Prieš aštuoniasdešimt metų – 1945 metų lapkričio dešimtą, Lietuvos partizanų Lydžio rinktinės pirmosios kuopos dviejų būrių pajėgomis buvo užimtas Tauragės apskrities valsčiaus centras Gaurės miestelis ir partizanų pajėgų išlaikytas apie tris valandas. Operacijos metu buvo likviduoti ne mažiau kaip septyni sovietiniai pareigūnai ir kolaborantai. Partizanų nuostoliai – vienas žuvęs laisvės kovotojas. Partizanai tvarkingai pasitraukė į mišką, sovietiniai okupantai, turėję net šarvuotą techniką, nedrįso jų persekioti. Gaurės miestelio išvadavimo operacija – viena iš labiausiai pavykusių ir įspūdingiausių puolamųjų partizanų operacijų mūsų krašte.

Noriu jums pristatyti vieno iš Gaurės išvadavimo operacijos dalyvio, partizano Antano Kisieliaus – Mikučio atsiminimų knygos ,,Blėsta laužų žarijos“ ištrauką.

Gaurės šturmas

1945 metų rudenį mūsų penketukas (taip vadinosi penkių šešių žmonių Pavidaujo būrio vado Bitino apsaugos dalinėlis), gavom kuopos vado Tomo įsakymą nedelsiant nuvykti į Rolando būrį, kuris tuo laiku stovyklavo miškų masyve, netoli Gaurės. Įsakyme nebuvo pasakyta nei priežasties, nei tikslo. Mes, trys broliai, Stumbrys ir Algis (tokia tada buvo mūsų penketuko sudėtis), išvykome tą patį vakarą. Kelio, einant tiesiai per laukus ir miškus, buvo maždaug apie 20–25 kilometrus. Naktis tamsi, ūkanota, kaip ir dera lapkričio mėnesio naktims. Pamėgink surasti tokią naktį partizanų stovyklą nežinomame miške, kai ta stovykla dar ir užmaskuota. Tačiau Rolando stovyklą mes suradome be didelio vargo, tik neprisimenu, ar tą pačią naktį, ar kitos dienos rytą, prašvitus. Greičiausiai prašvitus ir ne mes patys vieni, o jų ryšininko padedami.

Atvykę radome jau ir Gintarą su savo maždaug penkiolikos vyrų būriu. Panašiai tiek pat vyrų turėjo ir Rolandas savo būryje. Čia pat sužinojom ir mūsų atvykimo tikslą: užpulti Gaurės miestelį ir sunaikinti stribus, kurie savo įžūlumu buvo per daug įkyrėję apylinkės gyventojams ir kurių tenai buvo apie 17. Operacija buvo rizikinga, tačiau, netikėtai užgriuvus, žygio pasisekimu neabejojome. Svarbu prislinkti niekieno nepastebėtiems prie stribų būstinės. Kai kurie Rolando vyrai gerai pažinojo miestelį; žinojo, kuriam name įsikūręs stribų štabas. Sunkiau buvo surinkti partijos aktyvą, nes šie, jausdamiesi ,,liaudies gynėjų” budriai saugojami, miegodavo kiekvienas savo namuose. Be miestelio gyventojų pagalbos, aišku, jų nesurasi.

Dar viena aplinkybė komplikavo užduoties vykdymą: Gaurės miestelis yra pusiaukelėje tarp Tauragės ir Eržvilko, kur buvo įsikūrę stiprūs enkavedistų garnizonai. Užteko telefonu paskambinti į bet kurį iš tų dviejų punktų, kad vėliausiai už pusvalandžio mašinomis atvyktų pastiprinimas, ir tada mums būtų riesta. Todėl pirmiausia reikėjo nutraukti telefono ryšį.

Operacija buvo numatyta anksti rytą, vos prašvitus.

O čia, kaip tyčia puolimo išvakarėse, visai ne laiku ir ne vietoj, susivaidijo Gintaras su Rolandu dėl kažkokių, mano manymu, mažareikšmių taktikos smulkmenų. Vienas įrodinėja savo, antrasis — savo. Abu ambicingi — negi nusileis!

Galiausiai įsikarščiavęs Gintaras pareiškė:

— Pasilik su savo vyrais miške. Su Bitino penketuku stribus sutaršysim mes vieni be tavęs!

Rolandas nieko į tai neatsakė, tačiau veide aiškiai buvo parašyta, kad jo ambicija skaudžiai įžeista.

Naktį nutarėme praleisti pas pamiškės gyventoją, kad prieš žygį būtų galima patogiai pailsėti, nes jau dvi naktis buvome be miego.

Prieš paliekant mišką, atėjo Rolandas su savo vyrais prie mūsų ugniakuro ir draugiškai užkalbino Gintarą, tarsi tarp jų nieko nebūtų įvykę. Be Rolando, kurio būryje buvo daug narsų ir prityrusių kovotojų, ir kurių dauguma pažinojo miestelį kaip savo tėvų ūkį, vieniems Gintaro vyrams, kad ir padedant penketukui, labai būtų buvę sunku susidoroti su užduotimi. Tą puikiai suprato ir pats Gintaras, todėl Rolandui užkalbinus, jo ambicija iškart suplyšo kaip pradurtas oro balionas. Visų nuotaika bemat pagerėjo.

Pasiskirstę į keletą grupių, pavakarieniavome pas apylinkės ūkininkus ir susirinkom pas minėtą pamiškės gyventoją. Sugulėm ant grindų ir bematant užknarkėm. Nemiegojo tik būrių vadai ir kai kurie miestelio žinovai. Visą naktį jie prasėdėjo prie apšviesto žibaline lempa stalo, storomis antkoldėmis uždengę langus. Reikėjo sudaryti puolimo planą, paskirstyti vyrus grupėmis, kiekvienai grupei duoti konkretų uždavinį, kad viskas eitų sklandžiai ir nebūtų jokios maišaties. Reikėjo sudaryti smogiamąjį branduolį, kuris turės šturmuoti stribitelių būstinę.

Šį uždavinį Bitinas su Gintaru pasiliko sau, išsirinkę apie dešimtį pačių drąsiausių, pačių energingiausių ir pačių stipriausių vyrų. Ką gali žinoti, gal teks kovoti su stribais vyras prieš vyrą, susikibti už krūtinių.

Man su Geniuku buvo pavesta nutraukti telefono ryšį ir kulkosvaldžiu saugoti Tauragės kelią nuo užpuolimo. Stumbrys gavo užduotį saugoti Šešuvies šlaitą, kad koks ištrūkęs stribas ar aktyvistas nesusigundytų pasislėpti tankiuose jo sąžalynuose.

Rytą, vos pradėjus švisti, apsupom miestelį. Atsineštu tam reikalui pjūklu nupjovėm porą telegrafo stulpų, prilenkėm prie žemės ir nutraukėm laidus vienoje ir kitoje miestelio pusėje. Mudu su Geniuku pasistatėm kulkosvaldį ant betoninio šulinio rentinio ir akylai stebėjom Tauragės vieškelį. Kitas kulkosvaldis užėmė poziciją nuo Eržvilko pusės.

Kas minutė darėsi vis šviesiau. Miestelio gatvėse nė gyvos dvasios. Visur mirtina tyla. Tik vienur kitur pradėjo languose žiebtis blankūs žibureliai, suamsėdavo apsnūdęs šuva. Pagaliau išaušo rūškanas lapkričio sekmadienio rytas.

Kodėl taip ilgai tęsiasi slopi tyla?

Tik staiga sudrioksėjo viena po kitos keletas granatų, sučerškė kaip plėšomas brezentas automatų serijos, sukaleno kaip gandrai savo gandralizdžiuose kulkosvaldžiai. Viskas susimaišė pragariškame triukšme. Tai Bitinas su Gintaru prislinko nepastebėti prie stribų būstinės, staigiai atplėšė langines ir pasveikino su auštančiu rytu ,,liaudies gynėjus”.

Užpuolimas buvo toks netikėtas, kad stribai nespėjo rimtai pasipriešinti. Granatų dūmams išsisklaidžius, Bitinas su keletu vyrų įšoko pro langą į vidų. Ant grindų gulėjo keletas kraujuose paplūdusių lavonų, trys, išlikę gyvi, pakėlė rankas, o likusiems, jei iš viso jų ten buvo, matyt, pavyko išnešti sveiką kailį.

Šūviams aptilus, pamatėm su Geniuku nuo miestelio artimiausio miško link skuodžiant kažkokią žmogystą.

– Matyt, jaučiasi kaltas, kad taip skuodžia, – sako Geniukas ir pasiuntė iš kulkosvaldžio jam į kulnis spiečių kulkų. Nepataikė. Antrą, trečią seriją… Vėl pro šalį. Prisidėjau prie peties savo dešimtšūvį. Iššoviau. Pro šalį. Dar kartą. Vėl nesėkmingai. Trečio šovinio gilzė prisvilo lizde. Matyt, buvo parūdijęs šovinys. Tik susiradęs akmenį vargais negaliais atkaliau spyną ir ištraukiau gilzę. Tuo tarpu greitakojis sprinteris spėjo pranykti miške.

– Tokia, matyt, jo laimė, – pasakė Geniukas ir nustojo veltui eikvoti šovinius.

Beveik tuo pačiu laiku Stumbrys, užsiglaudęs šlaite už storo ąžuolo, pamatė atskubantį tiesiai į jį lyg vyrą, lyg moterį. Basas, be kepurės, vienais apatiniais baltiniais, tik užsimetęs ant pečių kareivišką milinę, bėga šlaitu žemyn, vis atsigręždamas atgal, ar kas nesiveja iš paskos.

Prisiartinus arčiau, iš mėlynos nosies ir garbinuotų šviesių plaukų pažino, kad tai partorgas Pranckaitis. Tas pats, kur tąsyk iš automato savo draugui į užpakalį įgėlė.

Stumbrys iš prigimties buvo švelnus žmogus. Net pačiam didžiausiam priešui jis niekuomet nepasakydavo pikto žodžio: vis mandagiai, vis švelniai, kartais net pamokomai. Taip ir šį kartą. Užuot surikęs griausmingu balsu „Stok! Rankas aukštyn!“, jis, išlindęs iš už ąžuolo, nukreipęs automato vamzdį į bėglį, kiek įmanoma švelnesniu balsu pasakė:

– Tai gal pakelsit rankutes į viršų?!

Partorgas, apstulbintas ne tiek nelaukiai išdygusio prieš veidą automato vamzdžio, kiek Stumbrio mandagumo, kilstelėjo rankas ir vėl nuleido. Turbūt pagalvojo, kad čia ne įsakymas, o prašymas, kurio galima ir neįvykdyti.

– Kelk, kelk, kol aš dar nepiktas. Paskui gali būti per vėlu, – vis tuo pačiu tonu pakartojo Stumbrys.

Kažkuri vyrų grupė panašiu būdu, galbūt neparodydama tokio subtilaus švelnumo, pasigavo dar vieną „žymų“ aktyvistą – valsčiaus komsorgą.

Kiek vėliau Dikas iš Rolando būrio su Geniuku, užklydę į vieną kiemą, rado atsisėdusį ant akmens ir graudžiai beverkiantį berniuką. Jis atrodė ne daugiau šešiolikos metų.

– Ko taip įsiverkei? – klausė priėjęs Geniukas. – Ar stribukų gaila?

– Nee.

– Tai kas gi tau? Ar tėtę nušovėm?

– Nee.

– Tai ko dabar žliumbi, kad nei tėtės nenušovėm, nei stribukų gailiesi? – toliau kamantinėjo Geniukas. – Sakyk!

– Aš pats stribukas, – pro ašaras sulemeno berniukas.

Dikas nusijuosė diržą, paėmė berniuką už rankos, pakėlė nuo akmens ir uždrožė porą kartų per sėdynę sakydamas:

– Še tau užmokestis už gerą tarnybą. Pranyk greičiau iš akių, kad į piktesnių dėdžių rankas nepakliūtum. Dikas trečiąkart užsimojo diržu, norėdamas dar ir premijos pridėti, bet nespėjo: jaunasis stribukas jau buvo išnykęs.

Šūviai nutilo. Įsiviešpatavo ramybė. Kažkas surado du vežimus, pakinkė arklius. Kažkas atidarė parduotuvę ir pradėjo krauti prekes į vežimus. Dieve mano! Kiek ten tų prekių! Keli rietimai žalsvos spalvos korto, kartūno, kelios dėžės odekolono, kvepalų pačios praščiausios rūšies, dėžė degtukų, kelios „mylios“ papirosų „Kazbek“ ir daugiau nieko.

O tuo tarpu, vos tik šūviai nutilus ir išsisklaidžius parako dūmams, eilės žmonių su tuščiais krepšiais, daugiausia moterų, traukė iš aplinkinių kaimų miestelio link „apsipirkti“. Gal kokių dvylikos metų berniukas, įšokęs pro išdaužtą langą parduotuvėn, prisikrovė ant kairės rankos glėbį ,,kavos” pakelių, nelyginant malkų, ir, belendant atgal pro langą, vienas pakelis nukrito ant šaligatvio. Palikti gaila, o paimti nuo žemės tiesiog neįmanoma. Lenksies – nukris dar daugiau. Tačiau išradingas berniukas greit surado išeitį: stipriau apkabinęs turimą ,,kavą” abiem rankom, nukritusį pakelį nusivarė koja, nelyginant futbolo kamuolį. Turbūt gyveno kur nors netoliese, pačiam miestely.

Tuo tarpu iš miestelio pakraštyje esančio namo išbėgo apyjaunė moteris ir patyliukais pašnibždėjo vienam iš mūsų vadų – Bitinui:

– Mano rūsyje, po grindimis, pasislėpė aršus bolševikas, rusas Popovas. Iškrapštykite jį iš ten.

Iškrapštyti, bet kaip? Ginkluotas jis ar be ginklo? Namo šeimininkė sakė, kad ilgo ginklo – šautuvo ar automato nemačiusi. O ar turėjo pistoletą, šito negalėjo pasakyti. Be to, iš jos sužinojom, kad rūsio anga turi staigų posūkį, taigi ir su granata nieko nepadarysi. Popovas savo slėptuvėje, matyt, jautėsi nelabai saugus, nes, vos tik lauke aptilo triukšmas, pamėgino išlisti. Tuo tarpu vienas jaunas vyras, prieš keletą dienų atėjęs į Rolando būrį, stovėjo už kelių žingsnių veidu atsigręžęs į angą. Popovo paleista iš nagano kulka pataikė jam tiesiai į kaktą. Dabar tai jau svyruoti nebegalima. Per brangi lietuvio gyvybė, kad iš kažkur atsibastęs enkavėdistas liktų nenubautas. Buvo nutarta veikti gudrumu. Pašūkavę lauke, keletą automato serijų suvarę į rūsio angą, pasibaladoję kambaryje, tariamai pravirkdę šeimininkę, staiga nutolome tarsi skubėdami būtume palikę miestelį. Popovas, matyt, pagalvojo, kad dabar pats laikas sprukti iš rūsio, nes, ko gero, banditai gali vėl sugrįžti. Nespėjus iškišti galvos, šlūstelėjo už nugaros granata, o jis pats, supratęs, kad „banditai“ dar nepasitraukė, nubildėjo laipteliais žemyn. Ta pačią akimirką balsus trenksmas sudrebino namo sienas, nuo lubų pabiro tinkas.

          Laikas bėga, diena įpusėjo, reikia skubėti. Kas žino, gal jau rieda sunkvežimiai, prisėdę garnizono karių, į įvykio vietą. Bet dar ne viskas padaryta. Dar tebeplevėsuoja raudona vėliava miestelio aikštėje, iškelta ant ilgo stiebo. Reikia ją nuleisti. Tuoj prišoko prie jo du vyrukai, sudžerzgė pjūklas, ir raudonas skuduras kartu su stiebu šlioptelėjo į telkšančią balą. Išsirikiavom visas dalinys ir, nusiėmę kepures, sugiedojome Lietuvos himną. Po to paradiniu maršu, trankiai mušdami koja, pražygiavome išilgai miestelio. Senos moterėlės, atsidariusios langus, žegnojo mus ir laimino: „Tegu Dievas jums padeda, vaikučiai!“ Merginos mojavo ir šaukė: „Vyrai, apsilankykite dažniau pas mus!“

          Pasigirdo komanda: „Vyrai, daina!“ Iš trisdešimties krūtinių suskambo galinga lietuviška daina:

          Sušlamės prie kelio karklai,

          Lenksis beržas ant kalvos,

          Kad, palikę dirvoj arklą,

          Stosim ginti Lietuvos…

          Daina sekė dainą ir aidėjo visu keliu, kol priėjome mišką. Dainavo visi, ir su balsais, ir be balsų. Tik penki belaisviai – partorgas ir stribukai, panarinę galvas, tėškė basomis kojomis vieškelio purvą ir tylėjo. Jų dainelė jau buvo sudainuota…

          Sutikti kelyje ūkininkai pristabdydavo arklius ir iš nuostabos prasižioję ilgai spoksodavo į slenkančią pro šalį keistą procesiją. Tik susigaudę, koks čia reikalas, sukirstydavo arkliams po botagą ir, vylingai šypsodamiesi, nudardėdavo tolyn.

          O vienas, matyt, mėgstąs humorą, sustojo, išsitraukė pypkę iš dantų, mirktelėjo lyg suokalbininkas gudriomis akutėmis, parodė botagu į belaisvius ir perspėjo mus:

          – Žiūrėkit, vyručiai, kad tie nevidonai jums kartais neištrūktų.”

          Tikrai vaizdingai aprašyta apie partizanus Gaurėje buvusio partizano atsiminimuose.

Kita informacija apie Gaurės išvadavimo operaciją išspausdinta leidinyje ,,Laisvės kovų archyvas“ 12 numeryje, išleistame 1994 metais

PARTIZANAI GAURĖJE

Dieną prieš Gaurės puolimą būrio vadas Antanas Jonikas-Rolandas savo vyrams pasakė: „Vyrai, rytoj pulsime Gaurę“. Iš kitų Rolando žodžių vyrai suprato, kad puolimo planas gerai parengtas, apgalvotas, kad apie būsimą Gaurės miestelio puolimą jis ir broliai Antanas ir Bronius Liesiai žinojo anksčiau. Kitos dienos rytą iš stovyklos į Gaurę išėjo 15 partizanų. Visiems vyrams Rolandas paaiškino, kokias užduotis kiekvienas turės atlikti. Rytas buvo miglotas, todėl vyrai šiek tiek nuklydo ir Gaurę pasiekė kiek pavėlavę. Kartu su partizanais į Gaurę atvažiavo ūkininkas Kazys Barčas, kurio Rolandas paprašė atvažiuoti su dviem arkliais. Kazys Barčas su savo vežimu apsistojo miestelio pakraštyje ir laukė partizanų nurodymų. Partizanai gerai žinojo, kur yra stribų būstinė, kiek joje stribų, kas yra jų viršininkas, kas Gaurės valsčiaus viršaitis ir partorgas, kur jie dirba ir gyvena, taip pat viską gerai žinojo apie Gaurės miestelio komunistus ir komjaunuolius.

Gaurės stribų viršininkas buvo rusas Popovas. Rolandas, Voldemaras ir dar keturi partizanai puolė stribų būstinę. Ją saugojo du stribai-Mockus ir dar vienas. Pamatę partizanus ir neįspėję būstinėje esančių stribų, jie abu pabėgo. Mockus su savo vyresniąja seseria gyveno prie Purviškių miško. Po kurio laiko Rolandas stribą Mockų priėmė į savo būrį. Puolant būstinę, žuvo 6 stribai ir 4 buvo sužeisti. Partizanas Jackus atsargiai atidarė stribų būstinės langinę ir įmetė į vidų granatą. Partizanas Seneckis-Dikas, Žaibas ir kitas partizanas stribą Vincą Pranckaitį surado namuose savo kambaryje ir paėmė gyvą. Pasibaigus puolimui, Rolandas užėjo į stribų būstinės vidų ir susirinko čia buvusius dokumentus, žmonių, numatytų ištremti į Sibirą ar neatidavusių prievolių, sąrašus ir kt.

Šiek tiek aprimus puolimui, stribų vadas rusas Popovas iššoko į lauką ir bėgo vilnų karšyklos link. Besivejantys partizanai nepastebėjo, kur jis pasislėpė. Prie karšyklos stoviniavo keli vyriškiai ir moterys, atvažiavę iš Eržvilko valsčiaus Žvirblaukio kaimo vilnų karšti. Valdemaras paklausė jų, ar nematė, kur Popovas pasislėpė. Viena moteris nežymiai nuleido ranką, parodė į gretimo namo rūsį. Prieš lįsdamas į rūsį. Popovas pastebėjo gatve einantį partizaną ir šovė į jį. Pataikė į smilkinį. Valdemaras atkėlė rūsio dangtį ir įmetė granatą. Granata sprogo. Po to iš viršaus per grindis apšaudė iš Brno kulkosvaidžio. Popovas žuvo.

Tame pačiame rūsyje buvo pasislėpęs Gaurės valsčiaus partorgas.

Netikėtai užsikirto Valdemaro kulkosvaidis. Kol gedimą šalino, partorgas pabėgo. Gaurės miestelį gerai žinojo partizanai Mockus ir Bronius Jukna. Ypač daug nulėmė Broniaus Juknos nurodymai. Anksčiau jis buvo Eržvilko stribas, bet 1945 metų rudenį Stasys Plienaitis jį ir dar kitus 5 Eržvilko stribus atvedė į partizanų būrį. Bronius Jukna buvo narsus ir sumanus partizanas. Jis žuvo Pocaičių kaime Eržvilko valsčiuje, Stasio Plienaičio tėviškėje.

Iš stribų būstinės, valsčiaus, pašto ir kitų Gaurės miestelio įstaigų partizanai paėmė visus dokumentus ir sąrašus ir viską išsivežė. Iš parduotuvių pasiėmė maisto produktų ir kitko, kas jiems buvo reikalinga. Gaurėje partizanai užtruko dvi valandas, išvažiavo apie 11 valandą trimis prikrautais vežimais. Vienas vežimas buvo ūkininko Kazio Barčo, kiti du vežimai paskolinti iš Žvirblaukio kaimo ūkininkų, kurie tą rytą buvo atvažiavę į vilnų karšyklą. Iš Gaurės partizanai sėkmingai atsitraukė į Purviškių mišką.

Pamiškėje palaidojo žuvusį partizaną. Tai buvo jaunas vyras, į Rolando būrĮ atėjęs iš Šimkaičių valsčiaus. Paimtus gyvus 6 stribus išsivarė kartu. Miške juos apklausė būrio vadas Antanas Jonikas-Rolandas, broliai Antanas ir Bronius Liesiai ir Vytautas Gužas-Mindaugas. Stribus likvidavo. Ūkininkas Kazys Barčas tą patį vakarą su savo arkliais išvažiavo į namus. Išvažiavo ir tie du Žvirblaukio kaimo ūkininkai, kurių vežimus Gaurėje buvo pasiskolinę partizanai. Palaidoję žuvusį draugą, pamiškėje sutvarkę kitokius reikalus, partizanai patraukė giliau į mišką ir laukė ryšininkų pranešimų iš Gaurės. Be to, dar pasiuntė į Gaurę patikimą ryšininką, kuris sužinojo tikrąją padėti ir pranešė partizanams.

Po dviejų valandų partizanams pasitraukus iš Tauragės. į Gaurę sugužėjo daugybė enkavedistų, kareivių. Daugiausia jų suvežė į pamiškėje esantį Globių kaimą, bet jie į mišką nėjo. Partizanai ir jų ryšininkai paleido gandus, kad Gaurės užpuolime dalyvavo keli šimtai partizanų. Po kelių dienų Rolando būrio vyrai išsiskirstė po kitus būrius, enkavedistai taip ir nesurado tų. kurie puolė Gaurę.

Dar vienas Gaurės partizanų operacijos dalyvio pasakojimas išspausdintas leidinyje ,,Laisvės kovų archyvas“ 12 numeryje, išleistame 1994 metais

,Papasakojo Stasys Plienaitis- Valdemaras, g.1913m. Pocaičių km., Eržvilko valsč, gyvenantis Kaune.(Užrašė Vytenis Almonaitis. 1993m.)

Matyt, tai buvo 1946m. rudeni. Tuomet buvau Antano Joniko-Daktaro– Rolando būryje. Pagal vado slapyvardį mus ir vadino Rolando būriu. Laikėmės daugiausia Purviškių miškuose (todėl kartais mus dar ir Purviškių būriu vadindavo). Tas būrys pradėjo organizuotis, kai į mišką išėjo toks Mockus iš Purviškių (prie vokiečių jis tarnavo policijoj), o prie jo prisidėjo A. Jonikas, būsimas vadas. Be jų, manęs, būryje kovojo Vytas Gužas-Mindaugas (prieš tai Paparčių kaime tragiškai žuvusio būrio vadas). Bronius Jukna (buvęs stribas), Petras Jackys, Povilas Jackys (minėtojo brolis, jį vėliau patys partizanai sušaudė). Jonas Stoškus-Eimutis iš Rudžių km. Izidorius Mockus iš Rudžių km. Kukanauskas-Žaibas,Dikas, kilimo nuo Pašaltuonio (jis prie vokiečių policijoj tarnavo). Pranas Undraitis- Paganinis (mūsų virėjas ir. beje, labai geras), dar vienas partizanas nuo Šimkaičių. Būryje buvo ir trys parašiutais nuleisti partizanai: Antanas Liesis-Dikas, Bronius Liesis (broliai, berods, Saulės gimnazijos direktoriaus vaikai). Jeronimas Budnikas (jis vėliau greit legalizavosi). Tai tie vyrai ir ėmė Gaurę. Tik P. Undraitis ir J. Budnikas operacijoje nedalyvavo, laukė miške. Pastarasis tai pirmiausia todėl, kad neturėjo gero apavo, tik kažkokias kurpes. Pagalbon buvo pasitelkti dar du vyrai iš Pavidaujo būrio- broliai Juozas Kisielius-Gerviukas ir Antanas Kisielius-Mikutis (gyvena Kaliningrado srityje). Tų pavidaujiškių gal ir daugiau būtume paėmę, bet jie turėjo savo užduotį- kitą dieną ėmė Girdžius.

Pulti Gaurę mūsų vadui, matyt, buvo tiesiog įsakyta. Pradžiai sudarėm veiksmų planą. O jis buvo toks- nueisim ryte, kai prie stribų būstinės nueina sargyba (naktį du visada patruliuodavo). Keturiese pulsim stribų būstinę, du užims tiltą per Šešuvį (kad atkirstų kelią į Tauragę), du uždarys kelią į Eržvilką, trys užims valsčiaus pastatą, du likviduos komunistus Pranskaičius, du Gaurės kapinėse globos sužeistuosius, du nukirps telefono į Tauragę laidus. Taip visi mes (iš viso mūsų buvo apie 15 vyrų) turėjome savo užduotį. Ženklą puolimui (iššauti raketą), turėjo duoti tie. kurie bus prie Šešuvies tilto, nes jiems toliausiai eiti.

Rytas buvo ūkanotas, todėl kiek nusimušėm nuo kelio ir, matyt, ne visai numatytu laiku atėjom. Iššovė raketa ir visi puolėm. Vadas, aš, abu Jackiai puolėm stribų būstinę. Pribėgom per daržą ir pradėjom šaudyti į namą. Mums talkino Bronius Jukna kuris pasistatė savo kulkosvaidį ant gatvės ir taip pat atidengė ugnį į stribų būstinę (jis, kaip buvęs stribas, gerai žinojo, kur ji yra). Sargyba prie būstnės kažkodėl dar buvo (gal per anksti atėjome), bet po pirmų šūvių metė ginklus ir pabėgo (vienas iš tų dviejų sargybinių vėliau tapo partizanu, Mockaitis toks). Iš pradžių iš būstinės atsišaudė, bet dauguma jų buvo sužeisti. Norintiems leidom iš pastato išeiti. Išėjo trys ar keturi. Jų į nelaisvę neėmėm, sušaudėm vietoje. Po to atidarėm langines ir primetėm į būstinę granatų. Taip išmušėm likusius. Tada A. Jonikas įėjo į pastato vidų. Žiūri- nieko gyvo, tik kelių stribų lavonai. Vis dėl to vienas jų, toks rusas Popovas, pabėgo. Kai aptilo šaudymas, jis šoko per langą ir ėmė bėgti. Jukna Bronius į jį šovė, bet nepataikė. Tada jis, aš ir dar vienas partizanas (tas nuo Šimkaičių) puolėm vytis. Popovas atsišaudė iš pistoleto ir tą partizaną nušovė (jis vienas per puolimą ir žuvo). Pagaliau tas rusas įlindo į pastatą, kuriame buvo karšykla, į virtuvę. Viena moteriškė iš karšyklos pirštu parodė- rūsyje jis. Tai aš įmečiau į tą rūsį granatą, o po to dar kulkosvaidžiu į jį pašaudėme. Taip tą Popovą ir „sutvarkėm“. Bet norėjom pasitikrinti, tai pakvietėm stribų arklininką ir liepėm lavoną iš rūsio iškelti. Žiūrim visas granatos sudraskytas.

Sėkmingai veikė ir kiti. Liesiai ir Gužas užėmė valsčių. Pastarasis šiek tiek mokėjo rusiškai, tai galėjo atsirinkti mus dominančius dokumentus. Žaibas, Dikas su kitu partizanu suėmė Pranokaitį. Abu Kisieliai laikė užėmę tiltą per Šešuvį. Bet niekas Gaurės stribams į pagalbą neatvažiavo (laiku telefoną nukirto!), tai jie “be darbo” liko. Gaurėje prabuvome kokias tris valandas. Dar užėmėm paštą, parduotuvę. Iš jos, paėmę stribų arklius, prisikrovėm visą vežimą prekių (ypač daug buvo muilo ir degtukų). Su savimi išsivarėm ir kelis (lyg penkis- tiksliai neprisimenu) belaisvius. Juos miške ištardėme. Tardė A. Liesis, V. Gužas, A. Jonikas ir aš- Pranckaitį. Buvo surašytas nuosprendis. Vienas iš belaisvių prašė pasigailėti. Jis tikrai į mus nešaudė. Per puolimą atbėgo ir atsigulė prie Br. Juknos. Bet ir jo nepagailėjom.- visus sušaudėm ir miške užkasėm. O tą žuvusį partizaną palaidojom miško pakraštyje. Ir dabar jis ten guli, nes niekas tikslios vietos nebeprisimena.“

Pateikiau tris Gaurės operacijos aprašymus išspausdintus dviejuose leidiniuose. Jie buvo surašyti praėjus keliasdešimt metų po aprašomų įvykių, pateikėjams dalyvavus sunkioje kovoje už Lietuvos laisvę ir vėliau ėjus sovietinių lagerių kančių keliais. Todėl nenuostabu, kad šių pasakojimų kai kuriuos detalės nesutampa, tačiau pasakojimų esmė išlieka ta pati. Todėl aš sąmoningai palikau ir visas pastebėtas smulkias klaideles, kad išliktų įvykio dalyvių pasakojimų originalumas.

          Dar viena intriguojanti detalė, kad Gaurės miestelio puolime dalyvavo du būsimieji 1949 m. vasario 16 – osios Lietuvos partizanų deklaracijos signatarai – Vytautas Gužas ir Bronius Liesis. Viso šios deklaracijos signatarų buvo aštuoni.

Sudarė Tremties ir rezistencijos muziejaus vyr. muziejininkas Raimondas Matemaitis