2021 m. liepos mėnesį, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ iniciatyva visuomenei buvo pristatytas dokumentinis filmas „Vilko vaikai – nutylėtos tragedijos įamžinimas“. Jame savo skaudžias ir sudėtingas gyvenimo istorijas papasakojo 14 žmonių. Tačiau vieno iš jų – Augusto Rudmino – liudijimas tuomet taip ir nebuvo įamžintas. Rugsėjo 13-ąją, muziejuje atidarant parodą „Vilko vaikai (vokietukai): užmiršta Antrojo pasaulinio karo vaikų istorija“, jis dalyvavo kartu su kitais likimo broliais ir seserimis. Pažadas išklausyti ir papasakoti jo istoriją liko, o šiandien jį įgyvendiname.
Istorikai „vilko vaikais“ vadina Antrojo pasaulinio karo pabaigoje našlaičiais tapusius Rytprūsių vokiečių vaikus. 1944–1945 m., kai frontas slinko per Rytų Prūsiją, dešimtys tūkstančių jų neteko tėvų, namų, pragyvenimo šaltinių. Badas, ligos, sovietų represijos vertė vaikus klaidžioti po kaimus, ieškoti prieglobsčio kaimyninėse šalyse. Daugelis jų pasiekė Lietuvą, kur slapstėsi daržinėse, miškuose, belsdavosi į lietuvių sodybų duris, prašydami duonos.
Augustas Rudminas gyvena Šakviečio kaime. Daugelis vietinių galbūt nė nežino jo tikrojo – gimdytojų duoto vardo. Jis – Teodor Riech, Lietuvos ir Vokietijos pilietis, „vilko vaikas“.
Teodor Riech gimė 1934 m. vasario 24 d. Vokietijoje. Buvo ketvirtas vaikas gausioje dešimties vaikų šeimoje. 1945 m. sausį šeima bandė pasitraukti į Vokietijos gilumą. „Prisimenu, kaip išėjome iš namų sausio devynioliktąją. Tikslas buvo pasiekti Vokietiją, bet kelias mus išskyrė amžiams,“ – pasakoja jis. Tėvas tuo metu buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Kelionės metu šeima pasidalijo: mama su dalimi vaikų keliavo su kaimynu, o Augustas su dviem sesėmis ir dviem broliais – su dėde. Užklupęs stiprus bombardavimas, išskyrė vežimus. Vieną vežimą, kuriame važiavo Augustas su dėde, broliais ir sesėmis, užpuolė rusų kareiviai. Dėdė ir vienas broliukas buvo nušauti. Likę vaikai išsisklaidė. Teodoras liko vienas – alkanas, purvinas, klajojantis po svetimą kraštą.
Kažkas patarė eiti į Lietuvą – ten esą yra duonos. Išmokęs kelis lietuviškus žodžius, jis klajojo po kaimus, miegodamas daržinėse, tuščiose sodybose. Sutikęs tokius pat nelaimėlius, bėgliai ėjo tolyn. Kažkas pamokė eiti į Lietuvą – ten yra maisto, ten yra duonos. Kažkas net pamokė, kaip tos duonos paprašyti lietuviškai. Teko miegoti daržinėse, tuščiose sodybose… Deja, namai būdavo tušti visomis prasmėmis – nei žmonių, nei maisto. Galiausiai Augustas liko visiškai vienas. Taip vokiečių vaikas, apsikarstęs krepšeliais ant nugaros ir prie šonų, apdulkėjęs, pavargęs, klajojo po svetimo krašto kaimus, lodydamas šunis, kęsdamas alkį. Klajonės atvedė į Tauragės rajono Šakviečio kaimą – į Petrės ir Jono Ambrozų namus. Šeimininkai berniuką pavalgydino, suteikė nakvynę. Kaip mokėdamas, mažasis svečias išsipasakojo trumpo, bet liūdno savo gyvenimo istoriją. Jonas Ambroza šiek tiek mokėjo vokiškai – tarnaudamas Klaipėdos krašte buvo pramokęs kalbos. Naktį praleidęs svetingų lietuvių namuose, rytą atsikėlęs vokietukas puolė padėti šeimininkui – nešė šieną, vandenį. Taip norėjo atsidėkoti geriems žmonėms. Matyt, tai suminkštino Ambrozų širdis – jie pasiūlė berniukui pasilikti. Savų vaikų jie neturėjo, augino vieną berniuką – panašaus likimo rusiuką. Tad mūsų pašnekovui laimė nusišypsojo trigubai – jis gavo ir namus, ir tėvus, ir brolį.
Kaimynai žinojo apie naują šeimos narį, tačiau niekas valdžiai neišdavė – tuo metu vokiečių vaikų priglaudimas buvo griežtai draudžiamas. Teodoras ilgai neturėjo dokumentų, negalėjo lankyti mokyklos. Tik sulaukęs 18-os gavo pasą, kuriame pats pasirinko pavardę Rudminas. O vardą Augustas jam buvo suteikę globėjai Ambrozai. Naujajam broliui, kurį Jonas Ambrozas taip pat priglaudė, pasisekė labiau – jį globotiniai įsivaikino, suteikė pavardę ir vardą – Bolius Ambroza. Bolius turėjo laimę lankyti mokyklą ir tapo Augusto mokytoju. Berniukas, įbrolio padedamas, išmoko rašyti ir skaityti.
Vaikystėje piemenavo, vėliau dirbo kolūkyje pagalbiniu darbininku. Uždarbis buvo priskiriamas globėjai. Augustas dėkingas, kad globėjai nevertė keisti tikėjimo – jis liko liuteronas. Liuteronė buvo ir jo būsima žmona Elena, su kuria susipažino kolūkyje. Po tarnybos kariuomenėje Novgorode, 1960 m. sukūrė šeimą. Šventė vyko du kartus – civilinė santuoka gegužę, pas Ambrozas, bažnytinė birželį – pas žmonos tėvus, Šakvietyje. Po santuokos ten ir liko gyventi, dirbo Lomių tarybiniame ūkyje vairuotoju. Susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Romualdo ir dukters Birutės. Šiandien gyvena tame pačiame name, kartu su dukra Birute ir anūku Valdu. Žmona mirusi.
Atkūrus nepriklausomybę, Augustas kreipėsi į Edelweis-Wolfskinder draugiją, kad padėtų surasti artimuosius. Po kurio laiko gavo žinią – Šiauliuose gyvena jo brolis Erikas Rieck. Pasirodo, brolis nebuvo pasikeitęs vardo ir pavardės. Mama jų visų ieškojo, bet mirė 1992 m. Vokietijoje dar gyveno brolis ir keturios seserys. Abu su žmona pasiryžo juos visus aplankyti ir 2006 m., lydimi brolio Eriko, išvyko į Vokietiją. Susitikę, bendravo Eriko padedami – Augustas vokiečių kalbą buvo pamiršęs. Tai buvo vienintelis ir paskutinis susitikimas. Giminaičiai į Lietuvą neatvyko. Su broliu palaikė šiltesnį ryšį, bet ir jis vėliau išvyko į Vokietiją, o dabar jau miręs.
Pokariu, apie 1948–1949 m., jam teko pabuvoti ir Tauragės Šubertinėje. Velykų rytą netoli globėjų namų įvyko partizanų ir rusų susišaudymas. Augustą ir kaimynų berniuką rusų kareiviai parsivedė, mušė, provokavo, laikė kameroje. Po paros paleido.
Augustui Rudminui šiandien – 91-eri metai. Nors gyvenimo kelias buvo kupinas išbandymų, jis liko ištikimas savo pasirinktai tėvynei – Lietuvai. „Aš esu lietuvis“, – sako jis. Net antkapyje, šalia žmonos, jau iškalti jo lietuviški vardas ir pavardė.
Vilko vaikų istorijos – tai gyvas liudijimas, kaip karas sudraskė vaikystę, bet kartu ir apie tai, kaip svetimų žmonių širdys sugebėjo padovanoti naują gyvenimą. Augusto Rudmino kelias – nuo mažo Teodoro Riech iki garbaus Šakviečio kaimo senolio – yra viena iš tų istorijų, kurių negalime pamiršti.
Aušra Norvilienė,
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė-edukatorė