Kartais iš piliečių, ideologizuojančių sovietmetį tenka išgirsti: „na bet kiek tada statė, kelių tiesė“ ir t.t. Nors galiu tik sutikti, kad statybų būta išties daug, tačiau viso to ištakos slypi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai besistiebianti nepriklausoma Lietuvos Respublika kūrė realius plėtros planus, įskaitant ir kelių tiesimą. Kai ką spėta įgyvendinti, kai kam sutrukdė sovietų okupacija ir karas. Daugybė tų planų užbaigta ar įgyvendinta jau prie sovietų valdžios, nors pirminiai planai ir darbai parengti anksčiau. Žinoma, plėtros ištakos sąmoningai nutylėtos, nes „buržuazinė“ Lietuva, kaip sėkminga valstybė, sovietų ideologams buvo labai nepatogi. O dabar nuo pradžių.

Atkūrusi valstybingumą ir jį įtvirtinusi 1918-ųjų Lietuva paveldėjo itin prastus kelius. Tiksliau būtų sakyti, sunkiai pravažiuojamus, vingiuotus, kalvotus vieškelius be dangos. Tokiais keliais buvo galima keliauti tik sausą vasarą arba užšalus, o kelionės trukdavo labai ilgai bei su dideliais iššūkiais. Rusijos imperijoje kelių tiesimui ir remontui skirta visai mažai dėmesio. Investicijos skirtos tik tiems keliams, kurie kaip svarbios prekybos arterijos jungė didžiausius, svarbiausius miestus su kitomis šalimis ir jos pačios uostais.

Kelių tiesimo pradžia

Tauragės ateitis buvo nulemta, kai Tilžės-Rygos plentas per ją nutiestas 1836–1844 m. Atkarpa, kertanti Tauragę nutiesta anksčiausiai, jau 1836-1837 m., o vietiniai lietuviai jį vadino dabar jau primirštu žodžiu „šašiejus“, kuris rusų kalba ir reiškė plentą. Šašiejus  buvo tiesus, mažai kalvotas, sausas ir su gera tiems laikams plūkto žvyro danga. Iš abiejų pusių ėjo gilūs grioviai, apsodinti gluosniais. Bendras kelio plotis buvo 6 sieksniai (12,78 m). Kelio ilgis matuotas varstais (1,067 km). Statybos kainavo apie 6060 rublių už 1 km. Kas 7–10 varstų (valanda kelio) statytos pusstotės, kelio prižiūrėtojų pastatai, kas 15–22 varstus – diližanų stotys. Be kita ko, buvo mokamas. Mokestį reikėjo susimokėti pakelės arklių pašto stotyse – karaulkose (Tauragės, Pužų, Grinių, Kelmės ir t.t). Ar sumokėtas mokestis tikrindavo kelio užkardose – stražarkose. Prie pastatų stovėdavo ir mediniai ūkiniais statiniai. Prižiūrėtojams ir pravažiuojantiems kariams apsistoti buvo pastatyti pakelės nameliai – kašarkos. Net ir beveik visos kašarkos turėjo frontonėlius, ant kurių buvo pritvirtinti Rusijos herbai. Vienas toks likęs Jakutiškės kaimo ribose. Lietuviškame laikraštyje „Vienybė“ 1909 m. rašyta, kad: „1910, 1911, 1912 m. reikės Rygos-Tauragės šašiejui  akmenų už 192 tūkstančius rublių. Ir čionai tam tikrai, kad nuo mūsų laukų surinkti akmenis ir privežti juos prie šašiejaus, reikės, turbuti, žydo, kurs ir pelno didžiąją dalį sau pasiliks“. 1912 m. gegužę skelbta: „Jau nuo dviejų savaičių panaikinta bumai (buomai, aut. past.) ir mokesčiai ant  šašiejaus, einančio nuo Mintaujos (dab. Jelgava) per Šiaulius ir Tauragę į Prusus. Tauragiškiams šie bumai buvo kaip šašas ant nosies: be mokesčio už šašiejų negalėjo nei virbų vežimo parsivežti iš girios“. Matyt, buvo poreikis žinią pakartoti rugpjūtį: „Ant plento tarp Rygos ir Tauragės panaikinta mokestį už važinėjimą plentu. Visur ant to plento uždaroma stotis ir naikinama t. y. šlokbaumus, prie kurių reikėdavo apsimokėti už važiavimą“. Nors šis kelias labai pagerino vietinių žmonių susisiekimo galimybes, nulėmė tai, kad į Tauragę, Skaudvilę, Kelmę, Šiaulius, Joniškį, Jelgavą ėmė keltis daugybė pirklių, tačiau pagrindinis jo tikslas – sujungti imperijos vieną didžiausių ir svarbiausių pramonės miestų – Rygą su artimiausiu tikru vakarų Europos didmiesčiu – Karaliaučiumi. Todėl, kai Lietuva atkūrė valstybę, šis plentas buvo izoliuotas nuo kitų kelių arba kitaip sakant, tų kelių Žemaitijoje tiesiog nebuvo. Geriausiai padėtį iliustruoja tai, kad kitas itin svarbus imperinis Varšuvos-Sankt Peterburgo traktas per Marijampolę, Kauną, Jonavą, Ukmergę, Uteną, Zarasus, nutiestas keliais metais anksčiau, Lietuvos teritorijoje nebuvo sujungtas su anksčiau minėtu traktu.

Patį pirmąjį automobilį tauragiškiai tikriausiai išvydo jau 1896 m. arba per kelis vėliau sekusius metus. Prancūzų gamybos automobilius Panhard Levassor 4CV įsigijo Rusijos susisiekimo ministerija plentams Ryga-Tauragė bei Sankt Peterburgas-Varšuva prižiūrėti. Visai tikėtina, kad pačioje XIX a. pabaigoje šis keistas išradimas retais atvejais jau užsukdavo į Tauragės pilį ar pašto stotį. Yra žinių, kad 1908 m. trims Kuršo gubernijos pirkliams leista atidaryti automobilių eismą nuo Mintaujos per Tauragę iki Prūsijos sienos prie Lauksargių kroviniams ir keleiviams vežti. Autobusai turėjo 4 cilindrų, 30 AG (22 kW) benzino variklius. Tais metais per Tauragę pralėkė ir lenktynių aplink pasaulį Niujorkas-Paryžius ekipažai.

Tauragės tiltas

Pirmasis tiltas Tauragėje per Jūrą pastatytas anksčiausiai 1836 m. tiesiant Rygos-Karaliaučiaus plentą, tiltas buvo medinis ir jį 1875 m. kovo 27 d. sugriovė ledonešis. 1880 m. gruodžio 12 d. iškilmingai atidarytas naujasis 74,5 m ilgio, modernių metalinių sijų su granitinėmis atramomis tiltas, matomas retuose pirmuosiuose Tauragės atvirukuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. kovo 15 d. jis, Vokietijos kariuomenei iš miesto besitraukiant, susprogdintas. Vėliau šalia pastatytas laikinas medinis tiltas. 

1930 m. pradėtas statyti naujas metalinių konstrukcijų arkinis tiltas. Tais metais Lietuvoje minėtos Vytauto Didžiojo mirties metinės, buvo nešamas jo paveikslas. Rugsėjo 8 d. statomo tilto pamatai buvo pašventinti, o pats tiltas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Tiltas stovėjo iki 1941 m. birželio 22 d., kai skubiai atsitraukdama sovietų armija jį susprogdino, patirdama didelių nuostolių. Vokietijos kariai greitai pasistatė laikiną medinį tiltą, o šalia siauresnį tiltelį pėstininkams. Iš šios vietos yra išlikę nemažai vokiečių darytų nuotraukų. Po karo pastatytas kitas medinis tiltas. Apie 1950 m. užbaigtas gelžbetoninis sijinis tiltas, o rekonstruotas 1975, 2002 ir 2007–2008 m.

Žemaičių plentas

1918 m. pradžioje sudaryta Tauragės apskritis visą tarpukarį buvo valdoma centralizuotai, kaip dabar rajonas. Svarbų vaidmenį atliko valsčių viršaičiai. Toji apskritis neapėmė dabartinio Jurbarko rajono (išskyrus Eržvilko apylinkes), Pagėgių savivaldybės, šiaurinių Šilalės rajono pakraščių, tačiau apėmė didelius šiandieninio Šilutės rajono plotus: Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos, Vainuto apylinkes. Apskrityje, kaip ir likusioje Lietuvoje, dėtos nemažos pastangos gerinti kelių būklę. Ūkininkai turėjo prievolę arčiausiai gyvenamų ruožų vietinės reikšmės vieškelius lyginti, šalinti nuvirtusius medžius ir prižiūrėti, kad šie būtų pravažiuojami. Tokia prievole šie, žinoma, nesidžiaugė, tačiau paprastų kaimo vieškelių būklė tapo pastebimai geresnė. Lyginant su gretimai esančia Vokietijos Rytų Prūsija bei nuo jos atskirtu Klaipėdos kraštu, padėtis Lietuvoje buvo apverktina. Rytprūsiuose daugybė kelių buvo plūkto žvyro, o nemažai atkarpų grįsta tašytais akmenimis, apsodinta medžių alėjomis. Padėtis ėmė reikšmingai gerėti nuo ketvirtojo dešimtmečio antros pusės, kai Lietuva sutvirtėjo ir ėmė ekonomiškai vytis kitas valstybes. Žemaičių plentas buvo tik vienas iš naujų plentų, tačiau pats ilgiausias ir reikšmingiausias, statytas 1934–1939 m. ir sujungęs Kauną su Klaipėda bei daugybe kitų miestelių.

Kryžkalnio kaimas įkurtas tik 1938 m., nutiesus Žemaičių plentą. Čia įrengta pirmoji ir vienintelė tarpukario Lietuvoje moderni dviaukštė sankryža su plačiais žiedais užvažiuoti ir nuvažiuoti. Šie žiedai šiais laikais perdaryti ir kai kurios jų atkarpos uždarytos arba išardytos, tačiau senasis viadukas vis dar stovi ir yra naudojamas bei gerai žinomas visų tauragiškių. Šiandien tai Raseinių rajono teritorija, tačiau visai čia pat – Tauragės rajono kampas. Pastatymo laikais tai buvo Tauragės apskritis, Skaudvilės valsčius, tad skaudviliškiai galėtų pagrįstai didžiuotis šiuo faktu. Nuo Kryžkalnio maždaug vienodai nutolę miestai Kelmė, Šilalė, Raseiniai ir Tauragė (apie 35 km). Jis yra beveik pusiaukelėje tarp Kauno ir Klaipėdos. Dienraštyje „Vakarai“ 1938 m. birželio 13 d. rašyta, kad statant šią modernią sankryžą, reikėjo gerokai nukasti senojo plento, o ties tiltu supilti apie 5–6 m. aukščio pylimus. Reikia paminėti, kad tais laikais beveik visi darbai buvo daromi rankomis ir arkliais. Tiltas – gelžbetoninis, klotas plytelėmis. Sankryžą statė, kaip rašyta, žinomas plentų statytojas Stungevičius iš Tauragės. Viaduką statybos metu aplankė prezidentas. Tuo metu buvo pilamas betonas į kraštinės atramos klojinį. Prieš išvažiuojant linkėdamas, kad viadukas ilgai stovėtų, A. Smetona pagal paprotį įmetė į betoną 5 sidabrinių litų monetą. Jam išvažiavus darbininkai liovėsi betonavę ir pradėjo ieškoti brangaus pinigo. Tačiau monetos rasti nepavyko.

Netrukus po Klaipėdos netekimo įvyko Žemaičių plento iškilmingas atidarymas. Svarbiausios atidarymo iškilmės įvyko prie Kauno, Žemaičių plento pradžioje. Po to prezidentas A. Smetona važiavo automobiliu plentu, jį apžiūrinėdamas. Stanislovas Biržiškis su apskrities viršininku B. Petrausku laukė atvažiuojant prezidento Kryžkalnyje. Atvažiavęs prezidentas iš automobilio neišlipo. „Priėjęs prie automobilio apskrities viršininkas atraportavo, o aš palikau bestovįs ir nebuvau net pristatytas prezidentui, nors to ir netroškau. Paskui mes važiavome priekyje prezidento mašinos iki Rietavo – toliau A. Smetona važiuoti nenorėjo ir iš ten tuoj grįžome į Laukuvą, palikę prezidentą apžiūrėti Rietavo bažnyčios. Iš Rietavo visi svečiai grįžo ant Padievyčio kalno (tarp Šilalės ir Laukuvos), kur buvo paruošta vakarienė. Vakarienės metu man teko sėdėti gale stalo – atskirai nuo prezidento. Buvo pakelti tostai, bet labai blankūs. Buvo jaučiama, kad tiek pats prezidentas, tiek jo palydovai bijo ką aiškesnio pasakyti. Tuomet aš atsistojau ir Tauragės apskrities tarybos vardu pasveikinau su sėkmingu darbo užbaigimu ir palinkėjau, kad Žemaičių plentas ateityje tikrai tarnautų tam tikslui, kuriam buvo nutiestas – rištų Klaipėdą su visa Lietuva. Tuomet nenujaučiau, kokiu būdu mano linkėjimas išsipildys. Mano kalba buvo karštai priimta. Pats A. Smetona laikėsi ramiai, bet jo žentas Valušis smarkiai plojo.“, – prisiminimuose rašė S. Biržiškis.

Vyrai, kartais padedami vaikų, darbavosi kastuvais, arkliais kinkytomis brikomis, susimeistravę išverčiamas dėžes – kalamaškas. Keletą nuotraukų saugo Tauragės krašto muziejus. Dangos konstrukcija – makadamas (18 cm smėlio pagrindas ir 18 cm skaldos danga). Sankasa daryta 9,33 m platumo. Plento statyba iš viso kainavo virš 13,5 mln. Lt. 1939 m. po atidarymo iškilmių išleista gausiai iliustruota, išsami knyga „Žemaičių plentas“. Šiandien tai kolekcionierių medžiojama retenybė.

Tauragės-Šilalės plentas

Aukštos vertės yra Stanislovo Biržiškio užrašyti prisiminimai, kuris ilgokai užėmė svarbias pareigas Tauragės apskrities valdymo organuose. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje jis ėjo Šilalės valsčiaus viršaičio pareigas ir daug rūpinosi Tauragės-Šilalės plento tiesimu. Prisiminimai išguldyti 1995 m. knygoje „Šilalės kraštas II. Praeities pėdsakai“.

Jam atėjus į Šilalės valsčių, kelių taisymas buvo prastas. Beveik visi tiltai buvo mediniai, jiems tvarkyti reikėjo pirkti nemažai brangios miško medžiagos. Kelių tinklas buvo susidaręs chaotiškai. Įtraukta taisymui visai nereikalingų kelių, kurie būdavo ūkininkų taisomi nevienodomis normomis. Bandant suvienodinti visų valsčiaus gyventojų kelių taisymo prievoles, pirmiausia reikėjo nustatyti tikslų valsčiaus kelių tinklą. Todėl S. Biržiškis pats ėmėsi visų numatytų taisyti kelių matavimo. Kelias būdavo išmatuojamas, numatant galimus ištiesinimus ir tiltų statymo vietas. Tą darbą jis atliko per 1935 m. vasarą. Kai keliai buvo išmatuoti, patvirtintas kelių rūšinis paskirstymas. I rūšies keliais pripažinti svarbiausieji, jungiantys didesnius centrus, II rūšies – jungiantys bažnytkaimius ir III rūšies – jungiantys atskirus kaimus. Buvo nustatyta, kad kiekvienas kaimas prieitų bent prie III rūšies kelio. Patvirtinus kelių tinklą, apskaičiuotas kelio taisymo koeficientas – po kiek kelio skirti taisyti už 1 ha žemės, atsižvelgiant į jos rūšį ir kelio savybes (atstumą nuo žvyro, pelkėtumą ir kt.). Kitaip tariant, kuo daugiau žemės turėjo ūkininkas, tuo daugiau kelio privalėjo prižiūrėti neatlygintinai. 1935–1936 m. žiemą atlikus visą paruošiamąjį darbą, 1936 m. anksti pavasarį visi keliai buvo išskirstyti ūkininkams. Tik Tauragės-Šilalės vieškeliui padaryta išimtis. Jis, kaip naudojamas autobusų susisiekimui, buvo taisomas už atlyginimą. Viršaitis manė, kad visą šią kelių taisymo reformą bus sunku įgyvendinti, bijojo skundų. Bet viskas išėjo labai sklandžiai. Didžioji valsčiaus gyventojų dalis buvo patenkinta pertvarkymu, pareikšti vos keli skundai ir tai nežymūs. Taip kelių taisymą pavyko įstatyti į patikimas vėžes. Šilalės valsčiuje keliai buvo taip gerai sutvarkyti, kad 1939 m. atsiųstas tikrinti generalinio štabo karininkas, išvažinėjęs visais III rūšies keliais, niekur nerado blogų kelių ir, atvykęs į Šilalę, tuo nusistebėjo. Tai buvo žymi pažanga.

Buvo statoma daug tiltų per didesnes upes, nes visi tiltai virš 3 m pločio per neplukdomas upes buvo apskrities savivaldybės žinioje. Kelių paviršiaus profiliavimui įsigyti greideriai. Dėl visų tų priemonių susisiekimo padėtis Tauragės apskrityje pastebimai gerėjo. Siekiant paskubinti susisiekimo kelių tvarkymą, apskrities savivaldybė sumanė tam tikslui panaudoti vyriausybės skiriamas lėšas bedarbiams aprūpinti darbu. Apskrities taryba pripažino, kad Tauragės-Šilalės vieškelis yra svarbiausias apskrityje, dažnai naudojamas susisiekimui, todėl reikia jį paversti plentu. Plento tiesimui buvo gautos lėšos iš Viešųjų darbų fondo. S. Biržiškis prisimena, kad tikrų bedarbių Tauragės apskrityje kaip ir nebuvo. Tai paaiškėjo iš dirbusių „bedarbių“ sudėties. Plentas buvo pradėtas tiesti iš abiejų galų. Nuo Šilalės pusės tiesimo darbų priežiūra ir darbininkų apmokėjimas buvo pavestas S. Biržiškiui. Pradžioje į „bedarbių“ darbus atvyko apie 14 žmonių, daugiausia tauragiškių, kuriems buvo pavestas griovių kasimas ir pylimo tvarkymas. Nors „bedarbiai“ uždirbdavo po 3–6 litus per dieną (pagal išdirbį), bet to jiems buvo per maža ir netrukus didžioji dalis išsilakstė. Liko dirbti tik vietiniai darbininkai iš Šilalės ir aplinkinių kaimų bei atvykę iš Zarasų apskrities rusai, kurie buvo pripratę tuo verstis. Nors visiems „bedarbiams“ atlyginimas buvo mokamas pagal tas pačias normas, bet likę „specialistai“ uždirbdavo po 10–12 litų per dieną. Žinoma, tokie „bedarbiai“ nė nemanė eiti į kitus darbus. Įdomu (kaip vėliau paaiškėjo), kad iš atvykusių „bedarbių“ rusų, kai tik užėjo sovietų valdžia, pasirodė pirmieji komunistų veikėjai Šilalės apylinkėje: rusas nuo Zarasų Siminenka paskirtas Šilalės milicijos viršininku.

Plento tiesimas buvo vykdomas tokiu būdu: „bedarbiai“ iškasdavo griovius, sutvarkydavo pylimą, suskaldydavo akmenis ir netašytais išgrįsdavo, o ūkininkai už mokestį surinkdavo akmenis, suveždavo, pristatydavo žvyrą (natūrinės pareigos būdu, be užmokesčio). Darbas vyko sklandžiai ir greit buvo išgrįsta 4 km nuo Šilalės ir apie 7 km nuo Tauragės. Nuo 1938-ųjų sezono naujas atkarpas grindė jau ne akmenimis, bet skalda, kaip ir Žemaičių plente. Beveik visas kelias tiestas naujomis vietomis ir sutrumpėjo 4 km. Daugelyje vietų teko atlikti didelius žemės ūkio darbus: prie Ringių, Pagramančio, Šunijos upės statyti naujus tiltus. Jei ne užėjusi suirutė, viskas per porą metų būtų buvę baigta. Vėliau plentas turėjo būti pratęstas iki Mažeikių per Laukuvą ir Telšius, kas ir buvo įgyvendinta jau sovietiniu pokariu. Visgi kelios plento atkarpos iki okupacijos ir karo pradžios, atrodo, taip ir nebuvo baigtos. Tai keldavo žmonėms didelių nepatogumų.

Apie Tauragės gatvių, kanalizacijos, šaligatvių tiesimą ir tvarkymą rašiau ankstesniame straipsnyje „Tauragė 1938 m. laikraštyje „Vakarai““. Dar vienas darbas buvo atliktas Šilalėje, iš dalies su „bedarbių“ pagalba. Carinės rusų valdžios laikais beveik visas Šilalės miestelis buvo negrįstas, gatvės duobėtos, turgavietės viduryje buvo net kūdra. Reikėjo jį „sukultūrinti“. Buvo pradėta nuo to, kad policijos viršininko Simo Ulozos iniciatyva, nepaisant žydų priešinimosi, buvo nukeltos tvoros, ištiesintos gatvės ir panaikinti skersai gatvių buvę „žydų telefonai“ (vielos, jungiančios žydų kiemus). Po to imta gatvę žvyruoti, sodinti medelius, įrengti šaligatviai. Taip pamažu miestelio išvaizda gerėjo. Iki Stanislovo Biržiškio viršaičiavimo pradžios Šilalės duobės jau buvo užlygintos, bet išgrįsta buvo tik Basanavičiaus gatvė.  Pasinaudodamas „bedarbių“ fondu, jis susitarė su apskrities valdyba, kad būtų leista to fondo lėšomis sutvarkyti ir kitas miestelio gatves. Taip per trumpą laiką išgrįsta visa turgaus aikštė (dabar centrinė aikštė), Tumo Vaižganto, Tauragės, Nepriklausomybės gatvės.

Kiti darbai

1927 m. Skirgailuose per Šešuvies upę buvo pastatytas gelžbetoninis tiltas. Jį 1944 m. atsitraukdami vokiečių kariai susprogdino. 1949 m. tiltas atstatytas, bet medinis su metalinėmis sijomis. Galiausiai aštuntajame dešimtmetyje pastatytas naujas gelžbetoninis, platesnis tiltas.

„Lietuvos aide“ 1935 m. liepos 31 d. rašyta, kad kasdien pradėjo kursuoti autobusai per Eržvliką į Tauragę. 1937 m. gruodžio 18 d. rašyta, kad dėl atlydžio pablogėjusių kelių per 100 Lietuvos miestelių liko be autobusų susisiekimo. Nutrūko ir kelyje Tauragė-Jurbarkas, Smalininkai-Jurbarkas. Sausį dėl gausaus sniego keliai vis dar buvo nepravažiuojami. 1938 m. balandžio 15 d. atidaryta autobusų linija Jurbarkas-Eržvilkas-Skaudvilė.

Daugiau žinučių apie plentų tvarkymą randame dienraštyje „Vakarai“, 1936–1939 m. leistame Klaipėdoje. 1936 m. sausį Tauragės–Batakių plento ruože įrengti kilometriniai stulpai vietoj rusų laikais įrengtų sutrešusių varstinių stulpų. Domėn imant senąją Tauragės apskritį, 1938 m. užbaigtas kelis metus  trukusio 7 km plento Žemaičių Naumiestis-Laugaliai (prie Katyčių) tiesimas, kuris sujungė Naumiestį su geru Klaipėdos krašto kelių tinklu. Šis taipogi nutiestas iš Viešųjų darbų fondo, padedant vietos savivaldybei. Tų metų sausio gale nukastas sniegas kelyje Sartininkai-Natkiškiai ir atnaujintas autobusų eismas. Pusnys buvo nuo 0,40 iki 1 m. Balandį-gegužę Tauragės-Lauksargių kelyje pasodinta 200 medelių. Deja, visi nukentėjo nuo vandalų. 88 nupjauti, o visi kiti nudrožinėti ir nulupti… Šiame ruože medelių žalojimas fiksuotas penktą kartą. Tuo pat metu taisytas Stiegvilų tiltas prie Pašaltuonio, todėl autobusai paleisti per Gaurę. Liepos 23–24 d. vyko automobilių lenktynės per visas Lietuvos apskritis, todėl Tauragės apskrityje keliai prieš tai buvo žvyruojami, lyginami, o seni tiltai remontuoti arba statyti nauji. Rugpjūtį plento ruožas, einantis per Tauragę, perduotas prižiūrėti Šiaulių kelių rajonui. Tais metais Tauragės-Skaudvilės-Kelmės atkarpoje iš pagrindų sutvarkyta apie 15 km senojo plento. Šiuos darbus atliko Plentų kelių valdyba. Ateityje numatyta sutvarkyti dar keletą atkarpų, kas turbūt ir buvo padaryta iki 1940 m. vasaros.

Daugybėje kitų kelių ištiesintos kreivės, praplatintos siauros vietos, o keliai stropiai prižiūrėti. Pastatyta daug tiltų ir tiltelių. Vien 1938 m. apskrityje pastatyta 12 naujų tiltų! Iš jų 2 gelžbetoniniai, o kiti mediniai, stengiantis sunaudoti ąžuolus. Šiems tiltams vien apskrities savivaldybė išleido 60 000 Lt. Neįvardinta, kurie būtent gelžbetoniniai tiltai statyti, bet galime spėti, kad galbūt tai Antšunijų bei Pagramančio tiltai, abu sunaikinti per karą, bet atstatyti atitinkamai 1962 ir 1960 m. Beje, Antšunijų tiltas visiškai nuardytas ir naujai pastatytas 2024–2025 m. Antrą tiek tiltų (!) 1938 m. statė valsčių savivaldybės, kurių bendros išlaidos irgi sudarė apie 60 000 Lt. Vien 1935–1938 m. apskrityje nutiesta 50 km naujų kelių. Matydami šiuos skaičius galime geriau suvokti mastus, kokiais žengė atsigaunanti Lietuva, besivydama kitas šalis. 1939 m. sausį ruoštasi kapitališkai tvarkyti Tauragės–Šiaulių plentą, o vasario gale jame pradėti pjauti pasenę, labai dideli gluosniai, matyt, sodinti tiesiant plentą XIX a. pirmoje pusėje.

Kelių tiesimas sovietmečiu

Pagrindiniai keliai sovietmečiu padengti asfaltu – danga, kuri prieš karą dar retai naudota: daugiau Kauno gatvėms ir susisiekimui su Jonava, Birštonu. 1945 m. Lietuvoje tebuvo 104 km asfaltuotų kelių. Po karo pirmiausia pradėta atstatyti pagrindinius Lietuvos plentus. 1952–1957 m. asfaltuotas Žemaičių plentas.

1965–1970 m. rekonstruotas kelias Tilžė-Tauragė-Šiauliai-Joniškis. Tuo metu buvo ne tik paklotas asfaltas, bet ir 1968 m. nutiestas Skaudvilės aplinkkelis, ties Skaudvilės tvenkiniu pastatyta dviaukštė sankryža su viaduku. Tiesė Tauragės autokelių valdyba, vadovavo viršininkas Viktoras Ūsas, darbų vykdytojas Albinas Krasnickas. Tuo metu taip pat pastatytas ir ilgas naujas Kelmės-Bubių ruožas. Tad vykdami į Šiaulius, Rygą mes dažniausiai net nesusimąstome, jog iki tol keliautojai turėdavo važiuoti per pačią Skaudvilę, Kelmę, Bubius, kai dabar šis senasis kelias lieka dešinėje. Vėlesniais metais ištiesintas, padaryta sankasa ir išasfaltuotas Tauragės-Pašvenčio (Jurbarko) kelias, tačiau tikslių metų kol kas nepavyko rasti.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sparčiau pradėta asfaltuoti didesnių, vėliau ir mažesnių gyvenviečių gatves. Tačiau Tauragės miestas plėtėsi taip sparčiai, kad daugybė gatvių taip ir liko neasfaltuotos. Arba šiam reikalui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio.

Keliai šiandien

Žmogaus tokia prigimtis – būti vis kuo nors nepatenkintais. Taip ir kelių būklė šiandien daugelio mūsų netenkina. Tačiau jei kas suskaičiuotų, kiek rajone nuo 1990-ųjų išasfaltuota žvyrkelių bei gatvių turbūt kilsteltume antakius. Užtenka prisiminti, kad iki kokių 1997-ųjų metų viena pagrindinių miesto Aerodromo gatvė vis dar buvo žvyrkelis, o 2006 m. panoraminėje nuotraukoje aiškiai matyti, kad dauguma miesto gatvių – žvyrkeliai. Po to prasidėjo spartus gatvių asfaltavimo etapas, kuris dar pagreitėjęs tęsiasi iki šiol. Neužmirškime, jog kelių tiesimo technologija šiais laikais tobulesnė, o šaligatvius siekiama pritaikyti dviratininkams bei neįgaliesiems. Per tris dešimtmečius nutiesta daug dviračių takų, kurių anksčiau beveik nebuvo. Prisiminkime, kokio aukščio buvo sovietmečiu ir iškart po nepriklausomybės atkūrimo įrengti bordiūrai, o apie nuovažas vežimėliams, dviračiams nebuvo net minties.

Darius Kiniulis

Pirmiausia paskelbta: Plentų tiesimas aplink Tauragę | Tauragės kurjeris ir Plentų tiesimas aplink Tauragę | Tauragės kurjeris