Penktadienį kviečiame paskaityti Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ JST savanorės Patricijos Dagytės apžvalgą, kurioje ji dalijasi savo pirmaisiais įspūdžiais. Pažinti muziejų Patricija pradėjo nuo muziejininko Dariaus Kiniulio ekskursijos ir patyriminės edukacijos parodoje „Istorijos kvapai: nuo Kleopatros iki Napoleono“, kurią vedė edukatorė Rasa Kapučinskienė.
Sausio 15 dieną lankiausi muziejaus Istorijos ekspozicijoje. Ekskursijos metu gidas išsamiai ir įdomiai papasakojo apie Tauragės istoriją. Gamtos ekspozicija buvo itin įvairi, o labiausiai mane sudomino suakmenėjęs medžio kamienas, kuriam jau 20 mln. metų. Taip pat buvo galima pamatyti įvairiausių paukščių ir žinduolių.
Etnografijos ekspozicija pasirodė labai įdomi. Ypač sužavėjo valstiečių buities ir namų apyvokos daiktai, tekstilės gaminiai bei vietines tradicijas išlaikęs tautinis kostiumas. Po apsilankymo etnografijos ekspozicijoje patraukėme į Tauragės pilies kiemelį, kur buvo papasakota apie pastato istoriją. XVI a. rašytiniuose šaltiniuose jau buvo minima Tauragės bažnyčia, o 1844 m. sudarytas etapinis muitinės pastato projektas. 1847 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiesiems. 1852 m. pastatas buvo aptvertas mūro tvora, kieme pastatyta pirtis, ūkinės paskirties pastatai, iškastas šulinys. 1866 m. visas ansamblis pertvarkytas į pilies kalėjimą – tada atsirado kampiniai bokštai ir šaudymo angos juose. Visam architektūriniam kompleksui suteiktas „romantinis“ renesansinės pilies charakteris. Tuo metu pilis įgavo dabartinį savo vaizdą ir išplanavimą. Tik po karo, 1971 ir 1986 m., pilies kieme buvo pastatyti dar du nauji pastatai.
Ši pilis istorijoje atliko įvairias funkcijas – ji buvo ir muitinė, ir kalėjimas, ir psichiatrinė ligoninė. Vis dėlto ji niekada neatliko tikrosioms pilims būdingų funkcijų, nes buvo pastatyta tik XIX a. viduryje.
Archeologijos ekspozicija – mano mėgstamiausia. Čia buvo pristatomi archeologiniai radiniai, Tauragės dvaro likučiai, pasienio su Prūsija ypatumai, pasauliniai karai, kurie nuniokojo kraštą, ir modernaus pramoninio miesto suklestėjimas. Ekspozicijoje akcentuojama, kaip šiame krašte pramaišiui gyveno žmonės, kalbantys jidiš, vokiškai, rusiškai bei lietuviškai.
Įgyvendinus projektą Tauragėje buvo atkurtos reprezentacinės erdvės – pilies menės, kuriose aptiktas išlikęs XIX a. grindinys, atvertos originalios arkos, atkurtas ampyro stiliaus interjeras.
Po kelių dienų, sausio 17 dieną lankiausi ir istorinių kvapų parodoje, kurioje buvo eksponuojami Napoleono, Kleopatros, Avicenos, Vengrijos karalienės, Barboros Radvilaitės, Mumtaz Mahal, Liudviko XIV bei Marijos Antuanetės kvepalai. Kvapų paroda prasideda egiptietiškais Kleopatros kvepalais, kuriuose yra alyvuogių aliejaus, kardamono ir miros. Pagrindinis ingredientas buvo cinamonas. Kleopatra buvo ne tik išskirtinė moteris, bet ir turėjo savitą kvapą. Nors labiausiai mėgo rožes, jos kvepalų pagrindinės natos buvo stipresnės. Be to, kvepalai ne tik skleidė kvapą, bet ir buvo naudojami kaip vaistai, padėję išlaikyti jaunystę ir stiprybę.
Į kvapų pasakojimą įtraukiama ir Lietuvos istorinė asmenybė – Barbora Radvilaitė. Manoma, kad jos kvapas buvo sukurtas siekiant pradžiuginti ją ligos metu. Kvepaluose dominavo medaus ir pikio aromatai – ingredientai, kurie modernioje parfumerijoje jau nebenaudojami. Šie kvepalai buvo atkurti pagal istorinius šaltinius ir dabar naudojami įvairiuose parfumerijos produktuose, pavyzdžiui, rankų balzamuose. Jie ne tik maitina odą, bet ir leidžia pajusti XVI a. Lietuvos didikių kvapus.
Liudviko XIV kvapas buvo ypatingas – Karaliaus Saulės laikotarpiu labiausiai buvo naudojama ambra, skirta dezodoruoti ir maskuoti natūralius kūno kvapus. Jis mėgo spalvingus ir aromatingus kvepalus, kurie buvo statuso simbolis. Jų sudėtyje buvo prieskoniai, medienos ir augalų smilkalai, padėję ilgiau išlaikyti kvapą.
Antroje parodos salėje buvo eksponuojamas alembikas – distiliavimo prietaisas, kuriuo net namų sąlygomis galima išgauti rožių hidrolatą. Kvapų patirtis baigiasi Napoleono Bonaparto kvepalais, tiksliau – garsiuoju odekolonu. Sakoma, kad ten, kur praeidavo Napoleono kariuomenė, kvepėdavo visas kaimas. Jo kvepaluose dominavo rozmarinas, primenantis jam gimtąją Korsiką, taip pat citrina, apelsinmedžio žiedai ir mediena. Napoleonas buvo toks didelis kvepalų entuziastas, kad juos ne tik naudodavo kvėpinimuisi, bet ir gerdavo – manoma, kad jis išgerdavo iki 50 buteliukų per mėnesį.
Šiose parodose sužinojau daug įdomių faktų ir istorijų. Iš arčiau pažinau Tauragės istoriją – miesto pradžią ir jo vystymąsi, o taip pat ir pilies turtingą praeitį. Kvapų edukacija buvo labai įdomi – ji leido nauju būdu pažinti Napoleoną, Kleopatrą ir kitas istorines asmenybes.
Tekstą parengė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ JST savanorė Patricija Dagytė.