Užgavėnių persirengėliai vežiojasi Morę, kai kur vadinamą Boba, Kotre, Sene, Gavėnu. Tai didžiulė baidyklė, aprengta senais moteriškais drabužiais, pritaisyta prie ratų tekinio, užmauto ant rogių pavažos stipino. Pavažą velkant, Morė kraiposi į visas puses. Spragilai, pritvirtinti prie „rankų“, švaistosi lyg piktas dvasias vaikydami. „Ožiai“, „meškos“, „ubagai“ ir kiti triukšmadariai Morę tampo iš sodybos į sodybą kartu su savimi, kol pagaliau, šventei baigiantis, ją paskandina ar sudegina javų lauke.

Lietuvių mitologijos tyrinėtojai mano, kad Morė yra moteriškos dievybės stabas. Greičiausiai ji įkūnija mirštančią ir prisikeliančią augalijos dievybę. Užgavėnės – žiemos palydų ir pavasario sutiktuvių šventė. Todėl žudymas siejamas su gamtos apmirimu žiemą, o prisikėlimas – su žemės atgimimu pavasarį. Iš tiesų, kad ir kaip būtų paradoksalu, apeiginis žudymas reiškia ir kūrimą, atgimimą, naujo laiko pradžią.

Stabų žudymo paprotys buvo žinomas ne tik lietuvių, bet ir indų, graikų, romėnų iraniečių tautose. Tikėta, kad jie prisikelsią tobulesni. Įvairių šalių istorija, senieji raštai liudija buvus paprotį dievams aukoti gyvus žmones. Galbūt nestebina tai, kad žmogus žudo žmogų. Tačiau faktas, kad žmonės žudo savo dievą, iš pirmo žvilgsnio gali kelti nuostabą ir pasibaisėjimą.

Mirštančio ir prisikeliančio dievo idėjos ištakų reikia ieškoti kosmogoniniame, t. y. pasaulio atsiradimą aiškinančiame mite. Yra keletas šio mito variantų. Sakoma, kad pasaulis atsiradęs iš kiaušinio, Dievui nugalėjus drakoną, Velniui atnešus iš jūrų dugno molio ir t. t. Dievybių žudymo papročiui suprasti padeda ir toks mitas: pirmapradė būtybė (Dievas) pasiaukojo, nužudydama save, ir iš jos kūno atsirado visas pasaulis. Dievas savo noru tampa auka, sukuria pasaulį ir toliau gyvena savo kūrinyje.

„Mes privalome atlikti tai, ką dievai atliko pradžioje“, – teigia vienas indų tekstas. Todėl buvo aukojami žmonės bažnyčių, pilių statybų, naujametinių ritualų metu. Taip jie pamėgdžiodavo dieviškąją auką, kurios dėka buvęs sukurtas pasaulis.

Žmonės manė, kad laikas teka ratu. Todėl kasmet, kai baigdavosi vieneri metai, pasaulį tarsi vėl reikdavo sukurti iš naujo. Todėl jie tikėjo, kad dievybė kasmet pakartoja savo pasiaukojimą ir sukuria pasaulį. Taip ji nuolat dalyvauja gamtos vyksme. Todėl per Užgavėnes ir buvo deginama dievybė Morė, pasiaukojanti dėl žmonių. „Kaip daro dievai, taip daro žmonės“, – sako indų išmintis. Žmonės irgi aukojasi dėl tėvynės, dėl kitų laimės ir laisvės. Bet iš kur jie suvoktų aukos svarbą, jei nebūtų buvę dieviško pavyzdžio?

Šiemet švęsdami Užgavėnes irgi deginame augalijos dievybę Morę. Tai prasminga, kurianti, atgaivinanti gamtą, vejanti žiemą iš kiemo mirtis. Dievybė miršta, kad prisikeltų kartu su augmenija. Taip turi būti, kad pražystų sodai ir parskridę vieversiai skelbtų naują pavasarį.

Parengė etnografė Viliutė Ružinskaitė