Patricija Kilminavičienė, LRT.lt
Buvusioje NKVD būstinėje Tauragėje įsikūrę tremtinių ir politinių kančių namai, dabar jau pervadinti tiesiog Tremties ir rezistencijos muziejumi, gali papasakoti tokių istorijų, kad oda pašiurptų ir plaukai piestu pasistotų. Čia kalėję partizanai ir niekuo dėti žmonės susidūrė su neįsivaizduojamu žiaurumu ir antžmogiškumu. Ištvėrę sunkiai pakeliamus tardymus ir ilgus tremties metus Sibire, į Tauragę grįžę žmonės suvežė čia visus savo prisiminimus – ir skausmą, ir netektis, ir viltį.
Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Kančių namai virto muziejumi
Kaip LRT.lt pasakojo Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė Aušra Norvilienė, tauragiškiai šią vietą vadina Šubertine. Tarpukariu, 1936 metais, Tauragėje gyveno vokietis pavarde Šubertas. Jis ir pasistatė namą, kuris vėliau virto kalėjimu. Jo lūkestis buvo viršutiniuose aukštuose gyventi su šeima, o apačioje turėjo būti įkurtos jo dirbtuvės, vyras norėjo ten gaminti baldus, o tam reikėjo nemažai vietos.
Tačiau, atėjus karui ir antrajai sovietų okupacijai, Šubertas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Vis dėlto pavadinimas namui prilipo visam laikui – net ir dabar vietiniai tauragiškiai niekaip kitaip šio namo nevadina, tik Šubertine.
Sovietams šis namas pasirodė labai patogus, todėl pasisavino jį ir įkūrė NKVD kalėjimą. Viršutiniai aukštai buvo skirti tardymams, o rūsyje – kameros. Nuo 1944 iki 1954 pastatas tarnavo patiems baisiausiems tikslams.
„Žmonės, kurie čia buvo kalinami, kankinami, ištremti į Sibirą, ten atlaikė visas negandas, sugrįžo į Lietuvą, į Tauragę ir prisiekė įkurti čia muziejų. Muziejus čia buvo įkurtas 1997 metais“, – pasakojo A. Norvilienė.
Tremtyje laikėsi įsikibę religijos ir lietuvybės
Muziejuje galima pamatyti, ką politiniai tremtiniai, sugrįžę iš atšiauraus Sibiro, parsivežė namo. Muziejininkė atkreipė dėmesį, kad itin daug eksponatų yra susiję su religija.
„Mūsų žmonės buvo tikintys. Kryžiai, nutrintos maldaknygės, savo jėgomis padaryti smilkintuvai iš konservų dėžučių, rankomis pagamintas tabernakulis, kuriame laikydavo šventą komuniją. Iš metalo netgi išlieti šventųjų paveikslai, medžio drožiniai. Tai tikrai aiškiai rodo, kad malda, tikėjimas mūsų žmonėms davė didelę stiprybę“, – dėstė A. Norvilienė.
Į Sibirą ištremtiems tautiečiams neką mažiau buvo svarbi meilė Lietuvai – parsivežtuose eksponatuose gausu šalies simbolių. Žmonės piešdavo Lietuvos kunigaikščius, slapčia užantyje saugodavo trispalvę, siuvinėdavo servetėles žuvies ašakomis, ant kurių pavaizduotas Gedimino bokštas, Vytis ir kiti svarbūs simboliai. Tiesa, tarp parsivežtų daiktų taip pat galima rasti politinių kalinių numerių.
Žymiausias Tauragės partizanas, turėjęs liūto drąsą ir širdį
Pats žymiausias Tauragės krašto partizanas – Leonas Laurinskas – muziejuje turi savo atskirą garbės kampelį. Kaip pasakojo A. Norvilienė, jis, būdamas 19 metų, užsirašė į partizanų gretas ir pasirinko Liūto slapyvardį. O jis liūtas buvo ne tik pagal išvaizdą, savo ilgus gražius plaukus, bet ir charakterį.
„Jis turėjo ir liūto širdį, ir liūto drąsą. Kovėsi ne vienoje kovoje, buvo sužeistas į koją, dėl to liko luošas visam gyvenimui. Surastas po egle, kur išbuvo ilgai be sąmonės, galiausiai išsikapstė, pagijo. Dėl savo nenurimstančio charakterio Tauragės enkavėdistų buvo labiausiai gaudomas. Iš mamos jie buvo ir karvę atėmę, kad jį greičiau parklupdytų.
Galiausiai jį įviliojo į pasalą. Sužeistas jis prarado ryšį su savo būriu, buvusiais draugais, norėjo užmegzti kontaktą su partizanais. Kaip žinoma, tuo laikotarpiu stribų tikrai netrūko. Pasinaudoję ta silpnumo akimirka, kad jis nežinojo, kas jie tokie, stribai prisistatė kaip kitos apygardos partizanai, pasiūlė susitikti su jų vadu atitinkamoje vietoje. Jis atėjęs to vado nerado, sakė, kad laukia kitoje vietoje. Bet jį pavaišino saldainiais, kurie buvo paveikti cheminiu preparatu „Neptun 12“. Tai tokie migdomieji. Jais pasivaišinęs jis užmigo, o kai pabudo, pajuto, kad rankos ir kojos supančiotos spygliuota viela“, – kalbėjo A. Novilienė.
Ji teigė, kad partizanas buvo kankintas, gavo ir siūlymą bendradarbiauti, tačiau jo atsisakęs buvo ištremtas į Sibirą. Galiausiai iš jo sugrįžęs L. Laurinskas vėl įsiliejo į disidentų gretas ir vis tiek nenurimo, kad ir kiek kančių teko patirti. 1988 metais jis atvyko į Vilnių, kur buvo minima Birželio 14-oji, Trėmimų diena. Iš Tauragės jis atsivežė pasisiūtą Lietuvos trispalvę ir ją iškėlė prie Katedros.
Jo paties žodžiais remiantis, kai žmonės pamatė iškeltą trispalvę, puolė ją bučiuoti, verkti iš džiaugsmo – L. Laurinskas buvo bene pirmasis, išdrįsęs viešai iškelti šalies vėliavą. „Žinoma, jis buvo suimtas vadinamųjų milicininkų, bet jau buvo 1988 metai, Gorbačiovo laikai, birželio 3 dieną įkurtas Sąjūdis, tai jį tą patį vakarą ir paleido“, – teigė muziejininkė.
Devyniolikos metų tapęs partizanu L. Laurinskas nugyveno išties įdomų ir spalvingą gyvenimą. Jis sulaukė ir nepriklausomybės atkūrimo, dalyvavo 1991-ųjų sausio 13-osios kovoje. Už tai buvo prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Vyčio Kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu ir vardiniu ginklu. Apskritai partizanas už savo veiklą buvo įvertintas ne vienu apdovanojimu. Jis mirė 2013 metais.
Iš skudurų suaudė tautinį kostiumą
Dar vienas įdomus eksponatas Tremties ir rezistencijos muziejuje – tautinis kostiumas. Kuo jis ypatingas? Kostiumas priklausė Tverijonų šeimai, su trimis vaikais ištremtai į Sibirą dešimčiai metų. Anot A. Norvilienės, šeimos galvos – tėvas ir motina – buvo išties kūrybingi žmonės.
„Sibire jau tada mama vaikus puošė tautiniais rūbais. Duktė Genovaitė susižadėjo, todėl mama sugalvojo jai vestuvių proga sukurpti įspūdingą kostiumą. Genovaitė su mama eidavo valyti traukinių vagonų vyrams skirtais skudurais. Tai juos moterys pasiėmusios išsiardydavo, o mama iš tų siūlų suausdavo juosteles ir jas gražiai susiuvusi sukūrė dukrai tuoktuvių kostiumą.
Su juo Genovaitė tekėjo 1957 metais. Kai jau paleido juos iš Sibiro, šį kostiumą parsivežė į Tauragę ir padovanojo muziejui. Tai šiam kostiumui daugiau metų negu mums“, – pasakojo pašnekovė.
Tokio nužmonėjimo neturėjo net pats Hitleris
Kaip ji teigė LRT.lt, iš tremtinių istorijų galima išgirsti, kad ir pačių rusų kareivių būta įvairių. Vieni buvo labai žiaurūs, nežmoniški. „Yra istorija, kurią pasakojo tauragiškis. Jis buvo ištremtas į Magadaną. <…> Buvo vežamas du mėnesius traukiniu, paskui – barža. Ir dar dvi paras jie buvo vežami sunkvežimiais, į priekabą turėjo sulipti, kiek tik telpa žmonių. Sulipo jie kaip silkės statinėje. Ir buvo komanda „sėsti“. O kaip sėsti, jeigu nėra vietos? Tai ir sėdo: kas kam ant peties, kam ant kelių. Ir taip juos vežė dvi paras.
Kareiviai sustodavo dėl savo gamtinių reikalų ar pavalgyti, o jiems pakilti neleido. Tai tauragiškis ir atsimena, kad tas dvi paras jie buvo priversti visus gamtinius reikalus daryti ant peties, ant kelių. Sakė, kad tokio nužmonėjimo neturėjo net pats Hitleris“, – dėstė A. Norvilienė.
Tačiau kita moteris pasakojo, kad kai jau atėjo jų vežti į Sibirą rusų kariai, patys pasiūlė pasipjauti kiaulę, pasisūdyti ir vežtis visą statinę, pasiimti kelis maišus bulvių, jeigu yra jėgų dirbti, leido pasiimti ir įrankių medienai apdirbti.
„Jie pasidėjo šautuvus, padėjo tą mėsą susūdyti ir į statinę sudėti, įkelti į vagoną. Jame jie vėliau ir sėdėjo ant tos statinės. Iš pradžių norma buvo tik 10 kilogramų žmogui, bet sakė nebijoti, nes niekas nesvers tų maišų. Tai šitų žmonių prisiminimai neigia kitų prisiminimus. Ir sakė tie rusų kareiviai: „Nebijokit, ne mirti važiuojat, o gyventi.“ Jų šeima buvo ištremta į Zymos miestą Irkutske, tai gegužės mėnesį nuvykę jie pradėjo statytis namą, o rudenį jau jame apsigyveno. Ten žemė gera, derlių po kelis kartus per metus nuimdavo. Jos vyras ir mokslus baigė. Štai kaip išsiskyrė likimai“, – kalbėjo muziejininkė.
Kalinius kankindavo visą naktį
Nusileidus į rūsį, muziejaus lankytojus pasitinka gana tikroviškai atrodantis NKVD tardytojo manekenas, su svečiais kalbantis lietuviškai – čia galima išbandyti savo kailiu, ką turėjo patirti tardomi kaliniai.
„Kokią čia vėl šiukšlę atvedei? Na, prieik. Vardas? Tėvo vardas? Gimimo metai? Kur gimęs? Aiškiai kalbėk! Kodėl esi čia?“ – prisėdus priešais netikrą enkavėdistą, šis prabyla šiurpiu ir griežtu balsu. O lempa taip spigina į akis, kad aplink nieko nesimato.
„Dar kartą gražiuoju prašau, nuoširdžiai papasakok apie savo nusikaltimus tarybų valdžiai. Galbūt tau sušvelnins bausmę. Ar pažįsti Petrą? Kaip nepažįsti? Meluoji! Kas sveikinosi prie bažnyčios altoriaus per apeigas? Pamiršai? Tuoj atmintį atgaivinsiu“, – tardymą tęsia netikras enkavėdistas.
Tiesa, šitoks tardymas atrodo gana švelniai. Kaip pasakojo A. Norvilienė, Šubertinės sienos matė išties siaubingų dalykų. Joje tardymus atliko tikrų tikriausi patologiniai budeliai, kurie jautė malonumą žmones kankindami.
„Jie buvo ruošti Rusijoje. Labai dažnai būdavo vertėjai, nes ne visi lietuviai suprato rusų kalba. Kad ir kaip būtų gaila, ir lietuviai vertėjai prisidėdavo prie šių kankinimų.
Kankinimai daugiausia vykdavo naktį, kai žmogus silpniausias. Atėję prie kameros šaukdavo: „Kas čia iš raidės B?“ Jie pasisakydavo, kieno pavardės iš B raidės, ir jau tada reikiamą žmogų vesdavo pas tardytoją. Tardytojai keisdavosi. Nuo 22–23 valandos prasidėdavo tardymai ir trukdavo iki pat ryto, 5–6 valandos. O tas žmogus mušamas turėjo atlaikyti visą naktį“, – kalbėjo muziejininkė.
Lūždavo kaulai, kūnai būdavo draskomi į skutus
Žmonės kalbėjo, kad tardymams budeliai turėjo specialią metalinę dėžę, į ją kišdavo nuteistuosius, dažniausiai vyrus. Dėžėje laikydavo kalinį porą valandų, spausdami dangtį iš viršaus. Spaudimas būdavo toks stiprus, kad lūždavo kaulai.
„Tokia neva nekalta kankinimo priemonė – kišdavo adatas po panagėmis. Į tarpdurį įkišdavo pirštus ir iš visų jėgų trenkdavo durimis. Pro langelį iškišdavo kūną į lauką, o ten jo laukdavo šunys. Komanda „fas“ vilkšuniams ir kūnas būdavo draskomas į skutus.
Nė vienam čia kalinčiajam nebūdavo kerpami plaukai. Nei moterims, nei vyrams. Kad būtų lengviau paimti galvą ir trankyti ją į sieną. Vienas žmogus savo prisiminimuose yra užrašęs, kad laiptai būdavo kruvini. Po tardymų kai kuriuos žmones, kurie jėgų nebeturėjo, reikėdavo atitempti į kamerą. Ant laiptų yra matę ir pusę kiaušo nuplėštą – galvos odą su plaukais. Viena moteris pasakojo, kad kai jos seserį paleido po pusmečio iš Šubertinės, jos nepažino, nes plaukai buvo supeliję, pilni utelių, rūbai – tik skarmalai ant kūno, o pats kūnas nusėtas mėlynėmis“, – dėstė A. Norvilienė.
Enkavėdistai aukas neretai uždaužydavo iki mirties. Nesakydavo artimiesiems, kad ateitų pasiimti kūno – nukankintus kalinius paprasčiausiai išnešdavo į kiemelį ir užkasdavo į bendrą duobę arba veždavo į Tauragėje esantį mišką. Kiti teigė, kad kūnus supjaustydavo gabalais ir sušerdavo šunims.
„Pasakojo, kad vienas mėgo prie batų prisikaustyti kažkokią metalinę plokštelę ir taip spirti, kad išplėšdavo mėsos gabalą. Norėjo suteikti kuo daugiau skausmo“, – tvirtino muziejininkė. Liūdna ir tai, kad į kalėjimą atveždavo ne tik partizanų, bet ir visiškai niekuo dėtų žmonių, kartais įskųstų paprasčiausiai dėl pavydo. Nors nieko nežinodavo ir niekaip nenusižengę, taip baisiai kankinami kaliniai prisipažindavo dėl bet kokių nusikaltimų.
„Dėl to labai dažnai partizanai bunkeryje paskutinę kulką, paskutinę granatą pasilikdavo sau. Garbingai mirčiai“, – tikino pašnekovė.
„Gyvi po žeme“
Muziejus turi įrengtą ir bunkerį – tikrovišką partizanų gyvenimo po žeme pavyzdį. Kaip teigė A. Norvilienė, standartinis bunkerio dydis siekė 6 kvadratinius metrus. Tokioje mažoje ir drėgnoje patalpoje lietuvių kasdienybė buvo nesaldi.
„Gyvi po žeme. Čia jų kova buvo ne su automatu rankose, o pasipriešinimas išlaukiant, stiprinant žmonių dvasią. Nestoti į kolūkius, nepasiduoti apatijai, priešintis okupacijai, sovietų valdžiai. Jeigu būdavo galimybė, dažnai turėdavo radiją. Klausydavosi „Amerikos balso“. O gal, kol jie čia sėdi, jau amerikiečiai ateina į pagalbą ir vaduoja mūsų šalį iš sovietinių vilkų“, – kalbėjo muziejininkė.
Viešumoje gana aiškiai matydavosi, kurie žmonės gyveno bunkeryje. Veidai išbalę, išpurtę, daugelis gyvendami po žeme ir sąnarius susigadindavo. Tais laikais orai Lietuvoje buvo gerokai lietingesni nei šiandien, ruduo ir žiema pasitikdavo atšiauriai ir su gausiais krituliais.
Laužų užkurti partizanai nelabai galėjo, nes kitaip dūmai būtų galėję išduoti bunkerį. Nuo nepakeliamos drėgmės būdavo paveikti ir kvėpavimo takai, tad gera sveikata dauguma ilgainiui pasigirti jau nebegalėdavo. O jeigu jau surasdavo bunkerį, turintį tik vieną įėjimą ir išėjimą, neretai partizanai pasirinkdavo mirtį. Kai stribams būdavo reikalingi gyvi partizanai, jei pasisekdavo, jie tyliai prisėlindavo prie bunkerio ir įmesdavo granatą su migdomaisiais.
Nukankinti kaliniai visą dieną turėdavo sėdėti
Buvusiame kalėjime taip pat išliko viena kamera iš tų laikų. Jos visos buvo nedidelės. Ten sėdėję žmonės pasakojo, kad kamera dažniausiai būdavo dviejų metrų pločio ir keturių ilgio. Dėžė gamtiniams reikalams uždengiama tik skuduru, tad galima numanyti, kad tokioje mažoje patalpoje kvapas išties tvyrojo nekoks.
Vis dėlto daliai tos dėžės nė nereikėjo. Rytais Šubertinės gyventojus, kaip teigė A. Norvilienė, dešimčiai minučių išvesdavo į kiemelį pasivaikščioti, tad jie galėdavo ir į išvietę nueiti.
„Kameroje visą laiką degdavo lemputė. Ji buvo su specialia viela, kad jos nesudaužytų ir venų nepersipjautų. Nuteistiesiems iš drabužių išimdavo sagas, gumas iš kelnių ištraukdavo, kad galo sau nepasidarytų. Pro durų langelį visą laiką stebėdavo prižiūrėtojai, ar kaliniai dieną neguli ant gulto. Kaip minėjau, pagrindiniai tardymai vykdavo naktį, o paskui partempdavo kūną į kamerą. Aišku, tas žmogus, atlaikęs visą naktį, nori tik gulėti. Bet pagal Šubartinės įstatymus dieną ant gulto gulėti draudžiama, galima tik sėdėti veidu į langelį“, – pasakojo muziejininkė. Jeigu ką nors pamatydavo gulintį, iškart įkišdavo į karcerį trims paroms.
Kaliniams duodavo bendrą dubenį, iš kurio jie turėdavo valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę. Jeigu vienoje kameroje uždaryti 7 žmonės ir jiems duodavo vieną lėkštę sriubos, kaip prie jos visiems prieiti ir pavalgyti? Neapsikentę kaliniai pasiskundė įstaigos kapitonui, paskelbė bado streiką ir išsireikalavo kiekvienam po molinį dubenį, kad galėtų normaliai pavalgyti.
Žinoma, maistas irgi ne pats įmantriausias būdavo. Pusryčiams jie gaudavo 150 gramų duonos, pietums – puslitrį sriubos ir 200 gramų duonos. Dažnai ta sriuba būdavo prarūgusi ir su kirmėlėmis. O vakarui irgi gaudavo dar vieną duonos riekę. Kaip pasakojo Šubertinėje kalėję asmenys, net ir pati duona buvo rūgšti, neskani.
Tiesa, jie gaudavo siuntinius iš draugų, artimųjų, jais dalydavosi su visais kameros gyventojais. Tačiau tokią privilegiją turėjo ne visi – tie, kurie nenorėdavo bendradarbiauti, siuntinių nesulaukdavo.
Įvyko pabėgimas, dėl kurio, kaip manoma, kalta meilė
„1946 metų birželio mėnesį Šubertinėje įvyko pabėgimas. Tuo metu kalėjo 23 kaliniai. Tarp jų buvo ir mergina. Pabėgimo versijos yra dvi. Viena versija sako, kad šį pabėgimą organizavo Kęstučio apygardos partizanai, papirkę enkavėdistą Andrejų Gorbačiovą.
Kita versija yra tokia, kad tas enkavėdistas įsižiūrėjo kartu su partizanais kalinčią merginą. Manoma, kad jis atrakino visų kamerų duris ir su visais kaliniais išbėgo į kiemelį. Jis tuomet buvo aptvertas 6 metrų lentine tvora, o viršuje – dar ir spygliuota viela.
Matyt, Gorbačiovas buvo pasiruošęs kopėčias ar kažkokį kitokį būdą tai tvorai įveikti. Faktas tas, kad visi pabėgo į mišką, Gorbačiovas – taip pat. Bet enkavėdistams negarbė, todėl jie paleido antį, kad tai buvo planas, kaip Gorbačiovą infiltruoti į partizanų gretas. Dėl to tas pabėgimas neva buvo surežisuotas. Bet partizanai Gorbačiovą nušovė. Kaip ten buvo iš tikrųjų, mes nežinome, bet pabėgimas tikrai įvyko“, – pasakojo A. Norvilienė.
Nuoroda į straipsnį portalo LRT.lt puslapyje:
1952 metų gegužės 21 dieną, Tauragės rajone esančiame Tyrelių miške, netoli nuo Žygaičių seniūnijos Aukštupių k., kaudamiesi su daug didesnėmis priešo pajėgomis, garbingai žuvo Kęstučio apygardos, Jūros (Žalgirio) būrio vadas Antanas Sudeikis, partizaninis slapyvardis Girėnas ir jo brolis Zigmas Sudeikis, partizaninis slapyvardis Darius. Kitas brolis Albinas Sudeikis, partizaninis slapyvardis Algirdas, žuvo 1950-01-12 ir buvo palaidotas […]
Tauragės pilies kiemelyje, kur eksponuojama fotografijų serija „Projektas 1808. Karantinas“, pokalbiui susitikome su dronu fotografuojančiu Andriumi Repšiu. Paroda veiks iki rugsėjo 3 d. Užsukite pažiūrėti!
2022-uosius baigiame aukšta nata – ketvirtadienį Mero padėkos vakaro metu Muziejui įteiktas apdovanojimas – Tauro rago statulėlė – už inovatyvias idėjas bei kultūros ir meno sklaidą Tauragėje! „Pirmiausia kreipiuosi į muziejininkus – savo komandą. Šis įvertinimas yra mūsų visų sunkaus darbo, užsidegimo ir susitelkimo rezultatas. Be to visos idėjos būtų tik baltas lapas stalčiuje. Dėkoju […]