Istorija yra neatsiejama kiekvienos tautos kultūros dalis. Mūsų krašto praeitis visais laikais buvo glaudžiai susijusi su tapatumo išsaugojimu. Tapatumas moksliniuose šaltiniuose apibūdinamas kaip „buvimas savimi“, „išlikimas tuo pačiu“, nepaliaujamai vykstant pokyčiams, kaip tam tikra uždarumo ir atvirumo vienovė. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos – ne visi turi galimybę būti savimi. Kiekvienas karinis konfliktas , karas itin skriaudžia civilius, naikina turtą, priverčia žmones kraustytis, naikina fiziškai. Labiausia nukenčia silpniausi – seneliai, ligoniai, moterys , vaikai. Labiausiai tai atliepia taip vadinamų „Vilko vaikų“ istorija.

“Vilko vaikai” itin specifinė vaikų grupė patyrusi be galo sudėtingas aplinkybes ir sąlygas, badą, prievartą ir kitus sunkumus. Tai vaikai iš Vokietijos dalies vadinamos Rytų Prūsija, Karaliaučiaus krašto 1944–48 buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Jų buvo apie 7000. Vieni badaudami atėjo į Lietuvą, kitus į Lietuvą parsiveždavo Karaliaučiaus kr. (nuo 1946 Kaliningrado sr.) turguose prekiaujantys lietuvių ūkininkai (vaikus jiems palikdavo motinos ar giminaičiai), kartais moterys juos imdavo eidamos elgetauti. Daugiausia tokie vaikai dirbo valstiečių ūkiuose. Šie vaikai Lietuvoje gyveno nelegaliai: Kaliningrado srities vokiečiai SSRS valdžios buvo laikomi užsieniečiais, iki 5 dešimtmečio pabaigos neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Daugelis 1940 bei vėliau gimusių ir Lietuvoje atsidūrusių vilko vaikų buvo įvaikinti; neįvaikintiems vyresniems vaikams, kad galėtų įsidarbinti, dažnai būdavo gaunami suklastoti dokumentai su kitu vardu, gimimo vieta, lietuvių tautybe. Nemokėdami kalbos, išbadėję, ne vienas pasiligoję ir silpni patyrė itin sunkią dalį. Savaime suprantama, oficialios statistikos, dokumentų kiek tokių vaikų buvo nėra. Priglausti tokį vaiką buvo pavojinga – “ fašistų vaikas”, buvo galima susilaukti represijų. Per visą sovietmetį tai buvo neliečiama tema, niekas jos neviešino. Kiekvieno “Vilko vaiko” likimas unikalus, kaip ir žmonių kurie priglaudė, pamaitino o neretai ir užaugino kaip savo šeimos narius.

Tik po 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“, vėliau pavadintą „Edelweiss- Wolfskinder“. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 vilko vaiko dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. 1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, 2019 m. – 39. Tauragės skyrius šiuo metu yra pats didžiausias. Jam priklauso 17 senyvo amžiaus Vilko vaikų, kurie būdami dar visai maži matė, kaip Rytų Prūsijoje žūva jų tėvai, vyresni broliai ir seserys.

Įgyvendinant projektą „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ buvo įamžinti 14-kos žmonių prisiminimai. Dėkojame visiems, kurie išdrįso prisiminti ir papasakoti šią sukrečiančią istoriją. Dėkojame vokiečių bendrijai „Edel Weiss – Wolfskinder“ ir pirmininkei Stefanijai Mačiulskienei, už bendradarbiavimą įgyvendinant projektą.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.