Šiemet minime 85-ąsias birželio 14-osios masinių trėmimų metines. 1941 m. birželį prasidėjusi tragedija sulaužė šimtų tūkstančių lietuvių likimus. Brutalus sovietų režimo vykdytas genocidas, nukreiptas prieš darbščiausius, šviesiausius ir tėvynei ištikimus žmones, neaplenkė ir Kazimieros Makūnaitės bei Juozo Varkalos šeimų. Jų sūnus Jonas Varkala, gimęs tolimame Sibire, dalijasi jaudinančiais šeimos išgyvenimais – nuo mamos partizanų rėmimo Kauno rajone iki dramatiško sugrįžimo į gimtąją žemę.

Lemtingas 1948-ųjų pavasaris ir sumani partizanų slėptuvė

Mano tėvų šeimos iš Kauno rajono buvo ištremtos 1948 metų gegužės 23 dieną. Mama, Kazimiera Makūnaitė, augo penkių vaikų ūkininkų šeimoje Padainupio kaime, netoli Kauno ir Garliavos. Anksti netekusi tėvų (tėtis Jonas mirė 1944 m., mama Ona – 1946 m.), ji liko viena tvarkyti didelio ūkio. Tuo metu aplinkiniuose miškuose jau porą metų vyko aktyvi rezistencinė kova prieš okupacinę sovietų armiją ir vietinius stribus. Kaip ir daugelis kaimo žmonių, mama naktimis remdavo partizanus maistu, o dienomis sodyboje tekdavo sulaukti enkavedistų. Namas buvo intensyviai sekamas, nes jame veikė sumaniai įrengta slėptuvė – įėjimas į ją buvo paslėptas po vilkinio šuns būda, todėl saugumiečiams jos aptikti taip ir nepavyko. Mamai tekdavo laviruoti: ji bendravo ir su Garliavos NKVD vadu, kurį pavaišindavo kaimišku maistu ar namine degtine. Vieną dieną šis vadas ją perspėjo: „Makūnaite, išvažiuok kur nors toliau, tu esi sąrašuose“. Tačiau stiprus ryšys su tėviške nugalėjo baimę. Mama tik pagalvojo: „Už ką mane veš?“. Ji tuomet dar nesuprato, kad bolševikinis režimas „liaudies priešų“ naikinimą ir genocidą vykdė tiesiog sistemiškai.

Tėvo, Juozo Varkalos, šeimos istorija Piliuonos kaime buvo kitokia. Jo vyriausi broliai Kazys ir Jeronimas dalyvavo jaunimo gegužinėje, kur kilus muštynėms nuaidėjo šūviai. Saugumas suėmė visus dalyvius, apkaltino partizanų bendrininkavimu ir nuteisė. Dėl šio įvykio visa mažažemių Varkalų šeima buvo ištremta, vieni prie Angaros, o tėvas į Irkutsko sritį. Nors po pusantrų metų broliai buvo išteisinti, šeimai grįžti namo niekas neleido. Lietuvoje liko tik šešiolikmetė tėvo sesuo Janina, kuri vežimo dieną viešėjo pas tetą.

Meilė tremtyje ir skaudi sesutės nelaimė

Mama ir tėvas susipažino dirbdami sunkius miško ruošos darbus Irkutsko srityje, Usolsko rajone, Talijano kaime. 1950 metais jie susituokė. Pirmus pusantrų metų jiems abiem teko pakelti nepakeliamai sunkią miško ruošos naštą taigoje. Vėliau, kiek sušvelnėjus sąlygoms, mama buvo paskirta į lentpjūvę krauti sunkių lentų, o tėvas liko dirbti prie sraunios upės, kur ruošė ir plukdė milžiniškus rąstus. Šeimai gausėjant, tėvas gavo traktorių „S-100“ (vadinamą „staliną“), o mama liko namuose auginti vaikų. Čia gimėme keturiese: Teresėlė (1951 m.), aš, Jonas (1952 m.), Irena (1954 m.) ir Algirdas (1957 m.).

Lentiniuose barakuose gyvenome kelios dešimtys lietuvių šeimų, o kaimynystėje – vietiniai rusai ir buriatai („Buriatai – tai mongolų kilmės šiaurės Azijos tauta, kurios didžioji dalis gyvena Rusijoje (Sibire) esančioje Buriatijos Respublikoje, šalia Baikalo ežero“, žodynas.lt). Mes, vaikai, augome kartu, todėl kalbėjome iškart dvejomis kalbomis: namuose – lietuviškai, kieme – rusiškai.

1953 m. kovą mirus Stalinui, režimas kiek sušvelnėjo: atsirado parduotuvė, vaistinė, moterų nebevarė prie sunkiausių darbų. Tačiau tais pačiais metais mūsų šeimą ištiko nelaimė. Mama išmaudė sesutę Teresėlę ir pasodino ant antklodės, o kol prausė mane, vėjas staiga atvėrė barako duris. Skersvėjis perpūtė mergaitę. Naktį jai pakilo aukšta temperatūra, prasidėjo kairės pusės paralyžius. Negavus medicininės pagalbos, 1955 m. teta Albina Makūnaitė (jau tuomet garsi dailininkė grafikė) paragino mamą slapta parvežti ligonę į Vilnių. Teta suorganizavo operaciją, tačiau stebuklas neįvyko – sesutė liko neįgali visam gyvenimui ir iškeliavo anapilin 1987 m.

Kelionė per taigą „palutarke“ ir sugrįžimas į niekur

1957 metų spalį tėvai pagaliau gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Susikrovę kuklų turtą, su pusantro mėnesio broliu ant rankų, trijų su puse metų sese ir manimi, esant 7 laipsniams šalčio, atvirame sunkvežimio „GAZ“, vadinamom „palutarkės“ kėbule, išvykome per taigą link Irkutsko. Naktį praleidome prie laužo miške, o kitą dieną pasiekėme traukinių stotį. Penkias paras važiavome iki Maskvos, iš ten persėdom į traukinį Maskva – Kaliningradas ir po pusantros paros, vėlai vakare, išlipome Mauručių geležinkelio stotyje. Mauručiai yra Prienų rajono pakrašty, iš šios stoties ir buvo ištremti mano tėvai.  

Vėlai vakare pasiekus Mauručius, vietinis žmogus nubėgo pranešti netoliese gyvenusiai mamos sesei, kad „grįžo Kazė iš Sibiro“. Netrukus raitas ant arklio atskubėjo tetos vyras. Mane, penkiametį, pasisodino į balną pirmąjį. Vėliau vežimu parsivežė ir likusią šeimą. Tetos namuose laukė didžiulė staigmena – čia radome ir savo sesutę Teresėlę. Po dvejų metų išsiskyrimo ji mūsų nebepažino, pašnekinta verkė ir glaustėsi tik prie savo pusbrolio.

Pavasarį persikėlėme arčiau mamos namų Padainupyje. Pirmasis mamos apsilankymas tėviškėje baigėsi ašaromis, visi ūkiniai pastatai buvo nugriauti, o likęs gyvenamasis namas atrodė apgailėtinai. Jame gyveno dvi svetimos šeimos. Kaip ir visiems tremtiniams, valdžia neleido nei prisiregistruoti, nei atgauti nuosavybės. Mamai padėjo laimingas atsitiktinumas – apylinkės pirmininku dirbo jos senas pažįstamas. Jo dėka per tris mėnesius pavyko atgauti pusę namo ir gauti registraciją, o po metų išsikėlė ir antrieji gyventojai.

„Stok, vaikeli, ramiau gyvensime“

1959 m. pradėjau lankyti Padainupio pradinę mokyklą, įrengtą tiesiog mokytojos namuose. Vienoje patalpoje kartu mokėsi pirma ir trečia klasės. Antroje klasėje prasidėjo priėmimas į spaliukus. Kai mokytoja paklausė, ar stosiu, atsakiau, kad „nežinau“ turiu atsiklausti tėvų. Kitą dieną mokytoja pasikvietė mano mamą. Jos pasikalbėjo, ir mama, pasivadinusi mane į šalį, tarė: „Stok, vaikeli, ramiau gyvensime“. Taip vėliau tapau ir pionieriumi, ir komjaunuoliu – tėvai tiesiog norėjo apsaugoti mus nuo papildomų sisteminių persekiojimų.

Kaime ir mokykloje patyčių nepatyrėme. Tėvai buvo ramūs, su kaimynais sugyveno taikiai, kartu eidavome į talkas. 1963 m. pradėjau lankyti Garliavos vidurinę mokyklą, ją baigiau 1970 m. Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), kurį baigiau 1975 m. ir įgijau kelių inžinieriaus specialybę. Mokykloje ir institute aktyviai žaidžiau rankinį, atstovavau Vilniaus jaunimo rinktinei. Tačiau praeities šešėlis mane pasivijo: prieš kelionę į Rytų Vokietiją treneris užsiminė, kad dėl mano išleidimo saugumui kilo problemų. Tai buvo pirmasis rimtas signalas, kad mano gimimo vieta – Sibiras – sovietinėje sistemoje lieka nepageidaujama dėme. Visas šis „tremtinio štampas“ su visa jėga pasireiškė vėliau, man jau pradėjus darbinę veiklą.

Karjeros aukštumos ir kaktomuša su KGB

Baigęs studijas, 1975 m. spalio 6 d. pradėjau dirbti Tauragės kelių remonto statybos valdyboje darbų vykdytoju. Darbas sekėsi puikiai, jau po pirmųjų metų mano nuotrauka buvo iškabinta įmonės Garbės lentoje. 1979 metais valdyboje buvo įvestas naujas vadovo pavaduotojo kelių priežiūrai etapas. Įmonės viršininkas, pasikvietęs mane, pasiūlė užimti šį postą. Jis netgi užsiminė apie ateities planus: po kelerių metų žadėjo išvykti dirbti į Švenčionis, o ministerijai į savo vietą rekomenduoti būtent mane. Man, jaunam specialistui, tai atrodė neįtikėtinas įvertinimas.

Tačiau džiaugsmas truko trumpai. Pagal sovietinę sistemą, tokio lygio paskyrimą reikėjo suderinti su Tauragės rajono partijos komitetu. Prasidėjo nematomas tikrinimas – mano biografiją po didinamuoju stiklu narstė KGB ir partinė kontrolė. Netrukus įmonės vadovybė gavo oficialų verdiktą: „Kandidatūra netinkama“. Priežastis pribloškė – jie nustatė, kad mano mama Sibiro tremtyje buvo nereabilituota. Buvo paaiškinta, kad šias pareigas gali užimti tik Komunistų partijos narys arba jaunas darbuotojas, kurį galima į ją priimti. O man, kaip gimusiam tremtyje, kelias į partiją užkirstas. Iki tos akimirkos niekada negalvojau, kad aš ir kiti panašaus likimo vaikai sovietinėje valstybėje esame traktuojami kaip oficialūs sistemos priešai. Matydamas šią neteisybę, valdybos vadovas pasiūlė man pačiam vykti į Kauną, iš kur tėvai buvo ištremti, ir išsiaiškinti, kodėl mama iki šiol nereabilituota. Nieko nesakęs tėvams, kad nesukelčiau jiems papildomo skausmo, nuvažiavau tiesiai į Kauno miesto KGB valdybą. Vidun manęs, žinoma, neįsileido. Budėtojas iškvietė majoro laipsnį turintį pareigūną. Mududu išėjome į lauką ir lėtai žingsniuodami apėjome ratą aplink Kauno Soborą. Išklausęs mano bėdą, majoras ciniškai paaiškino bendrus trėmimų principus ir nukirto: „Vaikine, jokių duomenų tau niekas nepateiks. Įstatymo, kad tremtinys negali būti partijoje, nėra. Viską sprendžia tavo įmonės partinė organizacija – gauk dviejų komunistų rekomendacijas ir stok“.

Grįžęs į Tauragę supratau, kad tai buvo mandagus sistemos pasityčiojimas ir mano karjerai čia padėtas taškas. Įmonės vadovas ir partijos sekretorius man pasiūlė „popierinį“ Gamybinio-techninio skyriaus vadovo postą. Jame pradėjau dirbti 1979 m. gruodį. Likimo ironija, mano pavaldiniu šiame skyriuje tapo tas pats įmonės partorgas, dirbęs inžinieriumi. Netrukus pajutau tylų pasipriešinimą: pavaldiniai neskubėjo vykdyti mano užduočių, teisindamiesi reikalais partijos komitete arba tiesiog demonstruodami nenorą dirbti su „paženklintu“ vadovu. Tokio likimo specialistams sovietmečiu išsikovoti pagarbą buvo beprotiškai sunku.

Slaptas tetos Albinos „detektyvas“ ir saugumo tardymai

Išeitį iš šios aklavietės netikėtai padiktavo atsitiktinumas. Po vienos krepšinio treniruotės savo bėdomis pasidalijau su pažįstamu, kuris rekomendavo pasidomėti laisva eksploatacijos skyriaus vadovo vieta kaimyninėje Autotransporto įmonėje. Nuėjau pas tos įmonės vadovą, atvirai papasakojau savo kilmės istoriją. Šis pažadėjo pasitarti su savo partijos sekretoriumi, tačiau po kelių dienų vėl sulaukiau neigiamo atsakymo. Įmonėje dirbo apie 250 žmonių, iš jų net 50 vairuotojų buvo komunistai, todėl nepartinis vadovas jiems buvo neįsivaizduojamas dalykas. Vilties kibirkštis įsižiebė Vilniuje, kai aplankiau savo tetą, garsią grafikę ir Liaudies menininkę Albiną Makūnaitę. Išklausiusi mano pasakojimą apie sisteminį žlugdymą, ji pažadėjo pasikalbėti su asmeniškai pažįstamu kultūros ministru.

Praėjo mėnuo. Grįžęs į tėviškę aplankyti tėvų, radau mamą labai sunerimusią. Ji papasakojo, kad ją ir kaimynus staiga pradėjo kviesti į Kauno saugumą (KGB). Saugumiečiai smulkmeniškai tardė apie pokario laikus, trėmimo priežastis, atskleidė, kas pokariu ją nepagrįstai apskundė (dauguma tų skundikų jau buvo mirę). Sėdėjau prie stalo, tylėjau ir giliai širdyje supratau, kas čia įvyko. Netrukus mama nuvyko į Vilnių pas seserį ir pasiskundė dėl užgriuvusių tardymų. Teta Albina išklausė ir šyptelėjusi prisipažino: „Tą košę užvirėme mes su Jonu“. Pasirodo, tetos prašymu kultūros ministras susitiko su Lietuvos vyriausiuoju prokuroru, o šis davė tiesioginį nurodymą savo pavaduotojui saugumo klausimais išsiaiškinti Makūnų šeimos bylą. Sovietinė mašina suveikė oficialiai, demonstruodama „humaniškus įstatymus“, tačiau realiai tai buvo aukščiausio lygio užkulisinė kova.

Ministro kirtis Tauragės partorgams: „Kas per išgalvoti reikalavimai?“

Šio „detektyvo“ atomazga įvyko 1980-ųjų gegužės pabaigoje. Į Tauragės autotransporto įmonę su metine gamybos apžiūra atvyko naujai patvirtintas Transporto ir plentų ministras. Jis buvo įtakinga figūra, neseniai paskirtas iš Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto pramonės ir transporto skyriaus vadovo posto, be to – rusų tautybės, kas tam tikromis aplinkybėmis suteikė jam papildomo svorio prieš vietinius klerkus. Kol komisija tikrino popierius, ministras su įmonės vadovu kabinete aptarė prastus gamybinius rodiklius, kurie smuko būtent dėl vadovo trūkumo eksploatacijos skyriuje. Ministras paklausė: „Argi taip sunku rasti tinkamą žmogų?“. Tuomet Autotransporto įmonės vadovas pro kabineto langą parodė tiesiai į kelių valdybos kieme stovintį stendą – Garbės lentą, kurioje vis dar kabojo mano nuotrauka. „Štai tas vaikinas galėtų dirbti, bet partkomo sprendimu jis netinka, nes gimęs tremtyje“, – paaiškino situaciją. Ministras nuoširdžiai nustebo: „Kas per tvarka pas jus rajone?!“. Jis čia pat liepė skubiai iškviesti Tauragės rajono antrąjį partijos sekretorių, kelių valdybos viršininką ir abiejų įmonių partorgus. Pokalbis buvo neįtikėtinai griežtas. Ministras nesirinko žodžių, atvirai barė vietinius partinius veikėjus dėl jaunų, perspektyvių specialistų žlugdymo ir išgalvotų reikalavimų, kurie gali būti taikomi nebent aukščiausiems įmonių vadovams, bet ne skyrių viršininkams. Pabaigoje jis rėžė: „Jei šis jaunuolis apsisprendęs dirbti, jokių kliūčių jam neturi būti daroma!“.

Tą patį vakarą sužinojau apie man palankų verdiktą. Didžiausias smūgis tai buvo mano kelių valdybos vadovui. Kitą rytą, dar prieš darbo pradžią, jis išsikvietė mane į kabinetą. Kurį laiką abu tylėdami žiūrėjome vienas į kitą. Galiausiai jis paklausė: „Jonai, ką tu čia sugalvojai?“. Ramiai pasiteiravau, kokie sprendimai priimti. Jis atsakė: „Apsisprendimas priklauso nuo tavęs“. Aš atsisėdau prie stalo, paėmiau popieriaus lapą ir tvirta ranka parašiau prašymą atleisti mane iš darbo savo noru. Vadovui paklausus, kodėl taip elgiuosi, tiesiai rėžiau tiesą į akis: jis nesugebėjo apginti mano kandidatūros į pavaduotojus prieš partkomo absurdo reikalavimus, o darbas techniniame skyriuje, kur tekdavo kovoti su politizuotų pavaldinių nepagarba, man nebeturėjo jokios ateities. Tai buvo mano asmeninė pergalė prieš sistemą, kuri bandė mane sulaužyti vien dėl to, kad gimiau Sibiro taigoje.

Žmogiškumo pergalė ir atkurta tiesa

Šis pasitraukimas iš kelių valdybos nebuvo pralaimėjimas, tai buvo pirmasis laisvo žmogaus žingsnis prieš sistemą, kuri bandė vertinti asmenybę ne pagal talentą ar darbštumą, o pagal politines anketas. Nuo 1980 metų liepos 1 dienos pervedimo tvarka Jonas Varkala pradėjo dirbti Tauragės autotransporto įmonėje. Čia jis sėkmingai išdirbo penkiolika metų ir įrodė, kad profesionalumas anksčiau ar vėliau pralaužia net kiečiausias ideologines sienas. Atgimus laisvai Lietuvai, istorinis teisingumas galutinai nugalėjo – 1998 metais vyras buvo pakviestas grįžti į tą pačią kelių įmonę, tik šįkart – vadovauti Tauragės kelių tarnybai. Šiose pareigose J. Varkala išdirbo iki pat 2018 metų liepos 20 dienos, kai turėdamas įspūdingą, net 47 metų bendrą darbo stažą, išėjo į užtarnautą poilsį.

Klausantis šių Jono prisiminimų, minint 85-ąsias masinių trėmimų metines, tampa akivaizdu: didžiausia mūsų tautos stiprybė Sibiro taigoje ir grįžus į tėvynę buvo išsaugotas gilus žmogiškumas. Tai buvo gebėjimas dalytis paskutine duona barake, rizikuoti gyvybe dėl kaimyno ir likti ištikimam savo sąžinei. Net ir tamsiausiu sovietmečiu atsirasdavo žmonių, kurie išdrįsdavo elgtis žmogiškai – pradedant mamos gautu perspėjimu iš NKVD vado Kauno rajone, baigiant principingu ministro užstojimu Tauragėje.

Šių dienų pasaulyje, kai geopolitiniai iššūkiai ir vėl bando testuoti mūsų vertybes, Jono Varkalos istorija primena, kad jokios represijos negali sunaikinti to, kas žmogų daro žmogumi – meilės laisvei ir pagarbos kitam. Šiandien šis gyvas atminties liudininkas savo prasmingą misiją tęsia padėdamas kitiems:

Jonas Varkala – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Tauragės filialo valdybos pirmininkas, LPKTS Tauragės apskrities koordinatorius, LPKTS valdybos narys.

               Prisiminimus užrašė Aušra Norvilienė,

                     Tauragės tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė-edukatorė