Gruodis daugeliui asocijuojasi su šventiniu laukimu, ryškiomis lemputėmis, jaukumu artimųjų rate ir dovanų pirkimo maratonu. Šis šventinis šurmulys mūsų gyvenimuose kartojasi kasmet. Tačiau kuo anksčiau buvo svarbi gruodžio 6-oji ir kas slypi už Kalėdų senelio legendos?

Šv. Mikalojus – gerumo ir dosnumo simbolis

Už šiandieninio, raudonai pasidabinusio Kalėdų senelio slypi krikščionių šventasis – Šv. Mikalojus, gyvenęs III–IV a. Dar paauglystėje tapęs našlaičiu, jis paveldėjo nemenką tėvų turtą, kurį paskyrė padėti vargingiausiems. Labdara rūpindavosi tyliai – nenorėjo, kad kas nors sužinotų geradario vardą.

Legendose pasakojama, kaip Mikalojus slapčia įmetė aukso gabalėlį į prie ugniakuro džiūstančią vaiko kojinę. Šeima buvo gausi ir gyvenusi dideliame skurde, tad tokia dovana jiems tapo tikru stebuklu. Jis dažnai slapta neturtingiesiems pamesdavo dovanų ir su pasigėrėjimu žiūrėdavo, kaip namus užlieja džiaugsmas jas radus. Būtent taip Mikalojus pamažu tapo dosnumo bei gerumo simboliu ir buvo pramintas Stebukladariu. Ikonografijoje Šv. Mikalojus  vaizduojamas su ilga barzda, vilkintis vyskupo rūbus – tai vizualūs motyvai, kurie vėliau persikėlė ir į Kalėdų senelio įvaizdį.

Gruodžio 6-oji – Arklio diena

Krikščionybėje arklių ir arklininkų globėjais laikomi Šv. Floras ir Šv. Lauras. Šv. Mikalojus laikomas keliautojų, kalinių, vargšų bei vaikų globėju, bet būtent jo vardo dieną paskelbta ir Arklio diena. Lietuvių kaimuose gruodžio 6-ąją buvo skirtas ypatingas dėmesys arkliams – pagrindinei ūkių darbo jėgai. Tądien arkliai būdavo uždaromi į tvartą žiemai, vaišinami avižomis, dėkojant už sunkius metų darbus ir linkint sulaukti pavasario sveikiems. Lietuviui arklys buvo be galo svarbus. Jis tarnavo ginant savo kraštą, auginant šventą kasdieninį maistą – duoną ar net vykstant į šventę.

Etnologas L. Klimka pabrėžia, baltai iš kitų Europos tautų išsiskyrė palaidojimų su žirgais gausa. Pirmajame tūkstantmetyje genčių karžygiai laidoti kartu su žirgu, kuris kaip ir žmonės – su įkapėmis. Tad žirgas buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus.

Arklys – brangiausia dovana tarpukariu

Tarpukariu arklys buvo itin vertinga prekė – jo kaina siekė apie 300 litų. Tiek uždirbti galėjo tik per ilgą laikotarpį: nuolatinis darbininkas pas ūkininką per metus, rugių rišėjas per 100 dienų (neskaičiuojant maisto), o laiškanešys per porą mėnesių. Tokios dovanos būtų troškęs ne vienas. Ne veltui sakoma: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.“

Kur kas kritiškiau tuomet žmonės žiūrėjo į naujus žemės ūkio padargus. Vyresnės kartos žmonės sunkiai priėmė naujoves pradėjusias plisti XX a. pradžioje. Štai arklio traukiamas metalinis plūgas kėlė pasibaisėjimą ir nerimą, kad tokiu padargu dirbant žemę grūdai neišaugs, nebus derliaus ir ateis badas. Todėl kurį laiką verčiau rinkosi paprastą ir seną medinį arklą.

Tradicijų tąsa šiandien

Laikai keičiasi, kartu keičiasi ir tradicijos. Nors gyvename šiuolaikiškai, daugelį senųjų papročių prisitaikome pagal save. Svarbiausia – nepamiršti jų prasmės ir nepaliauti dalintis gerumu, kaip kadaise darė Šv. Mikalojus.

Teksto autorė – Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkė Inga Nagaitienė