Prieš savaitę, penktadienį Kultūros rūmų didžiojoje salėje vykusi konferencija „10×10“ sukvietė istorija besidominčius žmones, moksleivius. Jos metu savo šmaikščiais pasakojimais, pasamprotavimais publiką linksmino profesorius, habilituotas daktaras, rašytojas ir diplomatas Alfonsas Eidintas. Ne kartą nusijuokti ir nustebti privertė prof. dr. Alfredas Bumblauskas, tik jam būdingu istoriniu pasakojimu su šou elementais raginęs pažvelgti į mūsų istoriją kitaip, paminėjęs daug visuomenei mažai žinomų tarpukario Lietuvos gyvenimo faktų. Po mero Sigito Mičiulio žodžių, išradingą kubų instaliaciją „10×10“ pristatė rajono mokyklų moksleiviai.
Be šių renginio dalių, teksto autoriaus pristatytas ir interaktyvus žemėlapis „Tauragės miesto istoriniai ženklai, menantys valstybingumą“. Mūsų krašto istoriko Edmundo Mažrimo sudarytas, o savivaldybės Geodezijos ir GIS skyriaus vedėjo Tado Paupario paverstas realybe, žemėlapis suteikia galimybę susipažinti, o paskui ir patiems aplankyti šiuo metu jame esančius 26 objektus. Vieni siekia dar Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikus, kiti tarpukario Lietuvą, treti – svarbūs Sąjūdžio meto objektai. Nuorodą į žemėlapį jau galima rasti Kultūros centro bei Tauragės krašto muziejaus tinklapiuose arba tiesiogiai naršyklės adreso lange įvedus: http://arcg.is/2B5zw6C. Kiekvienas objektas iliustruotas šiandienine ir praeities nuotraukomis, turi aprašymą.
Tolimiausius laikus mena senoji turgaus aikštė, įkurta svarbioje kelių sankirtoje vėliausiai XVI a. pr. Dabar joje žalia oazė – Senamiesčio skveras. Neužmiršti senųjų miesto kapinių prieigose palaidoti Lietuvos kariai savanoriai, be kurių indėlio Vasario 16-osios pareiškimas būtų likęs tik popieriuje. 1990 m. greta standartinių antkapinių paminklų pastatytas Antano Bagdono ir Tado Meiželio iniciatyva sukurtas monumentas iš lauko akmenų. Atkurti ir kai kurie sovietmečiu sugriauti antkapiai. Žemėlapyje nuošalesnis, bet aplankyti būtinas objektas – žymaus tarpukario architekto Edmundo Fryko projektuota geležinkelio stotis. Pastato fasadui ir interjerui būdingi klasicizmo bruožai, o to meto tautinę dvasią atspindi frontone besipuikuojantys Gediminaičių stulpai. Pastarieji sovietmečiu užmūryti, tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo remontuojant pastatą vėl atidengti. Pastatas mena ne tik gerus laikus, kai geležinkeliu į Tilžę ir Vokietijos gilumą buvo gabenamos žąsys bei kiti žemės ūkio produktai, bet ir okupaciją, kai 1941-1953 m. iš jos buvo tremiami žmonės.
Daugiau dėmesio reikalauja karą ištvėręs, 1936 m. statytas namas Stoties g. 7. Tiems laikams prabangius namus pasistatęs gydytojas Feliksas Proscevičius turėjo garbės 1937 m. rugpjūčio 15 d. nakvynei priimti Lietuvos Respublikos prezidentą Antaną Smetoną, atvykusį į 3-ojo dragūnų Geležinio Vilko pulko iškilmes Tauragės dvare. Šalimais einanti Vokiečių g. dar 1934 m. šalies vado 60-mečio jubiliejaus proga pervardinta Prezidento A. Smetonos gatve. Šią istoriją gan plačiai jau buvo aprašęs Edmundas Mažrimas. Žiūrint į kelias išlikusias pastato nuotraukas, matyti, kad prieš karą namas turėjo gerokai puošnesnį frontoną, kuris supaprastintas pokaryje. Vasario 16 d. 12.15 val. Tauragės krašto muziejaus iniciatyva ant namo, prezidentui pagerbti bus atidengta atminimo lenta.
Kitoje gatvės pusėje – Bažnyčios skveras, kurio centre stovi paminklas kitai mūsų tautos didvyrių kartai – Kęstučio apygardos partizanams, beviltiškais, išdavysčių kupinais laikais gynusiems teisybę. Monumentas, sukurtas garbaus kraštiečio Regimanto Midvikio, 2009 m. buvo atidengtas. Visai šalia, dabartinio namo Bažnyčių g. 1 vietoje kadaise veikė Jono Kuršo salė. Po karo dykyne virtusiame mieste sveikų namų buvo itin mažai, tačiau šis namas buvo jau sutvarkytas. Galime didžiuotis ir dažniau minėti faktą, jog 1919 m. vasario 16 d. mieste įvyko pirmasis viešas Lietuvos kariuomenės orkestro pasirodymas. Iš Kretingos atžygiavęs Lietuvos savanorių pulkas ne tik sustiprino pietvakarių Lietuvos regioną, bet gražiai paminėjo pirmąsias Nepriklausomybės metines. O juk realiai tą nepriklausomybę vis dar reikėjo išsikovoti. Labai vertingi yra Jono Ruokio 1956 m. išspausdinti prisiminimai jau emigracijoje toliau leistame žurnale „Karys“, nr. 8. Be daugybės įdomių detalių, tekste rašoma, kad Tauragėje organizavosi ir Mažosios Lietuvos pulkas, nors jame daugiausia buvo lietuvių iš Didžiosios Lietuvos su rusiškomis uniformomis. Anot jo, iš Rytprūsių atkeliavusius buvo galima lengvai atskirti – jie dėvėjo vokiškas uniformas. Mat tuo metu Lietuvos kariuomenės uniformos buvo dar tik pradedamos gaminti, o kariai vienodas turėjo tik kepures bei juostas su Mažosios Lietuvos vėliava. Prisiminimuose rašoma, kad minėtas orkestras buvo paskubomis suformuotas iš vietinių civilių gyventojų, kuriems uždėjo lietuviškas kareivių kepures. Orkestre buvusi ir moteris, pūtusi didžiausią dūdą.
Virtualiame žemėlapyje gausu objektų: NKVD būstinė ir muziejus, Vinco Kudirkos, Vlado Putvinskio paminklai, aukštesnioji komercijos mokykla, mokytojų seminarija, 1927 m. Tauragės pučo dalyvių sušaudymo vieta, 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko bei 3-ojo „Geležinio vilko“ dragūnų pulko dislokacijos vietos, pirmoji sporto aikštė, karą atlaikiusios architektūrinės puošmenos: ligonių kasų bei Lietuvos banko pastatai, pašto, telegrafo ir telefono stotis, tiltelis Vytauto g. su Gediminaičių stulpais, „Sąjūdžio“ iniciatyvinės grupės štabas bibliotekoje, 1988 m. trispalvės pakėlimas ant Kultūros rūmų, pirmosios komercinės televizijos vieta.
Tikru atradimu žingeidžiam keliautojui gali būti 1928 m. Nepriklausomybės dešimtmečio proga savanoriams statytas kryžius prie Vytauto stadiono su įrašu „ANT ATMINTIES SAVANORIŲ STOJIMO LIETUVOS KARIUOMENEI IR KOVOJIMĄ UŽ JOS LAISVĘ 1919-20“. Paminklas, atsidūręs gyvenamo namo Vytauto g. 136 sklype, laimei, sovietmečiu niekam neužkliuvo.
Na, o mažiausiai šiandien atpažįstama Tauragės centro vieta – priešais M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčią buvusi Turgaus aikštė. Be daugybės gražių namų su parduotuvėlėmis ir viduryje stovinčio įspūdingo miesto valdybos pastato, čia vyko ir valstybei svarbūs įvykiai. 1919 m. lapkričio 20 d. čia įvyko paskutinis pietvakarių Lietuvoje mūšis su bermontininkais, kurį laimėjo Lietuvos kariuomenė. Jam vadovavo Edvardas Adamkavičius, Valdo Adamkaus dėdė. Tada į nelaisvę paimta 15 bermontininkų, tačiau verčiant tarptautinei Antantės misijai juos paleido. Tai buvo dar vienas Lietuvos kariuomenės įsitvirtinimo žingsnis.
Galbūt žemėlapis paskatins labiau domėtis savo miesto praeitimi. Ateityje sąrašą dar būtų verta papildyti lietuvių ir žydų pradžios mokyklų pastatais (atitinkamai dabar „Versmės“ gimnazija ir prokuratūra), kuriose buvo diegiama meilė savo valstybei. 100-mečio proga norisi palinkėti, kad kiekvienas pajustume šventę savo širdyje, suvoktume praeitį ir jaustumėmės savo valstybės šeimininkais bei puoselėtojais.
Darius Kiniulis
Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas
