Štai ir vasara.  Aiškiai matosi sezoniniai pasikeitimai gamtoje. Po pavasarinės paukščių gausos dabar atrodo, kad jų skaičius sumažėjo. Iš dalies taip ir yra, nes gausūs migruojančių paukščių, neperinčių Lietuvoje, būriai praskrido pro Lietuvą ir nukeliavo toliau, į savo tolimas perimvietes. Pasilikusių, perinčių mūsų krašte paukščių būreliai subiro ir todėl irgi ne taip krenta į akis.

Perėjimo sezono įkarštis. Paukščiai susiskirstė į poras, susirado sau tinkamas vietas lizdams krauti, padėjo kiaušinius ir tapo daug atsargesni, kaip įmanydami stengdamiesi neišduoti savo lizdelio buvimo vietos. Daugelis jų jau išperėjo jauniklius ir darbuojasi iš peties, gaudo vabzdžius ir neša juos išalkusioms plačiai pražiotoms burnytėms.

Pieva su aukšta žole ir atskirais krūmais netoli vandens – tinkama vieta geltonosioms kielėms perėti. Paukštis lizdą krauna ant žemės, todėl ypač kenkia geltonosioms kielėms ankstyvos šienapjūtės.

Tipiška pievos gyventoja – kiauliukė. Jos giesmelę galima išgirsti auštant ir dieną. Kaip ir geltonoji kielė, kiauliukė lizdą krauna ant žemės, suka jį iš samanų, žolių stiebų, gūžtą iškloja vilnomis, plaukais.

Jeigu pasiseks, pievose galima išgirsti garsų griežlės kreksėjimą, o jeigu labai pasiseks, tai ir pamatyti šitą nemėgstantį skraidyti, bet vikriai bėgiojantį ir besislapstantį tarp aukštos žolės paukštį. Lietuvoje griežlių sumažėjo, todėl norėdami išgirsti griežlę, tenka jos gerai paieškoti.

Pievos pakrašty, arčiau vandens, kur auga nendrės ir karklynai, ten yra mėgstamiausia ežerinių nendrinukių aplinka. Vos saulei patekėjus, patinėliai pradeda savo koncertą, be perstojo gieda iki vidurdienio. Vakare iki sutemos koncertas kartojasi. Giedodamas paukštis lipa į krūmo arba nendrės viršūnę, tankiai plasnodamas sparnais pakyla į orą, leidžiasi į teritorijos pakraštį ir nutyla. Po to būdingas šiam paukščiui skrydis kartojasi.

Vasaros pradžioje pievose neretai galima pamatyti stirnų. Šiuo metų daugelis patelių jau turi jauniklių. Pirmą savo gyvenimo savaitę stirniukai slapstosi pievų pakrašty, tarp aukštos žolės. Po to jie pradeda sekioti motiną. Pamačiusi žmogų, stirna atidžiai stebi jo veiksmus, bet neskuba sprukti. Greičiausiai kažkur netoliese, žolėse, tyliai tyliai, nejudėdamas, guli pasislėpęs stirniukas.

Padarau iš tolo vieną kadrą ir pasitraukiu. Pavasario antroje ir vasaros pirmoje pusėje paukščiai ir žvėrys ypač jautrūs trukdymui. Neapgalvotas žmonių įsikišimas į jų gyvenimą, neatsargus elgesys gamtoje – viena iš paukščių ir žvėrelių jauniklių mirčių priežasčių. Bukime atsargūs ir supratingi!

Aleksandras Naryškin

Tauragės krašto muziejus „Santaka“