Vasario pabaiga Tauragės kraštui primena vieną ryškiausių laisvės kovų simbolių – Leoną Laurinską. Jei būtų lemta, šiemet jis būtų šventęs 100-ąjį gimtadienį. Tačiau likimas lėmė kitaip – šis partizanas, politinis kalinys ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjas 2013 metų gegužės 4 dieną iškeliavo Anapilin. Vis dėlto jo gyvenimas ir šiandien kalba už save – per dokumentus, daiktus, nuotraukas ir žmonių atmintį, saugomą Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejuje.
NUO KAIMO JAUNUOLIO IKI MIŠKO KOVOTOJO
Leonas Laurinskas gimė 1926 m. vasario 25 d. Batakių valsčiaus Graužų kaime. Jaunystės metai sutapo su vienu skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Būdamas vos devyniolikos metų, jis įstojo į Antano Suginto vadovaujamą partizanų būrį, vėliau priklausė Kęstučio apygardos Lydžio rinktinei, o dar po metų – tapo Batakių būrio vadu. Miške jis pasirinko slapyvardį Liūtas. Kaip pats yra rašęs, šis vardas jam prilipo savaime – gal dėl plaukų, gal dėl ryžto, o gal dėl neišblėstančio vidinio kovingumo. Kaip vadui, jam teko ne tik vadovauti, bet ir priimti sprendimus, kainavusius gyvybes. Per vieną iš susirėmimų Leonas pats buvo sunkiai sužeistas – kulka neatitaisomai pažeidė koją. Kelias paras jis išgulėjo miške, kol buvo aptiktas ir išgelbėtas. Nuo tos dienos šlubavimas tapo nuolatiniu palydovu.
GAUDYNĖS IR KLASTA
Metams bėgant, partizanų gretos retėjo. Žuvusieji, išduotieji, suimtieji – visa tai slėgė ne mažiau nei fiziniai sužeidimai. Laurinsko paieškai sovietų struktūros buvo parengusios specialų planą. 1953 m. Leonas Laurinskas pateko į sovietinių saugumo struktūrų rankas ne atviro susirėmimo metu, o pasitelkus klastą ir slaptas operatyvines priemones. Archyviniai dokumentai ir rezistencijos istorikų tyrimai rodo, kad tuo laikotarpiu MGB (vėliau KGB) aktyviai naudojo vadinamąsias „specpriemones“ – cheminius preparatus, skirtus partizanams apsvaiginti ar užmigdyti, siekiant juos suimti gyvus. Leono Laurinsko atsiminimuose ir vėlesnėje istoriografijoje nurodoma, jog jo sulaikymo metu buvo panaudotas „Neptūn-12“ serijos cheminis preparatas – migdomojo ar stipriai svaiginančio poveikio medžiaga (ši medžiaga įmaišoma į alkoholį ar maistą per saugumui dirbusius agentus). Suimtajam buvo pasiūlytas „sandoris“: gyvybė ir laisvė mainais už bendradarbiavimą. Atsakymas buvo trumpas ir aiškus – ne. Po to sekė teismas ir maksimalus nuosprendis: ketvirtis amžiaus už spygliuotos vielos.
METAI BE LAISVĖS, BET NE BE ORUMO
Laurinsko kelias vedė per Mordovijos lagerius, o vėliau – į griežto režimo Vladimiro kalėjimą. Kalinimas neapsiribojo tik sunkiomis sąlygomis: už nepaklusnumą buvo atimamos teisės rašyti laiškus, gauti siuntinius, skiriamos papildomos bausmės. Nepaisant sužeistos kojos ir alinamo darbo, Leonas išliko savarankiškas ir mąstantis – būtent nelaisvėje jis baigė mokslus, įgijo vidurinį išsilavinimą.
LAIŠKAI, TAPĘ GYVENIMO ATRAMA
Svarbią vietą Laurinsko gyvenime užima jo laiškai Valerijai – moteriai, kuri nusprendė laukti, nors bausmės terminas atrodė beviltiškai ilgas. Išlikę šešios dešimtys laiškų atskleidžia ne kovotojo, o žmogaus portretą: jautrų, kantrų, pagarbią meilę puoselėjantį vyrą. Jis domėjosi Valerijos ir jos artimųjų sveikata, palaikė, ramino, skatino tikėjimą ir viltį. Laiškus dažniausiai baigdavo žodžiais „su Dievu“, „linkiu laimės“, kartais – „bučiuoju“. Nepaisant skirtos 25+5 metų bausmės, Valerija pasiryžo Leono laukti. Ir sulaukė. Santykius įtvirtino bažnytine santuoka, nes Leonas nepripažino sovietinės santvarkos ir jos institucijų.
GRĮŽIMAS Į OKUPUOTĄ TĖVYNĘ
1963 m. Leonas buvo paleistas į laisvę, tačiau leidimo gyventi Lietuvoje negavo. Kurį laiką gyveno Irkutsko srityje, vėliau Latvijoje, kol galiausiai apie 1968 metus sugrįžo į Lietuvą, į Tauragę. Sugrįžęs iš įkalinimo ir nuolat sekamas sovietinio saugumo, Leonas Laurinskas aktyviai įsitraukė į neginkluotą antisovietinį pasipriešinimą. Jis platino pogrindinę spaudą, palaikė ryšius su Lietuvos ir Rusijos disidentais, pasirašė eilę protesto pareiškimų, smerkusių politinių kalinių persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus ir Lietuvos okupaciją. 1978 m. tapo Lietuvos laisvės lygos nariu ir dalyvavo jos iniciatyvose, kuriomis siekta tarptautiniu mastu kelti Baltijos valstybių neteisėtos aneksijos klausimą. 1979 m. rugpjūčio 23 d. L. Laurinskas pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą – istorinį dokumentą, adresuotą Jungtinėms Tautoms ir Vakarų valstybėms, kuriame pareikalauta pripažinti Molotovo–Ribentropo pakto padarinius ir likviduoti sovietinės okupacijos pasekmes. Šis veiksmas sustiprino tarptautinį Baltijos laisvės siekio skambesį ir tapo reikšmingu lūžio momentu pereinant nuo pogrindinio pasipriešinimo prie viešos pilietinės kovos. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, jis dalyvavo pirmajame viešame Lygos mitinge, kuriame buvo reikalaujama išvesti okupacinę kariuomenę ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1988 m. birželio 14 d., minint pirmuosius trėmimus ir vykstant Lygos mitingui Vilniuje, Katedros aikštėje, kelių tūkstančių žmonių, taip pat KGB agentų ir milicininkų akivaizdoje, jis pirmasis Lietuvoje viešai iškėlė tautinę trispalvę. L. Laurinskas tam ruošėsi iš anksto – kartu su žmona Valerija iš šilko pasiuvo vėliavą. „Pasidariau specialią, tuščiavidurę, kaip antena susistumiančią lazdą, todėl eidamas gatve nekėliau įtarimo. Aikštėje ją ištraukiau, ištiesiau ir pakėliau. Žmonės verkė, puolė bučiuoti mūsų vėliavą“, – prisiminė buvęs partizanas. Dėl šio poelgio Liūtas buvo sulaikytas ir nuvežtas į milicijos skyrių, tačiau tą pačią dieną paleistas.
TARNYBA LAISVAI LIETUVAI
Atkūrus nepriklausomybę, Leonas Laurinskas aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos krašto apsaugą, 1991 m. sausį gynė Parlamentą. Jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis, įteikti įvairūs apdovanojimai: Sausio 13-osios atminimo medalis, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos nepriklausomybės medalis, Krašto apsaugos ministro vardinis ginklas.
„Dievas mane paliko tam, kad paliudyčiau“, – yra sakęs Liūtas. Žvelgiant į jo nueitą kelią, šie žodžiai skamba kaip apibendrinimas. Jo gyvenimas – ne tik asmeninė istorija, bet ir liudijimas apie tautos ištvermę. Tai pareiga mums – prisiminti, saugoti ir perduoti toliau.
Aušra Norvilienė
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė
ŠALTINIAI:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvas