Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį sekmadienį po pavasarinio (kovo) mėnulio pilnaties (ne anksčiau nei kovo 21 d.). Prieš Velykas būna Gavėnia, Verbų sekmadienis su savo draudimais ir apeigomis. Įdomu į šią šventę pasižiūrėti iš bendražmogiškosios, moralinės pusės. Kiek ji įaugusi į kraują lietuviui ir kaip prisideda prie jo dvasinio tobulėjimo.

„Išvijęs“ per Užgavėnes žiemą, su kovo pradžia žmogus ima laukti pavasario. Vieversio (vasario 24), gandro (kovo 25) dieną valstietis tikėjosi pamatyti sugrįžtančius paukščius. Pavasariop dienos ilgėja. Saulės vis daugiau. Medžiai ir krūmai ruošiasi sprogdinti pribrinkusį pumpurą. Žmogus – dalelė gamtos. Žalumos, naujo gamtos gyvenimo laukimo būsena apėmusi ir jį.

Verbų sekmadienį, prieš Velykas, visi jau turi išsprogdintų gluosnių, žilvičių, beržų šakelių. Medis, ypač anksti sužaliuojantis gluosnis, simbolizuoja gyvybę, augimo jėgą. Žalios Verbų sekmadienio šakelės – medžių garbinimo liekana. Senovės lietuviai tikėjo medžiuose gyvenant gerąsias ar piktąsias dvasias (šermukšnio šaka nubaidanti velnią, ąžuole perkūnijos metu velnias slepiasi). Medis, žemė, vanduo – viskas atrodė turėjo galią jausti, mąstyti, kvėpuoti kaip žmogus.

Verbų sekmadienį, prieš Velykas, kiekvienas stengdavosi pakilti iš patalo pirmas, pritykinti prie miegančiojo namiškio ir išplakti jį verba. Plakdami sakydavo:

– Ne aš plaku, verba plaka. Plaks tol, kol suluš. Ar duosi velykinių kiaušinių?

Plakamasis pasižadėdavo duoti. Šio papročio esmė – ne naudos išprašymas. Čia galima įžiūrėti moralinį valstiečio kodeksą – raginimą anksti keltis, netingėti. Gerbdavo ir vertindavo ne tik tą žmogų, kuris anksčiau atsikėlęs kitą „išplakdavo“, bet ir tą ūkininką, kuris Velykų dieną pirmiausia iš bažnyčios grįždavo, pirmas į laukus pavasarį išeidavo. Ankstaus kėlimo svarbą parodo ir liaudies patarlių išmintis: „Anksti kelsi – netingėsi, vėlai gulsi – negailėsi“ arba „Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji – akis krapštinėja“.

Velykų margučiai – džiaugsmas ir dideliam, ir mažam. Kiaušinis nuo senų senovės simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimo paslaptį. Daugelio tautų mitai aiškina, kad iš mitologinio kiaušinio atsiradęs pasaulis. Tikėta magiška margučio galia nukreipti ligą, atitolinti nelaimę, apsaugoti nuo blogų akių. Dažyti kiaušinius – senas paprotys. Etnografo Petro Galaunės teigimu, šį paprotį žinojo beveik visos senojo pasaulio tautos. Tai patvirtina archeologinės iškasenos, siekiančios III tūkstantmetį prieš Kristų. Lietuvoje rastas XIII a. akmeninis margutis. Senovėje kiaušinį dažydavo natūraliais dažais: ąžuolo, juodalksnio žievės, svogūnų lukštų, rugių želmenų, samanų nuovirais, balų rūda. Nuo XIX a. pabaigos atsirado ir cheminių dažų. Vyravo juoda (žemės), raudona (gyvybės, gyvenimo), geltona (saulės), ruda (javų), mėlyna (dangaus) spalvos. Margučius išskutinėja arba išrašo vašku šakelėmis, saulytėmis, žvaigždutėmis, žiedeliais, žalčiukais ir kitokiais ornamentais. Čia reikia įgudimo ir fantazijos. Seni žmonės sako, kad kartais ir dviejų valandų neužtenka, kol vieną kiaušinį gražiai numargini. Kiek kantrybės ir meninės išmonės turi gerosios bobutės, marginančius velykaičius savo vaikams, anūkams, sūnėnams.

Kiekvienas su rūpesčiu ir meile padarytas kūrinys yra brangus ir vertingas tam, kas jį padarė, įdėdamas į darbą dalelę savęs paties. Staliui brangi jo daryta kraičio skrynia, dailininkui – paveikslas, poetui – eilėraštis, sodininkui – išaugintas vaisių duodantis medis. Išmargintas velykinis kiaušinis, nelyginant mažas meno kūrinys, tampa margintojo, dažytojo savastimi. Tokį jį malonu dovanoti artimam žmogui, kaip malonu vaišinti paties keptu pyragu, apjuosti svečią savo austu rankšluosčiu, juosta. Dovanotas velykinis kiaušinis nešdavo laimę, gėrį, sveikatą. Tai buvo ypatingas pagarbos ir meilės ženklas. Margučių dovanojimo paprotys parodo žmogiškųjų santykių grožį, gerumą, meilę vaikams. Mažieji eidavo kiaušiniauti pas kūmas ir kūminus. Įėję vidun, pasveikinę ir kepurę nukėlę, taip prašydavo:

– Aš mažas vaikelis kaip pupų pėdelis. Kepurę laikau, kiaušinių prašau. Prašom duot, negailėt, kad būt už ką padėkavot.

Eidavo kiaušiniauti ir suaugę vyrai. Su dainom, su muzika. Sveikindavo šeimininkus, linkėdavo merginoms šiais metais ištekėti. Kai kur Dzūkijoje, Aukštaitijoje šis paprotys tebėra išlikęs.

Gavę margučių, vaikai juos ridendavo, dauždavo drūtgaliais, žiūrėdami, kurio stipresnis. Vieni išlošdavo kiaušinį, kiti pralošdavo. Bet nusiminti per Velykas nederėjo. Reikėjo linksmintis, juoktis, kad visus metus linksmas ir smagus būtum. Tikėdami magiška juoko galia, žmonės jau seniai suprato, kad juokas ir pašaipa dažnai nugali ten, kur nenugali pyktis.

Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė – turi daug senovės reliktų. Ši pavasario šventė – tai ne tik emocinė iškrova, džiaugsmas, suteikiantis atgaivą žmogaus sielai. Tai ir meilė gamtai, gražūs žmogiškieji tėvų ir vaikų, senelių, kaimynų santykiai, meninės išmonės, kūrybos pamoka.

Parengė muziejininkė-etnografė Viliutė Ružinskaitė

Fotografija Juozo Petkevičiaus:

Teodoros Dauskurtaitės (1919–2007) skutinėti margučiai iš muziejaus rinkinių, dovanoti 1999 m.