Eligijų Valskį pažįsta daugelis tauragiškių. Žino, kad jis aktyvus dviračių mėgėjas, entuziastų klubo „MTB Tauragė“ narys, Tauragės sveikuolių klubo „Harmonija“ pirmininkas, sveikos gyvensenos mokytojas. TKM „Santaka“ su Eligijumi draugauja jau senokai, nes jis, besidomintis istorija – entuziastas / kolekcininkas, ne vieną vertingą daiktą yra dovanojęs, perdavęs muziejaus istorijos ekspozicijoms. Eligijų labai dažnai galima pamatyti ir įvairiuose renginiuose. Dažnas dalyvis jis yra ir mūsų, Tremties ir rezistencijos muziejaus organizuojamuose renginiuose, ypač tuose, kur dėmesys skiriamas Sąjūdžiui. Pasirodo, Eligijus buvo aktyvus Tauragės sąjūdietis. Daug įdomių detalių jis papasakodavo tai po vieno, tai po kito renginio. O paprašius savo prisiminimais pasidalinti plačiau, išsamiau, jis mielai sutiko.
Eligijus Valskis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą aktyviai sekė nuo pat jo įsikūrimo. Pasak jo „tai buvo pakilimo momentas, augo pasitikėjimas, erdvėje alsavo laisvės nuotaika“. Pats į sąjūdžio gretas įsiliejo ir entuziastingai ėmėsi veiklos dirbdamas tuometėje TSMEG (Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykla). Tuo metu gamykloje dirbo apie 2000 darbuotojų. Čia jis priklausė „skaičiukų“ Sąjūdžio iniciatyvinei grupei. Į miesto Sąjūdžio Tarybą delegavo atstovą A. Plėštį. Didesnį žmonių įsitraukimą į Sąjūdžio veiklas įtakojo ir 1988 m. rudenį pasirodę LPS pirmieji informaciniai biuleteniai „Sąjūdžio žinios“, savaitraštis „Atgimimas“ (kurį pats prenumeravo), įvairios brošiūros. Kaip teigia pats pašnekovas: – „Buvo įdomu skaityti apie naujausius įvykius kaimyninėse respublikose, apie Lietuvos istoriją, Molotovo ir Ribentropo susitarimo protokolus. Aktualūs buvo Sąjūdžio lyderių, visuomenės veikėjų, filosofų ir kitų autorių straipsniai. Šios naujos žinios, faktai stiprino tikėjimą ir pasitikėjimą, skatino pasigėrėjimą, kad rėžimo akivaizdoje galima išgirsti tiesą.“ Paklaustas, ar pats rašė kokių straipsnių į vietinį laikraštį „Mūsų žinios“, pašnekovas atsakė: „ne, nes buvo pakankamai politiniais klausimais rašančiųjų. Žinoma, minėtą laikraštuką skaitydavau nuo pradžios iki galo. Šį leidinuką, taip pat talpindavau gamyklos skelbimų lentoje.“
Dažnai darbovietės buvo komandiruojamas į Vilniaus „Sigmos“ susivienijimo gamyklą, o ten būdamas, visada užsukdavo į vietos sąjūdžio būstinę, pasikalbėti, sužinoti naujienas ir paimti pluoštą minėtų laikraščių, informacinių biuletenių, kuriuos parvežęs išnešiodavo po gamyklos cechus, kitas įmones, pasidalindavo su kaimynais ir draugais. Parvežtą spaudą bei įvairią gamyklos informaciją susijusią su sąjūdžiu Eligijus talpindavo gamyklos skelbimų lentoje – stende, kuri kabėjo prie įmonės įėjimo. Skelbimo lenta buvo dengta stiklu ir rakinama, o raktas buvo patikėtas pašnekovui, „<…> tai buvo mano prisiimta atsakomybė. Šią mano iniciatyvą palaikė N. Meilutienė ir D. Simaitis.“ Kai skelbimo lenta buvo be stiklo – leidiniai dingdavo. „Kartą buvau Vykdomojo komiteto skelbimo lentoje pakabinęs Sąjūdžio informacinį biuletenį, kol vaikščiojau po kabinetus pas pažįstamus, grįžtant skelbimo lentoje laikraštuko jau nebebuvo.“ Tačiau, pasak E. Valskio, gamyklos pirmojo skyriaus KGB darbuotojas Čepulis dažnai viską fiksavo ir fotografavo, ką jis talpina į skelbimų lentą. Už tai būdavo kaskart perspėjamas. Vieną tokį pokalbį su Čepuliu jis prisimena. „Kartą, kai vėl pradėjo mane klausinėti, atsakiau Jam, kad aš į Sibirą nevažiuosiu, tu važiuosi“. Kad įsirengtų skelbimų lentas skirtas „Sąjūdžio žinioms“, Eligijus buvo siūlęs Keramikos gamyklai, Mėsos kombinatui ir Vaisių daržovių perdirbimo kombinatui, tačiau įmonių administracijos leidimo vietos sąjūdiečiams nedavė.
Į Sąjūdžio veiklas Eligijus įsitraukė nedvejodamas, nes buvo patriotiškai auklėtas. Tai patvirtina tas faktas, kad Eligijaus tėvai palaikė ir rėmė jo hobius ir domėjimąsi Lietuvos istorija. Iš tėvo daug žinojo apie pokario pasipriešinimo kovas, kurių tarpe buvo daug giminaičių. Be to, su tėvais nuo pat mažens, rytais per radiją, klausydavosi Amerikos balso, o vakarais – Vatikano radijo. Tuo metu rinko įvairius antikvarinius daiktus, pašto ženklus, monetas, medalius, prieškarines istorines knygas, laikraščius, žurnalus. Pasak pašnekovo, draudžiamoji literatūra skatino jo smalsumą, todėl daug skaitydavo prieškarinės Lietuvos laikraščių ir žurnalų, kurių turėjo nemažai prisikaupęs. Ir, būtent tai, padėjo išsiugdyti patriotiškumo jausmą ir tikėjimą, kad būsime laisvi. Iš įvairių šaltinių žinojo, kad jokia imperija ilgai neišsilaiko. Pašnekovas prisiminė atvejį, kai jį, dešimtoką (Tauragės I-oji vidurinė mokykla, dabar M. Mažvydo progimnazija), 1977 metais tiesiog iš pamokos suėmę už rankų, kaip didžiausią nusikaltėlį, išsivedė net trys milicininkai (Bulisovas, Ruzgys, Balčius). Jie parvežė jį namo ir be orderio atliko kratą. Vis klausinėjo, kur ir ką turi paslėpęs, net su bauginimais, kad jei nepasakys gaus iš „banano“. Tuo metu tėvų nebuvo. Konfiskavo didelį kiekį 1936 -1939 metų Nepriklausomos Lietuvos laikraščių rinkinius, kuriuos laikė paslėpęs po sofa ir du pilnus komplektus geros kokybės centų ir litų, kurių vertė tikrai buvo didelė. Vėliau, kai tėvas kreipėsi į miliciją, kad grąžintų konfiskuotus daiktus, šeima patyrė didelę nuoskaudą – vietoje senųjų monetų, buvo grąžintos po 1961 m. pinigų reformos, bevertės, negaliojančios sovietinės monetos. Kaip teigia pats Eligijus, visgi, visoj toj sumaišty, jam pasisekė. Džiaugėsi, kad tie griežti dėdės nepastebėjo virš įėjimo durų nuo 1975 metų kabojusio Vyčio Herbo. Nerado ir tuo metu labai vertingų žurnalų bei knygų, tokių kaip „Karys“, žurnalų rinkinio „Mūsų Vilnius“, S. Sužiedėlio knygos „Vytautas Didysis“…
Paklaustas, ar buvo kokių dvejonių, baimių dėl šeimos, dėl karjeros, dėl ateities, prisidedant prie sąjūdiečių, Eligijus atsakė, kad apie tai net nepagalvojęs, kad gali kažkas atsitikti. „Būdamas jaunas, baimių neturėjau, tikėjau, kad atėjo tas laikas…“. Eligijus kartu su N. Meilutiene ir D. Simaičiu, prisidėjo ir prie pirmojo mitingo organizavimo SMEG. „<…> mes buvome vieni pirmųjų, kurie 1989 m. gegužės mėn., organizavome mitingą SMEG kieme ir iškėlėme Tautinę vėliavą. Mitingo atidarymo metu įžanginį žodį tarė N. Meilutienė. Tautine vėliava pasirūpino gamyklos cecho viršininkas Valerijus Vinogradnas“. Paklaustas ar buvo, ar jautė, tuometinės vietinės Tauragės valdžios kokį nors persekiojimą, spaudimą? Eligijus atsakė, jog asmeniškai iš Tauragės valdžios persekiojimų nejautęs. Tačiau praėjus keletui metų sužinojo, kad buvo apie jį užvesta byla. Neseniai davė užklausą Lietuvos Ypatingajam archyvui ir laukia atsakymo. Didžiulį įspūdį paliko dalyvavimas Baltijos kelyje. Pamena, kaip SMEG, tiksliau N. Meilutienės iniciatyva buvo suorganizuoti du gamyklos autobusai ir dar du – iš transporto įmonės. Daugelis važiavo ir su savo mašinomis. „Prisimenu, stovėjome vieni šalia kitų susikibę rankomis, pilni pakylėtumo ir entuziazmo jausmo, mintimis buvome kartu Latvijos ir Estijos žmonėmis. Visi buvome pakilios nuotaikos, skraidė lėktuvas, iš kurio mėtė gėles, dalinomės įspūdžiais, svajonėmis. Tikrai tikėjome, kad Sovietų armija bus išvesta. Tai buvo tikra trijų Baltijos valstybių Šventė, vienybės siekio Šventė.“ Pernai, minint Baltijos kelio 35-etį prie Tauragės kultūros centro, renginyje dalyvavo ir Eligijus su bendraminčiais kolegomis. Dar kartą vyrai pasidalijo nepamirštamomis akimirkomis, patirtomis prieš 35 metus, kartu su visais renginio dalyviais pasidžiaugė laisva Lietuva.
„Jei būtų galima atsukti laiką atgal, tikrai, viską daryčiau taip pat, tik viską fiksuočiau, fotografuočiau, užsirašinėčiau. Tuo laiku, būdamas trisdešimtmetis, negalvojau, kad iš atminties daug detalių ir faktų išsitrins.“ Dėlto, šiandien mes ir publikuojam, viešinam liudytojų prisiminimus tam, kad svarbūs įvykiai nebūtų pamiršti.
Aušra Norvilienė
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė-edukatorė
Eligijus Valskis. Foto iš asm. albumo 1994m.