo taikomi ir antrosios rūšies bekonui, tačiau šiuo atveju buvo leidžiami nedideli nukrypimai – tokiai kategorijai buvo priskiriama 72–75 centimetrų ilgio skerdiena. Visa, kas neatitiko antrosios rūšies reikalavimų, patekdavo į trečiąją kategoriją. Už kilogramą aukščiausios kokybės skerdienos ūkininkas galėjo gauti maždaug nuo 70 centų iki 1 lito, o už prastesnės kokybės produkciją buvo mokama apie 50 centų.

Didelis dėmesys buvo skiriamas veterinarinei kontrolei ir higienai. Kiekvieną gyvulį prieš skerdimą apžiūrėdavo valstybinės veterinarijos tarnybos paskirtas veterinaras, o vėliau būdavo tikrinama ir pati skerdiena bei vidaus organai, atliekami laboratoriniai tyrimai. Griežtėjo ir darbuotojų higienos reikalavimai – tarp anuomet diegtų naujovių buvo privalomas rankų plovimas muilu prieš pradedant darbą.

Vertinant pagal gyventojų skaičių, tarpukario Lietuva buvo viena daugiausia kiaulių auginusių valstybių pasaulyje. 1932 m., skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, Lietuva pagal kiaulių skaičių užėmė trečiąją vietą pasaulyje – maždaug 683 kiaulės teko 1000 gyventojų. Daugiau jų augino tik Danija ir Filipinai. Trečioje vietoje Lietuva buvo ir pagal bekono eksportą.

Toks mastas gerokai viršijo vidaus rinkos poreikius, todėl didžioji dalis produkcijos buvo eksportuojama. Pagrindine rinka tapo Didžioji Britanija – į ją iškeliaudavo apie 88 proc. lietuviško bekono. Tiesa, 1932 m. britams apribojus importą, Lietuvos eksportuotojai buvo priversti ieškoti naujų realizavimo krypčių. Dalis produkcijos pasiekdavo Sovietų Sąjungą, Vokietiją ir net kai kurias Afrikos valstybes.

Nepaisant eksporto svyravimų, bekoninių kiaulių auginimas Lietuvoje buvo taip išaugęs, kad esamos skerdyklos nebepajėgė perdirbti visos produkcijos. Todėl buvo nuspręsta plėsti perdirbimo tinklą, o viena iš naujųjų skerdyklų iškilo Tauragėje.

Tauragės AB „Maistas“ atsiradimas ir kasdienybė

Tauragės AB „Maisto“ statybos prasidėjo 1931 m., o jau 1932 m. sausio 2 d. įmonė pradėjo veiklą. Buvo tikimasi, kad per parą čia bus paskerdžiama daugiau kaip 500 kiaulių. Pirmuoju fabriko direktoriumi tapo A. Kubilius, tačiau tų pačių metų gruodį jį pakeitė Antanas Pranculis. Jam teko vadovauti sparčiai augančiai įmonei – vien per pirmuosius dvejus metus iš aplinkinių ūkių supirkta daugiau kaip 240 tūkst. kiaulių, iš kurių apie 220 tūkst. buvo eksportuota į užsienį.

Fabriko vieta parinkta strategiškai – prie geležinkelio miesto pakraštyje. Tai užtikrino patogų susisiekimą, tačiau turėjo ir kitą pusę. Papūtus pietvakarių vėjui, tauragiškius pasiekdavo deginamų kaulų ir kraujo kvapas, tapęs neatsiejama fabriko kaimynystės dalimi.

Pačiame fabrike galiojo griežta tvarka. Atvežtos kiaulės pirmiausia būdavo pasveriamos ir patikrinamos, o į jų ausis įsegami numeriai. Tuomet gyvuliai trims–šešioms dienoms būdavo apgyvendinami šildomose, ventiliuojamose kiaulidėse ir šeriami miežiais bei sėlenomis, kad mėsa įgytų reikiamą kokybę. Vėliau sekdavo skerdimas, šerių šalinimas ir mėsos apdorojimas. Dalis darbų buvo atliekama rankomis, tačiau fabrike naudota ir moderni technika, leidusi paspartinti gamybos procesą.

Vis dėlto po kelerių metų fabriko veiklos mastai ėmė mažėti. Jei pirmaisiais metais kasdien būdavo atvežama po 200–300 kiaulių, vėliau jų skaičius sumažėjo iki 15–30, o turgaus dienomis siekdavo apie šimtą. Mažėjant apimtims, mažėjo ir darbuotojų skaičius – vietoje maždaug 200 žmonių jų liko apie 140.

Darbininkų atlyginimai taip pat atspindi to meto ekonomines realijas. Vyrai už darbo valandą gaudavo nuo 60 centų iki 1,20 lito, moterys – nuo 40 iki 60 centų. Palyginimui, vyras per aštuonių–dešimties valandų darbo dieną galėdavo uždirbti maždaug 5–12 litų, už tokią sumą buvo galima nusipirkti 20–50 kilogramų duonos.

Nepaisant sumažėjusių apimčių, fabrikas išliko viena svarbiausių Tauragės įmonių. 1936 m. čia buvo paskersta beveik 13 tūkst. eksportui skirtų bekoninių kiaulių, o įmonės apyvarta siekė beveik 9 mln. litų. Prie fabriko veikė ir vadinamoji liekanų parduotuvė, kurioje buvo prekiaujama skerdimo metu likusiais produktais. Skaičiuota, kad per dieną ji atnešdavo daugiau kaip 1000 litų pajamų.

Tačiau didelė ir ekonomiškai reikšminga įmonė neišvengė ir problemų. Netrukus Tauragės „Maisto“ vardas nuskambėjo ne tik dėl eksporto rodiklių ar fabriko modernumo, bet ir dėl įvykių, kurie vėliau buvo pavadinti Tauragės „Maisto“ byla.

Tauragės „Maisto“ byla

Apie garsųjį AB „Maistas“ skandalą, kuriame figūravo bendrovės vadovas Jonas Lapėnas ir buvo aiškinamasi, kaip valstybinės įmonės produkcija iš Tauragės per Panemunę pusvelčiui patekdavo į jo brolio parduotuvę, jau rašyta anksčiau. Tačiau mažiau žinoma, kad Lapėno skandalo fone Tauragėje buvo nagrinėjama atskira byla, kurioje vietos „Maisto“ direktorius Antanas Pranculis kaltintas piktnaudžiavimu tarnyba, neteisėtu mėsos supirkimu ir valstybės lėšų švaistymu.

Teismas vyko 1937 m. gegužės 3–13 d. Tauragėje, Respublikos gatvėje esančiuose ugniagesių rūmuose (dabartinėje Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje). Kartu su Pranculiu teisiamųjų suole atsidūrė mechanikos skyriaus vedėjas ir keli žinomi Tauragės pirkliai. Kaltinta, kad iš tam tikrų tiekėjų mėsa buvo superkama išskirtinėmis sąlygomis ir gerokai didesnėmis nei rinkos kainomis. Per vienerius metus, nuo 1932 m. pabaigos iki 1933 m. pabaigos, tokiu būdu, kaltintojų teigimu, buvo permokėta beveik 12 tūkst. litų.

Bylos medžiaga atskleidė ir galimus mėsos kontrolės pažeidimus. Nors galiojo griežta tvarka, pagal kurią visa mėsa turėjo būti tikrinama veterinarijos specialistų, teisme teigta, kad kai kuriais atvejais dokumentai buvo klastojami, o išbrokuota mėsa grąžinama ar priimama apeinant nustatytą tvarką. Ypač daug dėmesio sulaukė Tauragės pirklio Judelio Kaco veikla. Liudytojai tvirtino, kad jo tiekiama mėsa būdavo skerdžiama ne miesto skerdykloje, o į kombinatą atgabenama nešvariame vežime.

Bylos nagrinėjimo metu spaudoje buvo aprašomi kai kurių liudytojų parodymai. Vieni jų tvirtino, kad Kaco tiekiama mėsa buvo akivaizdžiai prastesnės kokybės ir neatitiko nustatytų reikalavimų. Vienas liudytojas teisme pasakojo, kad atvežta mėsa buvo tokia nešvari, jog tai buvo matyti plika akimi. Siekdamas apie pažeidimus informuoti vadovybę, jis pasiėmė mėsos gabalą ir vaikščiojo po kombinatą ieškodamas direktoriaus. Pasak jo, tuo metu iš mėsos net iškrito veterinarinis štampas, kuris buvo dirbtinai priklijuotas. Paklaustas, ar apie tokius pažeidimus buvo perspėjęs direktorių, liudytojas atsakė trumpai: „Nusibodo perspėdinėti.“

Liudytojas teigė, kad nepavykus nieko pasiekti pas Pranculį, kreipėsi į Joną Lapėną. Šis sudarė komisiją aplinkybėms ištirti, tačiau jos išvados, anot liudytojo, buvo priešingos nei tikėtasi. Po šio konflikto esą buvo svarstoma ir paties darbuotojo atleidimo galimybė.

Ne mažiau iškalbingi buvo parodymai apie Judelio Kaco įtaką fabrike. Teigta, kad pirklys direktoriaus kabinete praleisdavo ištisas valandas, o kai kurie darbuotojai dėl to net negalėdavę patekti pas vadovą. Liudytojai pasakojo, kad Kacas bendrovėje elgdavosi tarsi šeimininkas – nurodinėdavo darbuotojams, grasindavo atleidimu iš darbo ir reikalaudavo priimti jo atvežtą produkciją. Kai mėsos nepavykdavo priduoti įprastu metu, ji esą būdavo atvežama vėlai naktį ar net paryčiais.

Teismo metu nagrinėti ir kiti galimi pažeidimai. Buvo pastebėta keistų pirkimų – geležies prekeiviai tiekdavo linoleumą bei vazeliną, o lentpjūvių savininkai pardavinėdavo virves ar net kmynus.

Kaltinimai apėmė ir prekybą taukais. Teigta, kad 1933 m., esant palankioms eksporto galimybėms į Vokietiją, Tauragės kombinatas dideliais kiekiais supirkinėjo taukus ir parduodavo juos Judeliui Kacui bei Iljai Gitkinui, kurie veikė per fiktyvias įmones. Vėliau ši produkcija būdavo realizuojama per Panemunę. Vienas liudytojų pasakojo iš Gitkino girdėjęs frazę: „Pranculis puikus vyras: pats nori gyventi ir kitam duodąs gyventi.“ Kadangi AB „Maistas“ buvo valstybinė įmonė, susidariusius nuostolius galiausiai padengdavo valstybė. Vien šiame epizode kaltintojai Pranculio veiksmų padarytą žalą vertino daugiau kaip 42 tūkst. litų.

Kuriozai teismo salėje

Ne mažiau dėmesio nei pati byla sulaukė ir teismo salėje vykę kuriozai. „Lietuvos žinios“ 1937 m. gegužės 7 d. rašė, kad vienas skerdyklos tarnautojų, R. Feiferis, apklausos metu pradėjo painiotis savo parodymuose, prieštarauti pats sau ir galiausiai, neišlaikęs įtampos, apalpo.

Tačiau tuo viskas nesibaigė. Vos pradėjus apklausti kitą liudytoją, pastate netikėtai įsijungė ugniagesių sirena. Kadangi teismas vyko ugniagesių rūmuose, salėje kilo sumaištis – dalis žmonių puolė laukan manydami, kad pastate kilo gaisras. Netrukus paaiškėjo, jog signalas buvo skirtas sukviesti ugniagesius vykti gesinti gaisro Skaudvilėje.

Kitą dieną panašus likimas ištiko ir Tauragės „Maisto“ ūkio vedėją Skyrių. Iš pradžių jis tvirtino rangovų tiekiamos mėsos nematęs ir tik pasirašinėdavęs dokumentus. Vėliau pradėjo aiškinti mėsą vis dėlto tikrinęs. Teismui paklausus, kurie parodymai yra teisingi – duoti tardymo metu ar dabar, liudytojas išbalo ir netrukus apalpo.

Spauda rašė, kad alpimo neišvengė ir daugiau liudytojų. Elektros stoties budėtojas Liudas Leonovičius taip pat vos laikėsi ant kojų. Tuo metu laikraščiai ironiškai pastebėjo: „Kai tik liudytojas pradeda painiotis, tai ir alpsta.“

Nepaisant kaltinamųjų bandymų aiškinti, kad jie buvo netinkamai informuoti arba nieko nežinojo apie daromus pažeidimus, dalis jų ilgainiui ėmė prisipažinti. Prie bylos baigties prisidėjo ir paaiškėjęs faktas, kad Pranculis Šiauliuose statėsi prabangų namą, kurio vertė siekė apie 110 tūkst. litų.

Pirmosios instancijos teismas Antanui Pranculiui skyrė ketverių metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausmę. Laikraščiai rašė, kad nuosprendį išgirdęs jo advokatas net apalpo. Vis dėlto vėliau Apeliacinis teismas bausmę sušvelnino – 1937 m. spalio 28 d. Pranculiui buvo skirti dveji su puse metų sunkiųjų darbų kalėjimo ir daugiau kaip 10 tūkst. litų bauda.

Šiandien Tauragės „Maisto“ pėdsakai materialioje aplinkoje jau sunkiai įžiūrimi, tačiau archyvuose ir spaudoje išlikę dokumentai leidžia sudėlioti gana įdomų vaizdą, kaip veikė ir augo viena didžiausių to meto pramonės įmonių Tauragėje.

Straipsnio autorius: Imantas Tamošauskas