Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos ekspozicija neseniai pasipildė ypatingu eksponatu – Sibire pagaminta medine skrynia. Tai ne tik buities daiktas – ji saugo vienos šeimos istoriją, atspindinčią skaudžiausius Lietuvos likimo vingius. Šią skrynią muziejui perdavė Ligita Lukoševičienė, vasarą sugrįžusi į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės. Ji priklausė jos mamai, Aldonai Račkauskaitei-Slaboševičienei, gimusiai 1945 m. ir   gyvenusiai Džiaugėnų kaime, Šilalės rajone. Vos ketverių sulaukusi Aldona kartu su mama Petronėle bei vyresniaisiais broliu Zigmu ir seserimi Albina buvo išvežta į Baironovskį, Taišeto rajoną, Irkutsko sritį.  

Tremtis šeimai truko ilgus metus. Motina Petronelė, gimusi 1915 m., su trimis mažais vaikais kentė šaltį, badą ir nuolatinę nežinią. Zigmas, g. 1939 m., ir Albina, g. 1940 m., kartu su mažąja seserimi Aldona augo svetimoje, atšiaurioje žemėje. Tik 1960 m. jie buvo paleisti, tačiau į Lietuvą sugrįžti pavyko tik po kelerių metų – 1963-iaisiais.  Šeimos sunkų likimą lėmė Aldonos tėvas Juozas Račkauskas, partizanų ryšininkas, žinomas slapyvardžiu Gintaras. 1946 m. balandžio 18 d. jis buvo suimtas ir kalintas MGB Tauragės apskrities vidaus kalėjime, tauragiškių vadinamoje „Šubertinėje“. Tačiau netrukus įvyko stulbinantis įvykis – 1946 m. birželio 13-ąją iš Šubertinės pabėgo net 23 suimtieji, tarp jų ir Juozas. Šį faktą „išnarpliojo“ kolega Raimondas Matemaitis. Jis J. Račkausko pavardę aptiko tarp tų 23 bėglių. Sutapo visi faktai. Deja, Juozas Račkauskas laisve pasidžiaugė  trumpai: 1948 m. jis vėl buvo suimtas ir karo tribunolo nuteistas 25 metams lagerio bei 5 metams tremties. 1949 m. jis išvežtas į Minlagą Komijoje, o vėliau – į Taišeto rajoną, kur ir mirė. Pasak anūkės, buvo palaidotas vietinėse kapinaitėse.   

Šeimai teko vieniems nešti tremties naštą. Sibire buvo pagaminta skrynia, į kurią, grįždami į Lietuvą, jie sudėjo visą savo užgyventą turtą. Tai vadinamasis kuparas – medinė, gaubtu uždengiama skrynia, nudažyta tamsiai rudais dažais. Praėjus dešimtmečiams ji išliko tvirta ir šiandien pasakoja ne tik apie tremties buitį, bet ir apie ištvermę, tikėjimą bei viltį.  

„Skrynia iš Sibiro“ – daugiau nei muziejaus eksponatas. Tai liudijimas apie šeimą, kuri, nepaisydama kančios, išsaugojo ryšį su Lietuva, ir apie tėvą, kuris paaukojo gyvenimą dėl laisvės. Tokie daiktai primena, kad istorija gyva tol, kol ją pasakojame ir perduodame ateities kartoms.  

Aušra Norvilienė,  

Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė-edukatorė