LRT.LT straipsnis apie Tremties ir rezistencijos muziejų ir ten saugomas šiurpą keliančias Tauragės istorijos paslaptis
2021 rugpjūčio 17

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt

Buvusioje NKVD būstinėje Tauragėje įsikūrę tremtinių ir politinių kančių namai, dabar jau pervadinti tiesiog Tremties ir rezistencijos muziejumi, gali papasakoti tokių istorijų, kad oda pašiurptų ir plaukai piestu pasistotų. Čia kalėję partizanai ir niekuo dėti žmonės susidūrė su neįsivaizduojamu žiaurumu ir antžmogiškumu. Ištvėrę sunkiai pakeliamus tardymus ir ilgus tremties metus Sibire, į Tauragę grįžę žmonės suvežė čia visus savo prisiminimus – ir skausmą, ir netektis, ir viltį.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Kančių namai virto muziejumi

Kaip LRT.lt pasakojo Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė Aušra Norvilienė, tauragiškiai šią vietą vadina Šubertine. Tarpukariu, 1936 metais, Tauragėje gyveno vokietis pavarde Šubertas. Jis ir pasistatė namą, kuris vėliau virto kalėjimu. Jo lūkestis buvo viršutiniuose aukštuose gyventi su šeima, o apačioje turėjo būti įkurtos jo dirbtuvės, vyras norėjo ten gaminti baldus, o tam reikėjo nemažai vietos.

Tačiau, atėjus karui ir antrajai sovietų okupacijai, Šubertas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Vis dėlto pavadinimas namui prilipo visam laikui – net ir dabar vietiniai tauragiškiai niekaip kitaip šio namo nevadina, tik Šubertine.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT

Sovietams šis namas pasirodė labai patogus, todėl pasisavino jį ir įkūrė NKVD kalėjimą. Viršutiniai aukštai buvo skirti tardymams, o rūsyje – kameros. Nuo 1944 iki 1954 pastatas tarnavo patiems baisiausiems tikslams.

„Žmonės, kurie čia buvo kalinami, kankinami, ištremti į Sibirą, ten atlaikė visas negandas, sugrįžo į Lietuvą, į Tauragę ir prisiekė įkurti čia muziejų. Muziejus čia buvo įkurtas 1997 metais“, – pasakojo A. Norvilienė.

Tremtyje laikėsi įsikibę religijos ir lietuvybės

Muziejuje galima pamatyti, ką politiniai tremtiniai, sugrįžę iš atšiauraus Sibiro, parsivežė namo. Muziejininkė atkreipė dėmesį, kad itin daug eksponatų yra susiję su religija.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Mūsų žmonės buvo tikintys. Kryžiai, nutrintos maldaknygės, savo jėgomis padaryti smilkintuvai iš konservų dėžučių, rankomis pagamintas tabernakulis, kuriame laikydavo šventą komuniją. Iš metalo netgi išlieti šventųjų paveikslai, medžio drožiniai. Tai tikrai aiškiai rodo, kad malda, tikėjimas mūsų žmonėms davė didelę stiprybę“, – dėstė A. Norvilienė.

Į Sibirą ištremtiems tautiečiams neką mažiau buvo svarbi meilė Lietuvai – parsivežtuose eksponatuose gausu šalies simbolių. Žmonės piešdavo Lietuvos kunigaikščius, slapčia užantyje saugodavo trispalvę, siuvinėdavo servetėles žuvies ašakomis, ant kurių pavaizduotas Gedimino bokštas, Vytis ir kiti svarbūs simboliai. Tiesa, tarp parsivežtų daiktų taip pat galima rasti politinių kalinių numerių.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Žymiausias Tauragės partizanas, turėjęs liūto drąsą ir širdį

Pats žymiausias Tauragės krašto partizanas – Leonas Laurinskas – muziejuje turi savo atskirą garbės kampelį. Kaip pasakojo A. Norvilienė, jis, būdamas 19 metų, užsirašė į partizanų gretas ir pasirinko Liūto slapyvardį. O jis liūtas buvo ne tik pagal išvaizdą, savo ilgus gražius plaukus, bet ir charakterį.

„Jis turėjo ir liūto širdį, ir liūto drąsą. Kovėsi ne vienoje kovoje, buvo sužeistas į koją, dėl to liko luošas visam gyvenimui. Surastas po egle, kur išbuvo ilgai be sąmonės, galiausiai išsikapstė, pagijo. Dėl savo nenurimstančio charakterio Tauragės enkavėdistų buvo labiausiai gaudomas. Iš mamos jie buvo ir karvę atėmę, kad jį greičiau parklupdytų.

Galiausiai jį įviliojo į pasalą. Sužeistas jis prarado ryšį su savo būriu, buvusiais draugais, norėjo užmegzti kontaktą su partizanais. Kaip žinoma, tuo laikotarpiu stribų tikrai netrūko. Pasinaudoję ta silpnumo akimirka, kad jis nežinojo, kas jie tokie, stribai prisistatė kaip kitos apygardos partizanai, pasiūlė susitikti su jų vadu atitinkamoje vietoje. Jis atėjęs to vado nerado, sakė, kad laukia kitoje vietoje. Bet jį pavaišino saldainiais, kurie buvo paveikti cheminiu preparatu „Neptun 12“. Tai tokie migdomieji. Jais pasivaišinęs jis užmigo, o kai pabudo, pajuto, kad rankos ir kojos supančiotos spygliuota viela“, – kalbėjo A. Novilienė.

Aušra Norvilienė
Aušra Norvilienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Ji teigė, kad partizanas buvo kankintas, gavo ir siūlymą bendradarbiauti, tačiau jo atsisakęs buvo ištremtas į Sibirą. Galiausiai iš jo sugrįžęs L. Laurinskas vėl įsiliejo į disidentų gretas ir vis tiek nenurimo, kad ir kiek kančių teko patirti. 1988 metais jis atvyko į Vilnių, kur buvo minima Birželio 14-oji, Trėmimų diena. Iš Tauragės jis atsivežė pasisiūtą Lietuvos trispalvę ir ją iškėlė prie Katedros.

Jo paties žodžiais remiantis, kai žmonės pamatė iškeltą trispalvę, puolė ją bučiuoti, verkti iš džiaugsmo – L. Laurinskas buvo bene pirmasis, išdrįsęs viešai iškelti šalies vėliavą. „Žinoma, jis buvo suimtas vadinamųjų milicininkų, bet jau buvo 1988 metai, Gorbačiovo laikai, birželio 3 dieną įkurtas Sąjūdis, tai jį tą patį vakarą ir paleido“, – teigė muziejininkė.

Devyniolikos metų tapęs partizanu L. Laurinskas nugyveno išties įdomų ir spalvingą gyvenimą. Jis sulaukė ir nepriklausomybės atkūrimo, dalyvavo 1991-ųjų sausio 13-osios kovoje. Už tai buvo prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Vyčio Kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu ir vardiniu ginklu. Apskritai partizanas už savo veiklą buvo įvertintas ne vienu apdovanojimu. Jis mirė 2013 metais.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Iš skudurų suaudė tautinį kostiumą

Dar vienas įdomus eksponatas Tremties ir rezistencijos muziejuje – tautinis kostiumas. Kuo jis ypatingas? Kostiumas priklausė Tverijonų šeimai, su trimis vaikais ištremtai į Sibirą dešimčiai metų. Anot A. Norvilienės, šeimos galvos – tėvas ir motina – buvo išties kūrybingi žmonės.

„Sibire jau tada mama vaikus puošė tautiniais rūbais. Duktė Genovaitė susižadėjo, todėl mama sugalvojo jai vestuvių proga sukurpti įspūdingą kostiumą. Genovaitė su mama eidavo valyti traukinių vagonų vyrams skirtais skudurais. Tai juos moterys pasiėmusios išsiardydavo, o mama iš tų siūlų suausdavo juosteles ir jas gražiai susiuvusi sukūrė dukrai tuoktuvių kostiumą.

Su juo Genovaitė tekėjo 1957 metais. Kai jau paleido juos iš Sibiro, šį kostiumą parsivežė į Tauragę ir padovanojo muziejui. Tai šiam kostiumui daugiau metų negu mums“, – pasakojo pašnekovė.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Tokio nužmonėjimo neturėjo net pats Hitleris

Kaip ji teigė LRT.lt, iš tremtinių istorijų galima išgirsti, kad ir pačių rusų kareivių būta įvairių. Vieni buvo labai žiaurūs, nežmoniški. „Yra istorija, kurią pasakojo tauragiškis. Jis buvo ištremtas į Magadaną. <…> Buvo vežamas du mėnesius traukiniu, paskui – barža. Ir dar dvi paras jie buvo vežami sunkvežimiais, į priekabą turėjo sulipti, kiek tik telpa žmonių. Sulipo jie kaip silkės statinėje. Ir buvo komanda „sėsti“. O kaip sėsti, jeigu nėra vietos? Tai ir sėdo: kas kam ant peties, kam ant kelių. Ir taip juos vežė dvi paras.

Kareiviai sustodavo dėl savo gamtinių reikalų ar pavalgyti, o jiems pakilti neleido. Tai tauragiškis ir atsimena, kad tas dvi paras jie buvo priversti visus gamtinius reikalus daryti ant peties, ant kelių. Sakė, kad tokio nužmonėjimo neturėjo net pats Hitleris“, – dėstė A. Norvilienė.

Tačiau kita moteris pasakojo, kad kai jau atėjo jų vežti į Sibirą rusų kariai, patys pasiūlė pasipjauti kiaulę, pasisūdyti ir vežtis visą statinę, pasiimti kelis maišus bulvių, jeigu yra jėgų dirbti, leido pasiimti ir įrankių medienai apdirbti.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Jie pasidėjo šautuvus, padėjo tą mėsą susūdyti ir į statinę sudėti, įkelti į vagoną. Jame jie vėliau ir sėdėjo ant tos statinės. Iš pradžių norma buvo tik 10 kilogramų žmogui, bet sakė nebijoti, nes niekas nesvers tų maišų. Tai šitų žmonių prisiminimai neigia kitų prisiminimus. Ir sakė tie rusų kareiviai: „Nebijokit, ne mirti važiuojat, o gyventi.“ Jų šeima buvo ištremta į Zymos miestą Irkutske, tai gegužės mėnesį nuvykę jie pradėjo statytis namą, o rudenį jau jame apsigyveno. Ten žemė gera, derlių po kelis kartus per metus nuimdavo. Jos vyras ir mokslus baigė. Štai kaip išsiskyrė likimai“, – kalbėjo muziejininkė.

Kalinius kankindavo visą naktį

Nusileidus į rūsį, muziejaus lankytojus pasitinka gana tikroviškai atrodantis NKVD tardytojo manekenas, su svečiais kalbantis lietuviškai – čia galima išbandyti savo kailiu, ką turėjo patirti tardomi kaliniai.

„Kokią čia vėl šiukšlę atvedei? Na, prieik. Vardas? Tėvo vardas? Gimimo metai? Kur gimęs? Aiškiai kalbėk! Kodėl esi čia?“ – prisėdus priešais netikrą enkavėdistą, šis prabyla šiurpiu ir griežtu balsu. O lempa taip spigina į akis, kad aplink nieko nesimato.

„Dar kartą gražiuoju prašau, nuoširdžiai papasakok apie savo nusikaltimus tarybų valdžiai. Galbūt tau sušvelnins bausmę. Ar pažįsti Petrą? Kaip nepažįsti? Meluoji! Kas sveikinosi prie bažnyčios altoriaus per apeigas? Pamiršai? Tuoj atmintį atgaivinsiu“, – tardymą tęsia netikras enkavėdistas.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Tiesa, šitoks tardymas atrodo gana švelniai. Kaip pasakojo A. Norvilienė, Šubertinės sienos matė išties siaubingų dalykų. Joje tardymus atliko tikrų tikriausi patologiniai budeliai, kurie jautė malonumą žmones kankindami.

„Jie buvo ruošti Rusijoje. Labai dažnai būdavo vertėjai, nes ne visi lietuviai suprato rusų kalba. Kad ir kaip būtų gaila, ir lietuviai vertėjai prisidėdavo prie šių kankinimų.

Kankinimai daugiausia vykdavo naktį, kai žmogus silpniausias. Atėję prie kameros šaukdavo: „Kas čia iš raidės B?“ Jie pasisakydavo, kieno pavardės iš B raidės, ir jau tada reikiamą žmogų vesdavo pas tardytoją. Tardytojai keisdavosi. Nuo 22–23 valandos prasidėdavo tardymai ir trukdavo iki pat ryto, 5–6 valandos. O tas žmogus mušamas turėjo atlaikyti visą naktį“, – kalbėjo muziejininkė.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Lūždavo kaulai, kūnai būdavo draskomi į skutus

Žmonės kalbėjo, kad tardymams budeliai turėjo specialią metalinę dėžę, į ją kišdavo nuteistuosius, dažniausiai vyrus. Dėžėje laikydavo kalinį porą valandų, spausdami dangtį iš viršaus. Spaudimas būdavo toks stiprus, kad lūždavo kaulai.

„Tokia neva nekalta kankinimo priemonė – kišdavo adatas po panagėmis. Į tarpdurį įkišdavo pirštus ir iš visų jėgų trenkdavo durimis. Pro langelį iškišdavo kūną į lauką, o ten jo laukdavo šunys. Komanda „fas“ vilkšuniams ir kūnas būdavo draskomas į skutus.

Nė vienam čia kalinčiajam nebūdavo kerpami plaukai. Nei moterims, nei vyrams. Kad būtų lengviau paimti galvą ir trankyti ją į sieną. Vienas žmogus savo prisiminimuose yra užrašęs, kad laiptai būdavo kruvini. Po tardymų kai kuriuos žmones, kurie jėgų nebeturėjo, reikėdavo atitempti į kamerą. Ant laiptų yra matę ir pusę kiaušo nuplėštą – galvos odą su plaukais. Viena moteris pasakojo, kad kai jos seserį paleido po pusmečio iš Šubertinės, jos nepažino, nes plaukai buvo supeliję, pilni utelių, rūbai – tik skarmalai ant kūno, o pats kūnas nusėtas mėlynėmis“, – dėstė A. Norvilienė.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Enkavėdistai aukas neretai uždaužydavo iki mirties. Nesakydavo artimiesiems, kad ateitų pasiimti kūno – nukankintus kalinius paprasčiausiai išnešdavo į kiemelį ir užkasdavo į bendrą duobę arba veždavo į Tauragėje esantį mišką. Kiti teigė, kad kūnus supjaustydavo gabalais ir sušerdavo šunims.

„Pasakojo, kad vienas mėgo prie batų prisikaustyti kažkokią metalinę plokštelę ir taip spirti, kad išplėšdavo mėsos gabalą. Norėjo suteikti kuo daugiau skausmo“, – tvirtino muziejininkė. Liūdna ir tai, kad į kalėjimą atveždavo ne tik partizanų, bet ir visiškai niekuo dėtų žmonių, kartais įskųstų paprasčiausiai dėl pavydo. Nors nieko nežinodavo ir niekaip nenusižengę, taip baisiai kankinami kaliniai prisipažindavo dėl bet kokių nusikaltimų.

„Dėl to labai dažnai partizanai bunkeryje paskutinę kulką, paskutinę granatą pasilikdavo sau. Garbingai mirčiai“, – tikino pašnekovė.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Gyvi po žeme“

Muziejus turi įrengtą ir bunkerį – tikrovišką partizanų gyvenimo po žeme pavyzdį. Kaip teigė A. Norvilienė, standartinis bunkerio dydis siekė 6 kvadratinius metrus. Tokioje mažoje ir drėgnoje patalpoje lietuvių kasdienybė buvo nesaldi.

„Gyvi po žeme. Čia jų kova buvo ne su automatu rankose, o pasipriešinimas išlaukiant, stiprinant žmonių dvasią. Nestoti į kolūkius, nepasiduoti apatijai, priešintis okupacijai, sovietų valdžiai. Jeigu būdavo galimybė, dažnai turėdavo radiją. Klausydavosi „Amerikos balso“. O gal, kol jie čia sėdi, jau amerikiečiai ateina į pagalbą ir vaduoja mūsų šalį iš sovietinių vilkų“, – kalbėjo muziejininkė.

Viešumoje gana aiškiai matydavosi, kurie žmonės gyveno bunkeryje. Veidai išbalę, išpurtę, daugelis gyvendami po žeme ir sąnarius susigadindavo. Tais laikais orai Lietuvoje buvo gerokai lietingesni nei šiandien, ruduo ir žiema pasitikdavo atšiauriai ir su gausiais krituliais.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Laužų užkurti partizanai nelabai galėjo, nes kitaip dūmai būtų galėję išduoti bunkerį. Nuo nepakeliamos drėgmės būdavo paveikti ir kvėpavimo takai, tad gera sveikata dauguma ilgainiui pasigirti jau nebegalėdavo. O jeigu jau surasdavo bunkerį, turintį tik vieną įėjimą ir išėjimą, neretai partizanai pasirinkdavo mirtį. Kai stribams būdavo reikalingi gyvi partizanai, jei pasisekdavo, jie tyliai prisėlindavo prie bunkerio ir įmesdavo granatą su migdomaisiais.

Nukankinti kaliniai visą dieną turėdavo sėdėti

Buvusiame kalėjime taip pat išliko viena kamera iš tų laikų. Jos visos buvo nedidelės. Ten sėdėję žmonės pasakojo, kad kamera dažniausiai būdavo dviejų metrų pločio ir keturių ilgio. Dėžė gamtiniams reikalams uždengiama tik skuduru, tad galima numanyti, kad tokioje mažoje patalpoje kvapas išties tvyrojo nekoks.

Vis dėlto daliai tos dėžės nė nereikėjo. Rytais Šubertinės gyventojus, kaip teigė A. Norvilienė, dešimčiai minučių išvesdavo į kiemelį pasivaikščioti, tad jie galėdavo ir į išvietę nueiti.

„Kameroje visą laiką degdavo lemputė. Ji buvo su specialia viela, kad jos nesudaužytų ir venų nepersipjautų. Nuteistiesiems iš drabužių išimdavo sagas, gumas iš kelnių ištraukdavo, kad galo sau nepasidarytų. Pro durų langelį visą laiką stebėdavo prižiūrėtojai, ar kaliniai dieną neguli ant gulto. Kaip minėjau, pagrindiniai tardymai vykdavo naktį, o paskui partempdavo kūną į kamerą. Aišku, tas žmogus, atlaikęs visą naktį, nori tik gulėti. Bet pagal Šubartinės įstatymus dieną ant gulto gulėti draudžiama, galima tik sėdėti veidu į langelį“, – pasakojo muziejininkė. Jeigu ką nors pamatydavo gulintį, iškart įkišdavo į karcerį trims paroms.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kaliniams duodavo bendrą dubenį, iš kurio jie turėdavo valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę. Jeigu vienoje kameroje uždaryti 7 žmonės ir jiems duodavo vieną lėkštę sriubos, kaip prie jos visiems prieiti ir pavalgyti? Neapsikentę kaliniai pasiskundė įstaigos kapitonui, paskelbė bado streiką ir išsireikalavo kiekvienam po molinį dubenį, kad galėtų normaliai pavalgyti.

Žinoma, maistas irgi ne pats įmantriausias būdavo. Pusryčiams jie gaudavo 150 gramų duonos, pietums – puslitrį sriubos ir 200 gramų duonos. Dažnai ta sriuba būdavo prarūgusi ir su kirmėlėmis. O vakarui irgi gaudavo dar vieną duonos riekę. Kaip pasakojo Šubertinėje kalėję asmenys, net ir pati duona buvo rūgšti, neskani.

Tiesa, jie gaudavo siuntinius iš draugų, artimųjų, jais dalydavosi su visais kameros gyventojais. Tačiau tokią privilegiją turėjo ne visi – tie, kurie nenorėdavo bendradarbiauti, siuntinių nesulaukdavo.

Tremties ir rezistencijos muziejus
Tremties ir rezistencijos muziejus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Įvyko pabėgimas, dėl kurio, kaip manoma, kalta meilė

„1946 metų birželio mėnesį Šubertinėje įvyko pabėgimas. Tuo metu kalėjo 23 kaliniai. Tarp jų buvo ir mergina. Pabėgimo versijos yra dvi. Viena versija sako, kad šį pabėgimą organizavo Kęstučio apygardos partizanai, papirkę enkavėdistą Andrejų Gorbačiovą.

Kita versija yra tokia, kad tas enkavėdistas įsižiūrėjo kartu su partizanais kalinčią merginą. Manoma, kad jis atrakino visų kamerų duris ir su visais kaliniais išbėgo į kiemelį. Jis tuomet buvo aptvertas 6 metrų lentine tvora, o viršuje – dar ir spygliuota viela.

Matyt, Gorbačiovas buvo pasiruošęs kopėčias ar kažkokį kitokį būdą tai tvorai įveikti. Faktas tas, kad visi pabėgo į mišką, Gorbačiovas – taip pat. Bet enkavėdistams negarbė, todėl jie paleido antį, kad tai buvo planas, kaip Gorbačiovą infiltruoti į partizanų gretas. Dėl to tas pabėgimas neva buvo surežisuotas. Bet partizanai Gorbačiovą nušovė. Kaip ten buvo iš tikrųjų, mes nežinome, bet pabėgimas tikrai įvyko“, – pasakojo A. Norvilienė.

Nuoroda į straipsnį portalo LRT.lt puslapyje:

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1464264/buves-nkvd-kalejimas-taurageje-mena-siurpa-keliancias-egzekucijas-kaulu-luziai-talzymas-iki-mirties-ir-kunu-laidojimas-kieme?utm_medium=Social&utm_source=Facebook&fbclid=IwAR0smG-sQVMp8ru2kyAWj9tQ7iZCis1-fBiYwf1IjXjNVUass4MOhHRpyd8#Echobox=1629004096

Prenumeruokite naujienlaiškį!
Kitos naujienos
Išleista Alvido Jancevičiaus knyga „Užmirštasis Tauroggenas“
2021 gruodžio 20

Jau vasario mėnesį pakviesime jus į Alvido Jancevičiaus knygos-straipsnių rinkinio „Užmirštasis Tauroggenas“ pristatymą, kurio metu visi norintieji ją gaus ir galės gyvai pabendrauti su autoriumi. 500 vnt. tiražu išleistą storoką 350 puslapių knygą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė. Džiaugiamės vaisingu bendradarbiavimu su autoriumi. Nuoširdžiai dėkojame „Tauragės kurjerio“ laikraščio redakcijai už leidimą pasinaudoti […]

KINO KARAVANAS | nemokami seansai TAURAGĖJE
2021 liepos 29

Atsinaujinęs ir išaugęs festivalio KINO PAVASARIS projektas KINO KARAVANAS pradeda aštuntąją kino ekspediciją: per du vasaros mėnesius aplankys net 40 Lietuvos miestų ir miestelių, surengs virš 100 nemokamų filmų peržiūrų po atviru dangumi! Rugpjūčio 6 d. KINO KARAVANAS lankysis Tauragėje, kur žiūrovus pakvies į trijų filmų peržiūras Tauragės pilies kiemelyje (Dariaus ir Girėno g. 5) […]

KVIETIMAS DAILĖS IR TECHNOLOGIJŲ, LIETUVIŲ KALBOS MOKYTOJAMS
2022 balandžio 11

Maloniai kviečiame dailės ir technologijų, lietuvių kalbos mokytojus vesti moksleiviams integruotas pamokas Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, kurių metu galėsite ugdyti mokinių kūrybiškumą, aplankydami šiuo metu muziejuje vykstančias dvi parodas „Riba“ ir „Interpretacijos“. Fotografijos galerijoje atidaryta jaunosios kartos fotomenininkės Liucijos Karalienės paroda „Riba“. Autorė kūrybos objektu fotografijų cikle pasirinko savo pačios kūną, kuris tampa vizualine metafora. […]