2023 m. minime 100-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines, rugsėjo 2 d. prie Lauksargių pastatytas pagal Aretos Didžionienės projektą pagamintas paminklas. Iki tol dar XV a. pr. galutinai užėmę, išsiderėję šį kraštą valdė atvykėliai iš Vokietijos. Kraštas, ilgai išlikęs lietuviškas, nuo XIX a. pab. pradėjo sparčiai vokietėti. Žemės kairiajame Nemuno krante, kartu su Klaipėdos kraštu vadintos Prūsų Lietuva, o Rusijai užgrobus Lietuvą, vokiečių įtakoje likusi teritorija dažnai vadinta tiesiog Lietuva. Vėliau labiau įsigalėjo terminas Mažoji Lietuva. Vokietinimas įgavo pavojingą pagreitį, kai Vokietija buvo suvienyta 1871 m. Tačiau Lietuvai 1918 m. atkūrus valstybingumą ir ypač 1923 m. gudriais kariniais ir diplomatiniais viražais atsiėmus Klaipėdos kraštą, lietuviškumas tame krašte ir ypač likusioje Mažojoje Lietuvoje, kurios prisijungti nepavyko (Tilžės, Ragainės, Lazdynų, Gumbinės, Įsruties, Labguvos apylinkės) tapo vis labiau netoleruotinas. Tai ypač užaštrėjo, kai valdžią gavo Hitleris.

Neaiški Territoire de Memel ateitis

Daug nesiplečiant, bet stengiantis pateikti pagrindinį kontekstą, svarbu paminėti, jog vykstant Paryžiaus taikos konferencijai, į kurią jaunosios Lietuvos delegacija nebuvo kviesta, mūsų šalies atstovai užkulisiuose sugebėjo įtikinti reikiamus asmenis, kad Rytprūsiai į šiaurę nuo Nemuno yra labai lietuviški ir kad juos reiktų atskyrus nuo Vokietijos prijungti prie Lietuvos. Antantės vardu Prancūzijos ministras pirmininkas George Clemenceau 1919 m. birželio 16 d. Vokietijos delegacijai Ženevoje pareiškė: „Klaipėdos kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviai. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos suverenume, ypač jau dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą.“¹ Gal tai ir būtų buvę padaryta, bet Prancūzija tuo laiku itin gerai sutarė su priešiška Lietuvai Lenkija, kuri taip pat norėjo prisijungti Klaipėdos kraštą, kad Lietuva liktų silpna ir būtų greitai įtraukta į Lenkijos sudėtį. Ratifikavus Versalio sutartį, 1920 m. sausio 10 d. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Antantės valstybių vardu jį buvo pavesta valdyti Prancūzijai iki tol, kol bus apsispręsta dėl tolimesnio šio krašto likimo. Prancūzai Klaipėdą valdyti atvyko vasario 14 d. Per sekančius metus darėsi akivaizdu, kad krašto perdavimas Lietuvai tampa vis labiau nerealus, todėl reikėjo kažką daryti.

Kiek nukrypstant į šoną, norisi paminėti vieną svarbų faktą, susijusį su griežpelkiškiu. Prancūzmečiu, siekiant aktyviau bendrauti su kaimų gyventojais, ypač vartojančiais vokiečių kalbą, Lietuvos valstybės pinigais 1922 m. rugpjūčio 21 d. slapta nupirkta klaipėdiškės F. W. Sieberto poligrafijos įmonės nedidelė dukterinė spaustuvė Šilutėje kartu su Ūkininkų sąjungos vokišku laikraščiu „Memelgau Zeitung“, agitavusiu už vokiškos Freištato (laisvosios valstybės) įteisinimą. Galimybes tyrė ir pirkimą organizavo Lietuvos atstovas prie Santarvės (Antantės) valstybių Klaipėdos krašte Jonas Žilius. Spaustuvėje dirbo trys įtakingi asmenys. Vienas jų buvo Albertas Bruoželis, gimęs Tilžės apskrities Griežpelkių kaime, gerai mokėjęs lietuviškai, ilgokai gyvenęs Prancūzijoje, mokėjęs tą kalbą ir lengvai bendravęs su komisaro Gabriel Jean Petisné paskirtu Šilutės prefektu Lijonu.²

Baigiantis metams buvo likę nedaug laiko, kol būtų oficialiai paskelbta apie Klaipėdos kraštą, kaip Freištatą – laisvąją valstybę, kuri formaliai nepriklausytų jokiai kitai. Po įtemptų slaptų svarstymų atsakingi valdžios asmenys nutarė rengti karinį įsiveržimą, užmaskuotą vietos gyventojų sukilimu, kuriems padėtų Didžiosios Lietuvos šauliai ir kiti savanoriai civiliai. Vienas svarbiausių sukilimo organizatorių ir rėmėjų buvo Ernestas Galvanauskas – tuo metu Ministras Pirmininkas bei užsienio reikalų ministras. Vyriausiuoju sukilimo vadu paskirtas Jonas Budrys. Kariai ir šauliai, perrengti civiliais buvo suskirstyti į tris grupes. 1923 m. sausio 10 d. jos įžengė į Klaipėdos kraštą nuo Tauragės, Žemaičių Naumiesčio ir Kretingos pusių. Kiekviena su užduotimi užimti atitinkamai kiekvienos apskrities centrą: Pagėgius, Šilutę ir Klaipėdą.³ Lauksargiai tuo metu priklausė prancūzų įkurtai Pagėgių apskričiai.

Narsioji II-oji grupė

Panevėžietis, tuo metu mokytojų seminarijos mokinys Bronius Antanaitis – Klaipėdos sukilimo dalyvis. Jo prisiminimus 1984 m. į garsajuostę įrašė vilnietis Matas Velička. Jie paskelbti prisiminimų rinkinyje knygoje „Šilainės istorijos“, pasirodžiusioje 2009 m. Prisiminimuose gan trumpai, bet konkrečiai nupasakojama, kas ir kaip jį patraukė vaduoti Klaipėdą, nuo kur jie išvyko, kokiu maršrutu ėjo ir kokiuose mūšiuose dalyvavo. Mums jo prisiminimai svarbūs dar ir todėl, kad II-oji sukilėlių grupė, kurioje buvo B. Antanaitis, kirto sieną į Klaipėdos kraštą atvykę traukiniu į Požerūnų geležinkelio stotį. Apie tai suprantame netiesiogiai ir iš kitų šaltinių, nes stotis prisiminimuose neįvardyta:
„Traukinys pajudėjo ir mes išvažiavome. Iš mokytojų seminarijos mokinių išvažiavom mes trys: aš, Banionis ir Začkauskas (ar panašiai). Mums visiems išmokėjo algas ostmarkėm – už dieną mokėjo, rodos, po penkias markes. O maistą pirkis kur nori. Važiuojant per Lietuvą – tai po du litus dienai davė kiekvienam. Tai prisipirkom bandų. Vandenį virėme vagonuose – bakeliai buvo. Taip ir maitinomės.
Atvažiavome į Šiaulius ir sustojome. Pralėkė nesustodamas traukinys. Po to pajudėjome. Bet važiavome ne į Kauno, o į Tauragės pusę. Sustojome paskutinėje stotelėj prieš Klaipėdos kraštą. Tai už Tauragės pirma stotelė (Požerūnai, aut. past.). Čia ir baigėsi važiavimas traukiniu. Išlipo kareiviai kulkosvaidininkai, perrengti civiliais. Užsidedi kulkosvaidį ant pečių ir neši. Bet jis sunkokas nešti. Toli nepaneštum. Kiekviena kuopa gavo po pora kulkosvaidžių. Tai buvo reguliarios kariuomenės žmonės, civiliais perrengti. Kai išlipome toje stotelėje už Tauragės, tai vyresnieji perspėjo, kad kuo mažiau burbėtumėm, kad nesigirdėtų lietuviškos kalbos. Jei kalbate, tai kalbėkite su Klaipėdos akcentu arba nors žemaitiškai tauragiškiškai. Išdavė Tauragės maisto konservų. Juos pridėjo prie mūsų algos (dėl šio fakto kyla klausimų, nes tuo laiku Tauragėje konservai dar negaminti, aut. past.).
Prasipjovėme konservus ir pasistiprinome. Atėjo pavakarys. Jau ėmė temti, kai mes rikiavomės: vadai priekyje, o mes susirikiavę po keturis iš paskos. Jau jokio transporto nėra. Iš Tauragės mums reikėjo nueiti į Pagėgius. Tai apie trisdešimt ar keturiasdešimt kilometrų. Eini eini. Kiek paėjus, tau ant pečių uždeda tą kulkosvaidį nešti. O po to kulkosvaidžių dėžių su kaspinais šovinių. Ir visi apkrauti – arba šovinius tempi, arba kulkosvaidį. Tuo metu kulkosvaidį aptarnaudavo trys žmonės: vienas šaudo, kitas padavinėja kaspiną, trečias dar kažką daro.“⁴

Toliau rašoma, kaip jie priėję pušyną, apsupo Pagėgius iš visų pusių. Į miestelį žengė tik vadai su pistoletais. To užteko, kad visa ten buvusi vokiškoji policija pasiduotų. Kadangi policija nesipriešino, jai leista toliau eiti pareigas, o nepaklusus grasinta karo lauko teismu. Kadangi Lauksargiai, ar gretimi kaimai net nepaminėti, jokio pasipriešinimo juose būrys nesutiko. Tuomet sukilėlius susodino į sunkvežimį ir nuvežė saugoti Luizės tilto šalia Tilžės. Neilgai trukus vėl paėmė ir grąžino į Pagėgius. Tuomet daugelis nugabenti į Šilutę, kur buvo sukilėlių štabas. Ten sutiko Martyną Jankų, Steponą Darių. Apie tai prisiminimuose nerašoma, tačiau iš istorijos žinome, kad Šilutė taip pat užimta be šūvio. Tuomet autobusų grupė išvyko į Klaipėdą, kur jau kovojo kitos grupės, girdėjosi šūviai. Prisiminimuose išsamiai aprašomas kalvos miesto prieigose puolimas ties Sendvariu (Althof), kai įsitvirtinę prancūzai su vokiečiais šaudė į puolančius sukilėlius.

B. Antanaitis buvo toje grupėje, kuriai vadovavo jaunas II-osios grupės vadas kapitonas Mykolas Kalmantas (1895-1976), slapyvardžiu Bajoras. Būtent ši II-oji grupė lemiamu metu sausio 15 d. sėkmingai užėmė Prancūzijos prefektūrą, kai sukilimo sėkmė jau darėsi neaiški. Savanoris prisimena, kad prancūzams pasidavus, savanoriais ir sukilėliais rūpinosi Klaipėdos raudonojo kryžiaus lietuvaitės, po kelių dienų jie gavo kariškas uniformas, į Klaipėdą greit privažiavo Kauno verslininkų, o alus sukilimo dalyviams buvo nemokamas. Jau vasario pradžioje jis grįžo namo į Panevėžį.⁵

Įdomus faktas, kad karinę operaciją Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas bandė koordinuoti per Tauragėje dislokuoto 1-ojo pasienio pulko vadą pulkininką leitenantą Petrą Kubiliūną.⁶ Kaip minėta, vienas pagrindinių sėkmingo sukilimo herojų buvo M. Kalmantas, sukilimo metu vadinęsis Mykolu Bajoru. Įdomus jo raportas vadovybei su žyma „Visai slaptai“, iš kurio pateikiu tik su Lauksargiais susijusius faktus. Raportai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, pirmąkart viešai paskelbti tik 2023 m. knygoje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai“:

„Sausio 9 dieną. Gautas nuo sukilėlių vado Budrio operatyvinis įsakymas. Šiame įsakyme, man pavestai grupei buvo duota sekanti užduotis: atskiru ešelonu vykti į Požerūnų stotį, sutartu laiku pereiti Lietuvos ir Klaipėdos krašto sieną, užimti svarbesnius punktus Pagėgių apskrity ir šiame apskrity sudaryti Lietuvių valdžią. Nakčia Požerūnų stoty susitvarkėm ir laukėm ryto, kad išpildžius įsakymą. Ten mano žinion buvo paskirtas gusarų pulko būrys, perengtų raitelių kar.[ininkui] Kraunaičiui vadovaujant.

Sausio 10 dieną. Pavėlavus gauti sutartą ženklą per sieną peržengėm 10 val. ryto, kairiau Lauksargės miestelio. Surinkus iš vietinių gyventojų žinias apie priešo padėtį, buvo pasiųstas vienas būrys raitelių ir vienas būrys pėstininkų užimti Lauksargę. Vienuoliktą valandą miestelis ir stotis buvo užimta be pasipriešinimo. Nuginklavus vietos policiją, perėmus visas valdiškas įstaigas savo žinion buvo paskirtas Lauksargės komendantas Greinius (ats.[akingas] kar.[ininkas] V. Bulota), jo žinioj buvo paliktas būrys žmonių tvarkos palaikymui. Iš Lauksargės buvo pasiųsta žvalgai ir žygio tvarkoje, vykom plentu Pagėgių link.“⁷

Taip niekur ir nepaskelbtas iki 2023 m. išliko M. Kalmanto-Bajoro rašytas visuomenei skirtas tekstas, persmelktas patriotiškumo ir kartais abejotinų faktų, kurie rašyti siekiant sudaryti krašto gyventojų sukilimo be kariuomenės įsikišimo įvaizdį. Ištraukoje minima, kad prie sukilimo gausiai jungėsi lauksargiškiai. Ar taip tikrai buvo, sunku pasakyti, nes kiti šaltiniai šio fakto nemini. Visgi galėjo atsirasti pavienių asmenų, o po sėkmingo Klaipėdos užėmimo jų buvo dar daugiau, kadangi užėmus Prancūzijos prefektūrą, prie Lietuvos karių, šaulių ir savanorių ėmė jungtis ir tikrieji vietos klaipėdiečiai sukilėliai.

„Buvo paskleisti slapti atsišaukimai į lietuvius, kad sukiltu ir išvaduotu savo kraštą nuo svetimo jungo. Rezultatai tų atsišaukimų buvo puikūs, nes jau 10 sausio išryto susigrupavo apie trys šimtus su viršum ginkluotų vyrų vien tik Lauksargės rajone. Žmonės tie buvo labai įvairus: ir moksleiviai ir valdininkai, ir ūkininkai, ir darbininkai, iš visų tarpo atsirado apie dvidešimti raitų su savo arkliais. Sunku aprašyti tą entuziazmą, kuris buvo apėmis visus lietuvius. Netgi keletas moteru panorėjo aktyviai prisidėti prie sukilimo ir sutiko persirengti vyro rūbais, kad veikti kartu, nes del įvairių priežasčių mes nenorėjom prijimti su moteriškais rūbais. Tarpe sukilėlių atsirado labai daug tarnavusiu kariuomenėse, dėka kam buvo galimybė sutvarkyt j[u]os į organizuotas dalis. Sukilimas reikalavo daug drasių ir rimtų žingsnių ir ypač takto. Kad sukilimą pravedus be plėšimu ir bereikalingų žudynių prisiėjo nuo ginkluotų žmonių paimti pasižadėjimus: kad kiekvienas sukilėlis atsisako nuo savo asmens reikalų, kad šventai pildys visų viršininkų įsakymus, o neišpildžius gali but sušaudytas be teismo, kad neplėš ir neskriaus gyventojų ir t. t. Bet susirinkusiu žmonių pasišventimas buvo begalinis: jie sutiko ant visų sąlygų, kad tik kuo nors padėjus savo mylimai tėvinei. Visu pasiryžimas buvo mirti, bet negyventi daugiau priespaudoj. Taigi nepaprasta man laimė išpolė buti tarpe tokiu karštu patriotų. O kur yra pasišventimas ten ir yra laimėjimas. Tą parode tolimesnė eiga sukilimo. Sausio 10 d. apie 11 valanda Lauksargės miestelis buvo užimtas be pasipriešinimo ir palaikimui tvarkos vienas iš sukilėlių p. Greinius buvo paliktas Lauksargės komendantu. Susigrupave žygio tvarkon, ėjom plentu Pagegių link. Pakeliui žmonėms dalinom manifestus Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto. Visur buvome sutikti su didžiausiu džiaugsmų, kaipo išvaduotojai nuo svetimuju. Vakare apie 18 valandą tą pat dieną Pagegių miestelis ir dešinė pusė Nemuno kranto ties Tilžės tiltais buvo užimti be pasipriešinimo. Ant rytojaus 11 d. prasidėjo tvarkomasis darbas.“⁸

Archyviniai dokumentai

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma II-osios grupės judėjimo į Pagėgius schema, iš kurios matyti, kad sieną jie kirto tiksliai per Meldiklaukius ir apėjo Lauksargius iš kairės, žvelgiant nuo Tauragės ir juos aplenkę jau žygiavo Tilžės plentu. Schemoje šalutinė linija rodo, kad dalis grupės nuėjo į Lauksargius dabartine Meldės gatve. Galbūt viena iš bažnytkaimio gatvių verta turėti Sukilėlių gatvę?

Tam pačiam archyve saugomas ir lapelis lietuvių kalba, masiškai platintas vietos gyventojams, kad ties Lauksargiais įsiveržė būrys ginkluotų žmonių ir kad Antantės komisaras Gabriel Jean Petisné kraštą nuo jų gins. O štai lietuvių kariai, vos peržengę sieną, pakeliui gyventojams dalijo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sausio 9-osios Manifestą apie valdžios paėmimą.⁹

„Lietuvos žiniose“ sausio 10 d. išspausdinta žinutė, kad užimta Bajorų (prie Kretingos) stotis ir, kad G. Petisné su savo kariais vyksta į Lauksargius. Iš istorijos žinome, kad visi prancūzų kariai taip ir liko įsitvirtinę keliose Klaipėdos miesto vietose, nes net Pagėgių apskrities paprefekčio (viršininko pavaduotojo) Jean Fagedet sukilėliai darbo vietoje nerado. Su sukilėliais susitiko jo sekretorius S. Walter.¹⁰ Visame likusiame krašte iki ateinant sukilėliams tvarką palaikė vietos vokiškoji policija arba kitaip – žandarmerija.

1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija paskelbė Antantės ir Lietuvos susitarimą pagal kurį Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai su sąlyga, kad, parengus Klaipėdos krašto statusą apibrėžiančius dokumentus, kraštui bus suteikta autonomija ir bus įsteigtos autonominės institucijos. Skaitydami Šilutėje surašytą 1923 m. sausio 19 d. Klaipėdos krašto Seimo deklaraciją, randame, kad ir Lauksargiuose būta Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto atstovų: Jurgis Loraitis, aktyvus ūkininkas iš Aukštvilkių ir Jonas Skėrys.¹¹

Požerūnų stotis

Kaipgi atrodė 1916 m. įrengta ir tuo metu dar gan nauja Požerūnų stotis įsivaizduoti mums padeda Sofijos Petrauskaitės-Kovalčiukienės (1917-2011) prisiminimai, atskira knyga 2016 m. išleisti Tauragės viešosios bibliotekos rūpesčiu ir keletas išlikusių nuotraukų, kuriomis pasidalijo kolekcionierius Audrius Razmus. Kaip minėta, stotyje 1923 m. šaltą sausio 10 d. išsilaipino Klaipėdos kraštą vaduoti žygiuojantys civiliais perrengti kariai, šauliai ir kiti savanoriai, vadovaujami M. Kalmanto-Bajoro. Kiek apmaudu, tačiau šių lemtingų įvykių prisiminimų pateikėja neužrašė. Raporte skaitėme, kad kariai stotyje prabuvo visą naktį ir išvyko 10 val. ryte, todėl vietos gyventojai juos tikrai turėjo matyti. Žinoma, šešiamečiui vaikui toks įvykis nebūtinai turėjo įstrigti galvon, o ir šeima galėjo būti kur išvykusi.

S. Kovalčiukienė prisimena: „Iš Mažeikių 1922 m. atvažiavome į Požerūnus. Tai mano vaikystės gyvenvietė. Tėvelis buvo geležinkelietis. Požerūnų geležinkelio stotį iš vienos pusės supa miškelis, iš kitos – Dvarelio, Beigeriškės ir Staiginės kaimai. Požerūnų geležinkelio stotis tada buvo labai didelė. Tai buvo paskutinė stotis važiuojant į Prūsiją. Pats stoties pastatas buvo medinis, tvirtai suręstas, kaip ir senoji Tauragės geležinkelio stotis. Požerūnuose buvo muitinė, felčerio punktas, garvežių stovėjimo pastatas, vadinamas depu. Jame remontuodavo garvežius, vagonus – jie čia būdavo per naktį. Tame depe buvo ne tik remonto dirbtuvės, bet ir kambariai, kuriuose nakvodavo garvežių mašinistai. Šalia to pastato buvo trikampis su atšaka prie Jūros. Į Požerūnus nuo Tauragės ar Lauksargių pusės atvažiavę garvežiai apsisukdavo ir važiuodavo toliau. Prie kiekvieno trikampio kampo buvo iešmas, kurį turėdavo patys garvežių mašinistai ar jų padėjėjai perkelti, norėdami apsisukti. To trikampio viename kampe stovėjo aukštas, medinis vandens bokštas (rezervuaras). Viduje buvo laiptai į viršų, kur stovėjo didelis geležinis kubilas. Iš lauko pusės, viršuje, vandens bokšto šone, buvo lenta su skaičiais ir rodykle, kuri rodė kiek vandens yra bokšte. Prie geležinkelio stoties stovėjo didelė, aukšta pompa, iš kurios vandenį prisileisdavo garvežiai. Visi vamzdžiai nuo Jūros upės iki motorinės, vandens bokšto ir iki stoties ėjo po žeme.
Netoli Jūros upės stovėjo ilgas medinis pastatas, vadinamas motorine. Motorinės patalpoje buvo trijų metrų gylio duobė, pločio 3,5 x 3,5 m. Ten nulipti buvo geležinės kopėčios. Toje duobėje buvo įvairūs motorai ir vamzdžiai. Viršuje buvo motorų, kurie, plačiais diržais sujungti su apačioje esančiais, ir suko vienas kitą. Tada elektros nebuvo. Į tuos motorus įpildavo benzino ar kitokio kuro. Patalpoje buvo įvairių bakų, statinių su benzinu ir tepalais. Grindys viršuje ir pati duobė buvo betonuota. Šitie visi motorai traukė (pumpavo) vandenį iš Jūros upės į vandens bokštą. Nuo motorinės, gal 30 m prie pat upės kranto, stovėjo mūrinis pastatėlis be stogo (2,5 x 2,5 x 3 m.). Ten, viduryje, buvo vamzdis su filtru, kuris įleistas į tokį šulinį. Į tą šulinį vanduo pritekėdavo iš Jūros upės.
Prie motorinės buvo pastatyta pirtelė, kuri šeštadieniais buvo kūrenama. Iš ryto eidavo maudytis moterys ir vaikai, o po darbo – vyrai. Mano tėvelis J. Petrauskas dirbo motorinėje mechaniku-mašinistu: pumpuodavo vandenį į bokštą, o savaitgaliais kūrendavo pirtį. <…>
Kitoje stoties pusėje, ties trikampiu, buvo iškrovimo ir saugojimo sandėlys. Stoties teritorijoje buvo daug geležinkelio bėgių atšakų. Kartais stovėdavo daug vagonų su prekėmis. Čia atveždavo daug bulvių Tauragės dvarui. Ten buvo spirito varykla (bravoras). Aplinkinių kaimų žmonės, kurie turėjo mažai žemės, ėjo uždarbiauti su savo arkliais. Jie ant vežimų sukaldavo aukštas dėžes, į kurias supildavo bulves iš vagonų. Bepilant truputį bulvių nubyrėdavo žemėn po vagonais. Mes, gyvenvietės vaikai, atėję su krepšeliais, tų bulvių pasirinkdavome. Jos būdavo didelės, geros, tai mama iš jų kepdavo blynus ar kugelį. Kai mus pamatydavo krovėjai, varydavo šalin ir kartais norėdavo atimti bulves, kad ponui nebūtų nuostolio. Kiekvienas vežėjas stengdavosi kuo daugiau pasikrauti bulvių, kad gautų daugiau pinigų. Arkliai vos patraukdavo tuos vežimus: suprakaitavę, apsiputoję prunkšdavo, per šnerves eidavo garai, vis sustodavo. Vežėjai juos mušdavo botagais ar vytine. Kelias buvo negrįstas, tai pavasarį, rudenį ar lietui palijus, visuomet buvo klampynė. Žiemą tas dėžes uždėdavo ant rogių. Ypač žiaurus arkliams buvo Baltrušaitis. Kai jo arkliai suklupdavo, nepajėgdami iš purvo išvežti sunkaus vežimo, jis juos skaudžiai plakdavo. Geležinkeliečiai neapsikentę jį apšaukdavo, apibardavo, sakydavo, kad praneš Tauragės gyvulių globos draugijai.
Stoties teritorijoje buvo seni namai. Pačioje stotyje gyveno stoties viršininkas su šeima. Buvo budėtojo kambarys, laukiamasis ir bagažinė. Iš rąstų suręstame gražiame name gyveno kelio meistras Miklaševičius, stoties budėtojas Klymantas, buvo ten ir raštinė. Netoli geležinkelio stoties gyveno žandaras Stepaitis. Kituose barakuose buvo muitinė, felčerės punktas, gyveno darbininkai. Atskirai buvo pastatytas nedidelis namelis – kepykla. Ten darbininkų šeimos savo malkomis pasikūrendavo duonkepę krosnį ir kepdavo duoną. Netoli kepyklos buvo didelė daržinė, kurioje stovėjo keli arkliai, vežimas ir šienas. Tais arkliais naudojosi žandaras. Viduryje gyvenvietės buvo vandens kolona. Kai ji sugedo, vandenį nešdavomės iš gretimo ūkininko lauko esančio šaltinio.
Kai 1928 m. buvo pradėta statyti nauja Tauragės geležinkelio stotis, Požerūnų geležinkelio stotis ėmė nykti. Buvo nugriauti kai kurie pastatai, garvežių depas, panaikinta muitinė, nebereikėjo nei motorinės, nei vandens bokšto, nes viskas buvo pastatyta Tauragėje. Tik pro Požerūnus du kartus per dieną kursuodavo darbinis traukinys „Pagėgiai-Tauragė“. <…>
Geležinkeliečiai versdavosi ūkiškai, nes iš algos buvo sunkiai pragyventi, ypač kieno buvo didelė šeima. Laikė karvių, kiaulių, paukščių. Visų gyventojų karves ganė piemuo. Jam mokėdavo kiekvieną mėnesį, už karvę po 5 litus. Šieno prisišienaudavo palei geležinkelį nuo Jūros upės geležinkelio tilto iki Lauksargių rubežiaus. Kiekvienam atmatuodavo po plotą. Tik parvežti būdavo sunku ir kelias tolimas. Nuo Lauksargių pusės ir nuo Ežerūnos upelio dešinės pusės turėjome išvežti į plentą Tilžė–Šiauliai, o paskui – per Tauragės dvaro miškelį į Požerūnus. Ežerūnos upelis tik toje vietoje buvo neplatus ir negilus (senoji vaga), bet nebuvo kelio. Per tiltą pernešti būtų labai sunku, nes geležinkelio pylimas labai aukštas ir status. Be to, ūkininkai per savo valdas neleido važiuoti.
Tiltas per Ežerūnos upelį buvo labai įdomus mums, vaikams, lyg kokie dangaus skliautai. Jis pastatytas iš betono, viršuje pripildytas žvyro, ir nutiestas geležinkelis. Seniau buvo dvi eilės bėgių: važiuojamoji ir atsarginė. Už kelių metrų, greta, buvo senojo geležinkelio pylimas, o per Ežerūną – nupjauti mediniai poliai. Vėliau pastatė šį tiltą – „cementinį“, taip jį vadinom. Ežerūnos upelio senoji vaga tekėjo po pirmo tilto skliaustu nuo Lauksargių pusės. Tiltas nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.“¹²

Kraštiečiai, dalyvavę sukilime

Tauragės krašto muziejuje saugomas medalis Klaipėdos krašto prijungimo 5-osioms metinėms. Įrašas averse „KAS MŪSŲ – KOVA ĮGYSIM / I 9 / KLAIPĖDA / 1923“, apačioje – „LŠS“. Įrašas reverse „KAS IŠKOVOTA – MYLĖT MOKĖSIM / I 19 / KLAIPĖDA / 1923“. Išleido Lietuvos šaulių sąjunga, autorius Petras Rimša. Medalį dovanojęs Egidijus Jurgilas vaikas būdamas sovietmečiu naudodavo medalį kaip muštuką, todėl jis kiek apsitrynęs. Medaliai, kartu su sertifikatu, dalinti sukilime dalyvavusiems asmenims. Kiek sukilime dalyvavo tauragiškių, lauksargiškių? Nors sąrašai paskelbti, tačiau profesionalių karių kilmės vieta nenurodyta. Tektų kiekvieno kario biografiją tikrinti atskirai. Žinome, kad dalyvavo šauliai, kurie tuometinėje Tauragės apskrityje registruoti trijose vietose: Juozas, Jurgis, Aleksas ir Antanas Augaičiai, Stasys Javčevičius, Stasys Laurinavičius, Vincas Slavinskas, Jonas Stolius iš Pajūrio (labiau tikėtina, kad miestelis arčiau Šilalės, o ne kaimas prie Tauragės), Juozas Čepulis, Povylas Drukteinis, Hirša Javickas, Aleksa Kvompalzas, Jonas Nazėdas, Stasys Rupšys, Antanas Stružeckas iš Skaudvilės, Aleksas Gauras, Antanas Mickus, Antanas Nausėdas, Zenonas Pagojus, Petras Paulikas, Petras Pranauskas, Antanas Sedys, Petras Šidlauskas, Petras Valančius, Mikolas Valius, Povylas Vasiliauskas iš Žemaičių Naumiesčio. Puolime, remiantis sąrašu, dalyvavo 1095 kariai, šauliai ir kiti savanoriai. Kurie lauksargiškiai dalyvavo nežinome, nes nenurodyta vietinių lietuvininkų gyvenamoji vieta.¹³ Žinome tai, kad jau po sėkmingo prancūzų prefektūros užėmimo, buvo imta agituoti vietos gyventojus, stoti į savanorių gretas. Majoras Pranas Kaunas-Šneideraitis raportavo, kad tarp jų „patriotizmo beveik jokio“ ir daugiausia savanoriai stoja siekdami gauti atlyginimą, nes tuo metu krašto ekonominė padėtis buvo labai sunki, daugelis neturėjo darbo. Savanoriams iškart buvo išduodama po 2 Lt sukilimo vado „Budrio parėdymu“. Sausio 19 d. Mjr. P. Kaunas siūlė Tauragėje įsteigti sandėlį, iš kurio būtų galima savanorius aprūpinti ekipuote. Visgi intendantūros¹⁴ sandėliai įsteigti Klaipėdos mieste, Klaipėdos, Priekulės, Pagėgių geležinkelio stotyse, taip pat Bajoruose, Šilutėje ir Lauksargiuose. Pagal išlikusias anketas krašte buvo 346 tokie savanoriai.¹⁵

Minėto paminklo Plikiškėje pastatymas rodo, kad sprendimus priimantys ir lėšas skirstantys tarnautojai gebėjo pakankamai įvertinti šio įvykio Lietuvos ateičiai svarbą. Klaipėdos uosto, Šilutės, Pagėgių užėmimą drąsiai galime rikiuoti prie svarbiausių moderniosios Lietuvos pasiekimų šalia valstybės atkūrimo, Vilniaus atgavimo, nepriklausomybės atkūrimo, stojimo į NATO ir ES. O dabar kviečiu po dienos darbų sėsti ant dviračio ir, galvoje išlaisvinant susikaupusius rūpesčius, patogiu taku atminti prie buvusios sienos bei pabandyti įsivaizduoti, kaip tą šaltą 1923-ųjų sausio 10-ąją didelis būrys vyrų peržengė sieną, kad pirmiausia užimtų Lauksargius.

1Purvinas M., Klaipėdos krašto mokyklų draugijos istorija, Kaunas, 1995, p. 7;

2Ten pat, p. 225-226;

3Safronovas V., 1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai, Klaipėda, 2023;

4Sodonis S., Šilainės istorijos, Klaipėda, 2009, p. 98;

5Ten pat, p. 99-100;

6Safronovas V., 1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai, Klaipėda, 2023, p. 70;

7Safronovas V., 1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai, Klaipėda, 2023, p. 297;

8Ten pat, p. 362;

9Kaunas D., Martynas Jankus: tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas, Vilnius, 2021, p. 239;

10Safronovas V., 1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai, Klaipėda, 2023, p. 363;

11Ten pat, p. 823-824;

12Atminties lobynas 1. Tauragės krašto žmonių prisiminimai, Tauragė, 2016, p. 16-19;

13Safronovas V., 1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai, Klaipėda, 2023, p. 515-571;

14intendantūra – kariuomenės tiekimo ir aprūpinimo tarnyba

15Safronovas V., 1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai, Klaipėda, 2023, p. 500-508, 560-563;