Kiekvienas muziejus – unikalus. Unikalus ne todėl, kad tai – kultūros organizacija. Unikalus savo eksponatais, ekspozicijomis, parodomis, renginiais. Visi muziejai susiduria su skirtinga lankytojų auditorija. Daugumai lankytojų muziejaus lankymas – tai vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų, turimų žinių patikrinimas arba jų pagilinimas. O kitiems, pasirodo – tai įkvėpimo, dvasinės stiprybės šaltinis. Ir įdomiausia, kad tas stiprybės šaltinis – Tauragės Tremties ir rezistencijos muziejus. Daugelis dabar krūptelėjo. Kaip? Kaip ši niūri vieta kažkam gali būti stiprybės oazė? Visgi, yra išimčių. Tai – Regina Gusčiuvienė. Atėjusi į Šubertinę, ji pirmiausia susirado savo tėvelio, a. a. Antano Armono, buvusio politinio kalinio, tremtinio nuotraukas. Užmezgus pokalbį, ji ir prasitarė, kad čia atėjo pasisemti dvasinės stiprybės. Iš tėvelio pasakojimų žinodama, kokį pragarą jam teko čia ištverti, išgyventi, ji, atėjusi čia, turi sau įrodyti, kad jos problemos, jos sunkumai – tai smulkmenos… O kas gi buvo tas Antanas Armonas?
Antanas Armonas gimė 1921 metais gruodžio 15 d. Tauragės rajono Burbiškių kaime, Antaninos Jurevičiūtės ir Jono Armono šeimoje. Dvylikos metų liko našlaitis (1933 m. mirė tėtis). 1947 m. gegužės 12 d. Antanas buvo areštuotas. Tuo metu jis dirbo Tauragės r. Gaurės miškų girininkijoje gamybos meistru. Kaltinimas – turėjęs ryšių su „miškiniais“. Po sunkių, nepakeliamai žiaurių kankinimų Šubertinėje, buvo priverstas su kaltinimais sutikti ir…pasirašyti. Byla baigta. Karo tribunolo 1947 m. rugpjūčio 28 d. nuteistas pagal 58 str. 1a-11 dalį, o tai reiškė – 10 metų griežto režimo darbo lageryje su turto konfiskavimu. Nuosprendį paskelbė karinė trijulė atvykusi net iš pačios Rygos. Tą pačią dieną buvo išvežtas į Šilutės kalėjimą, po kelių savaičių perkeltas į Macikų lagerį. Didžioji kelionė po „plačiąją tėvynę“ prasidėjo 1948 metų liepą. Pirmiausia – Uchtižemlagas ( Uchtos r., Komijos ASSR), 1950 metais baržomis į šiaurės poliaratį – Norilską (Krasnojarsko kraštas). 1955 metais Antano byla buvo peržiūrėta ir jis iš lagerio paleistas anksčiau laiko. Bet, lydimas sargybos, perduotas komendantūros priežiūrai į Ačinsko rajoną. 1956 m. C. Chazane (Irkutsko sr.) turėjo laimę susitikti su savo artimaisiais: mama, seserimi ir broliu, kurie ištremti buvo 1948 m. birželio 28 d. Į Lietuvą Antanas Armonas grįžo 1960 metų gegužės 12 dieną. Lygiai 13 metų truko „kelionė po plačiąją tėvynę“. Lygiai 13 metų išbrauktų iš gyvenimo. Lietuvoje susipažino su Bronislava Kaminskaite (g. 1930-12-01), su kuria sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Viktoro ir dukters Reginos. Ar pasakojo vaikams apie Sibirą, apie tremtį? Pasak dukters Reginos, deja…daug kas liko nutylėta. Galbūt, norint šeimą apsaugoti, o gal pačiam nesinorėjo prisiminimais aitrinti širdies žaizdų. Yra užrašęs tik vieną istoriją, kuria Regina ir pasidalijo.
1949 m. balandžio 10 diena. Antanas prisimena, jog tai buvo Verbų sekmadienis. Vyrai dirbdavo be išeiginių. Atėjęs prižiūrėtojas Ivanovas (kuris skirstydavo brigadas į darbus) pranešė, jog bus laisva diena. Kaip pats Antanas teigia: „mūsų buvo iš viso 450 dar gyvų žmonių“. Žinia apie laisvadienį visus pradžiugino, tad liko gulėti ilgiau ant blakėmis aplipusių savo narų. Tačiau ne ilgai truko ta ramybė. „Što vy svolači dar nesikeliate?“, – šaukė, rėkė, ginkluoti prižiūrėtojai. Pradėjo visus mušti, kas papuola po ranka. Neleido nei apsirengti, nei kojinių, nei batų apsimauti. Visus išvijo laukan. Daugelis vyrų buvo basi ir tik vienais baltiniais. Išrikiavo kaip ant patikrinimo. Saugumo viršininkas padalijo koloną į tris dalis. Armonas pateko į pirmąją, ir iš įvykių sekusių paskui, tuo širdyje pasidžiaugė. O toliau vyko rusų kareivių patyčios iš tų „450 gyvų žmonių“. Visiems buvo liepta susėsti ant tik vakar iškastos duobės kranto. Va, tada Antanas ir pasidžiaugė, kad yra pirmoje eilėje, tik mintyse pagalvojo, kad tik kulka būtų taikli. Ir apgailestavo, kad artimieji taip ir nesužinos, kur jo kauleliai ilsisi. Kiek laiko vyrai taip sėdėjo, Reginos tėvas nepamena. Bet sėdėjo ilgai. Mirties laukimas prailgo. Po kurio laiko į lagerio teritoriją pasipylė koks pusšimtis kareivių, ginkluoti geležinėmis lazdomis. Prasidėjo lagerio krata. Išvertė barakų grindis, narus, net lauko pamatus. Krata truko keletą valandų. O tie „450 gyvų vyrų“, daugelis pusplikiai, basi sėdėjo ant duobės kranto, ant šalto grubaus sniego. Po kratos, išnešė stalus lauk, ant kurių sudėjo kalinių bylas. Prasidėjo patikrinimas pagal abėcėlę. Ir vėl Antanas apsidžiaugė. Kadangi jo pavardė abėcėlės pradžioje, tai ilgai laukti, kol pašauks, neteko. Deja, kitiems Verbų sekmadienis baigėsi liūdnai: peršalo, susirgo ir pasimirė. O toje duobėje buvo pastatytas karceris. Kaip pamena Armonas, visiems teko ten pabuvoti. „Nusikalimų“ kareiviai prigalvodavo įvairių: kas nulauždavo kastuvo kotą, kas grįždamas iš darbo per mažą pagalį parnešdavo, kas šiaip nepatikdavo, iš darbo – tiesiai į karcerį, o rytą iš ten – į darbą. Negana to, ir maisto davinys būdavo sumažinamas, gaudavo tik 300 g. duonos ir 0,5 l. sriubos, vadinamos „skystimu“.
Antanas Armonas mirė 1994 m. balandžio 14 d. Mirė laisvoje Lietuvoje, reabilituotas. Paliko namiškiams savo rankomis statytą namą, kartu ir vertybių sampratą. Į tėvelio namą grįžusi gyventi duktė Regina teigia, kad tik ten jei gera, kad tik ten jai ramu. O po apsilankymo Šubertinėje, visad pasijaučia ir dvasiškai stipresnė. Ir išties, žmonių dvasinė stiprybė buvo ir tebėra vienintelis ginklas kritinėse situacijose. O mūsų istorija – mūsų visų stiprybė.
Aušra Norvilienė
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė
