Birželio 12 d. Tremties ir rezistencijos muziejaus renginyje, skirtame Gedulo ir vilties dienos 85-mečiui paminėti, komisija atrinko Saulės Grundulaitės laišką. Šis darbas taip pat bus publikuotas birželio 14 d. TKM „Santaka“ „Facebook“ puslapyje.

Saulė Grundulaitė 

I b klasė 

Tauragės ,,Versmės‘‘ gimnazija 

Mokytoja Vitalija Juškevičiūtė 

                  Brangus dėde Steponai,  

                          jau nubudo žemė. Parskridę paukščiai ant sparnų parnešė pavasarį. Tačiau Jūsų, Grundulų šeimai, paskutinis pavasaris Lietuvoje, mylimoje tėvynėje, buvo kitoks – pilnas prievartos ir baimės. 

 1948 metų gegužė. Lietuvos žmonės įbauginti prasidėjusių trėmimų. Sunku suvokti, jog naktimis ,,gūniomis” uždangstydavote langus, o išgirdę šuns lojimą – skalijimą – suklusdavote, puldavote slėpti maistą, ypač lašinius, miltus. Motina prisukdavo žibalinės lempos dagtį ir visi laukėte šautuvų buožėmis daužomų trobos durų atidarymo. Man nesuprantama, kaip galima žmoguje užauginti tokį pyktį, agresiją, prievartą, naikinančią kitą tautą? Atvažiavę sunkvežimiu rusų kareiviai įsakmiai rėkaus, keiksis, spardys, išplėš iš savo gimtosios žemės pėdos, iš namų, kurtų kelių giminės kartų. Liūdna, dėde, kad Jūsų vaikystė, jaunystė buvo apraizgytos sovietų melo voratinkliais… 

Žvelgiu pro savo kambario langą, skaisčiai šviečia pavasario saulė, vėjas plaiksto medžių šakas, pagriebia praeivio kepurę ir žaismingai  neša tolyn. Mes laisvi kaip pavasario vėjas, augame kartu su laisva tėvyne saugomi NATO, kurdami savo ateitį… 

Skaudu, jog Jūs, dėde Steponai, taip ir negrįžote iš Sibiro. Jūsų kelionę į Igarką gyvuliniais vagonais galiu tik įsivaizduoti. Neseniai, per literatūros pamokas, skaitėme tremtinės Dalios Grinkevičiūtės išgyvenimus, išleistus knygoje ,,Lietuviai prie Laptevų jūros‘‘. Mane sukrėtė pasakotojos istorija, ypač drąsa išpildyti paskutinį sergančios motinos norą grįžti  amžino poilsio į savo žemę, į Lietuvą. Jūsų mama, brolis ir sesuo taip pat sugrįžo į tėvynę – be sveikatos, paveikti sovietų valdžios represijų. Visi ilsisi ramybėje Kretingos rajono Darbėnų miestelio kapinėse. 

Žinau, jog ir Jūs tremties naktį grūmėtės su rusų kareiviais, norėdamas atsikratyti įsibrovėlių, nelauktų  nakties ,,svečių‘‘. Regiu bejėgį jaunuolį, daužomą priešų. Juk jie pasiglemžė Jūsų ateitį, Jūsų gyvenimą, svajones ir išvežė į pačią atšiauriausią Sibiro vietą-Igarką, kur tik veriantis speigas, badas, mirtys ir skausmas.  

Laimė, Alfonsas (Jūsų brolis, mano senelis) spėjo pabėgti. Iš pradžių slėpėsi šieno kupetoje, nors  kareiviai ieškojo, badė su šakėmis prie namų sukrautą šieną, bet nesurado. Pasisekė pabėgti ir dar vienam Jūsų broliui – Algiui. Po ilgų baimės dienų ir naktų berniuką priglaudė kaimynė Stasė, kuri padėdavo tėvams ūkyje. Augino tremtinių Grundulų vaiką lyg savo, slėpdama tapatybę, nepagailėdama meilės ir švelnumo. 

O kiek skaudžių išbandymų tremtyje teko patirti Jums! Sunkus darbas begaliniame šaltyje, apraištytos ,,skurliais“ rankos, nušalusios kojos ir trijų šimtų gramų duonos davinys. Alino ir nuolatinis skausmas, nežinia dėl sumušto tėvo (mirė Sibire po metų), dėl brolių Alfonso ir Algio gyvybių Lietuvoje. 

Esu girdėjusi, jog išvežtieji iš tėvynės naktimis sapnuodavo namus, auksinius javų laukus, girdėjo karvių mykimą ar šuns lojimą. Tai padėjo išgyventi. Laimė, šalia Jūsų buvo motina, brolis ir sesuo. Moterys barake nuolat meldėsi, prašė Dievo gailestingumo, kada stūgavo vėtra, o ,, būsto‘‘ sienas baltu ledu padengė šaltis. 

Galbūt nujaučiate, iš kur sužinojau Jūsų tremties istoriją? Iš savo senelio Alfonso, to, kuris po ilgų klaidžiojimų miškuose išgyveno, iš Darbėnų atkeliavo į Tauragę, o sutikęs Oną – vedė ir sukūrė labai gražią, darnią šeimą. Prisimenu, sėdėdavau jų namuose ant palangės, žiūrėdavau į praūžiančius automobilius, stebėdavau praeivius. Pradėjusi nuobodžiauti tempdavau jį už rankovės, o šis pasakodavo savo vaikystės istorijas. Kartu pabėgdavome į prisiminimų šalį ir neretai joje užsibūdavome iki vėlyvo vakaro. Taip mano vaikiškame pasaulyje atsirado gąsdinantis žodis Sibiras ir, Jūs, dėde Steponai, nuskriaustas vaikas, negalintis grįžti namo. 

Tikiuosi, jog amžinybėje susitikote visa tremties išblaškyta Grundulų šeima… 

Jūsų giminaitė Saulė