Praeityje būta bandymų parašyti trumpą, koncentruotą Tauragės istoriją. Laikas bėga, atrandami nežinoti istoriniai šaltiniai, o nauja istorija nuolat kuriama. Mano manymu, jau senokai trūksta mėginimų tą istoriją vėl parašyti. Tebūnie šis straipsnis lyg paruoštukė besidomintiems skaitytojams, siekiantiems pažinti miesto praeitį, bet neturintiems laiko raustis skirtingose knygose ir straipsniuose. Pastebėsite, kad čia mažai asmenybių, bet tik dėl vietos stokos. Kokius faktus įtrauktumėte jūs?
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Miestas įsikūręs skalvių genties gyventos teritorijos pakraštyje. Vėliau juos asimiliavo žemaičiai slenkantys į pietus iš netolimų apylinkių. Arčiausiai Tauragės gyvavo Ližių ir Dacijonų senovės bendruomenės. 1499 m. Tauragės vietoje buvo Pajūriu vadintas Tauragės dvaras. 1507 m. kovo 21 d. pirmasis Tauragės rašytinis paminėjimas sutampa ir su katalikų bažnyčios fundaciją žyminčiu dokumentu. Dokumentas žinomas tik iš jo patvirtinimo teismų aktuose 1635 m. 1808 m. rašte valdžiai Tauragės klebonas Florijonas Zostovskis minėjo, kad dokumento originalą atėmė Tauragės savininkas evangelikas Merkelis Šemeta. Kyla abejonių dėl šalia bažnyčios 1507 m. kartu įsteigtos mokyklos (antros Žemaitijoje). Tyrėjai mano, kad ši visgi įsteigta gerokai vėliau. Bažnyčios fundatoriumi įvardytas Baltramiejus buvo Stanislovas Bartošaitis – Tauragės savininkas. Mokslininkai pastebi, kad kovo 21 d. šis asmuo jau buvo kalėjime, tad fundaciją tikriausiai surašė kitu metu arba tai padarė jo žmona Jadvyga.[1]
Tauragė pažymėta 1526 m. B. Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje, 1539 m. – švedų arkivyskupo Magnaus Olauso sudarytame ir Venecijoje išleistame jūrų žemėlapyje Carta Marina, nuo 1567 m. čia veikė karališkoji muitinė. Nuo XVII a. antros pusės čia buvo vienas didžiausių Lietuvos liuteronybės centrų.
Nėra žinoma, kur tiksliai stovėjo pirmosios dvi medinės katalikų bažnyčios (jos vietoje 1639 m. minima antroji), tačiau turint seną planą ir žinant, kad miestelio centras tuomet telkėsi aplink turgaus aikštę, o katalikų bažnyčiai miestelyje priklausė didelis plotas nuo turgaus aikštės iki pat dabartinių Kultūros rūmų, tikėtina, kad maldos namai stovėjo Pilėnų ir Stoties gatvių aplinkoje. Jau 1567 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia adresu Versmės g. 2 (ant Vymerio kalno). 1571 m. dvaro inventoriuje minima, kad miestelyje yra 12 miestiečių kiemų su 8 valakais žemės. Minimos senos miesto kapinės. 1641 m. užrašyta, kad gyveno 35 šeimos. 1601–1638 m. Tauragės dvaras su miesteliu ir keliolika kaimų priklausė Prūsijos valdovams, likdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. 1653 m. Tauragės valdą su dvaru, miesteliu ir keliolika kaimų nusipirko Lietuvos kariuomenės etmonas Jonušas Radvila. Jis užsakė išmatuoti žemę, surašyti turtą, nubraižyti valdos planą. Tuomet miestas užėmė 13 valakų. Kiekviename valake buvo po keletą kiemų. Iš viso jame buvo bent 38 kiemai. Vienoje gatvės pusėje – 21, kitoje – 17 sklypų. Turgaus aikštė užėmė ketvirtį valako.[2] Dabartinis Senamiesčio skveras – tai tik dalis buvusios aikštės. Po tragiškos Jonušo mirties, valdyti ėmėsi pusbrolis Boguslavas Radvila. Manoma, kad 1685 m. Tauragės dvare lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis su ketinimu jį įsigyti. Tuo pačiu reikalu lankėsi ir Lietuvos didieji etmonai broliai Sapiegos. Po kelerius metus trukusių teisinių ir turtinių ginčų, itin įtakinga to meto jauna Europos moteris Liudvika Karolina Radvilaitė (Prūsijoje žinota kaip Luiza Šarlotė), Boguslavo Radvilos dukra, 1688 m. atsisakė paveldėjimo teisių į Tauragę.[3]
1653 m. miestelis galėjo turėti apie 200 gyventojų. Gyveno 5 žydų ir 1 vokiečių šeima. Šie prekiavo grūdais, paukščiais, daržovėmis, raguočiais. Prekes gabeno į Tilžę ir Karaliaučių.[4] Mieste gyveno vaitas ir dvaro įgaliotas jį tvarkė. Amatininkai: gyveno 2 kirpėjai, 2 mėsininkai, 3 siuvėjai, katilius, virėjas, račius, kalvis, kepurininkas. Inventoriuje minima, kad veiklūs vokiečiai, pirkliai škotai, geri amatininkai, statybininkai ir mūrininkai buvo atleisti nuo dvaro prievolių. Miestiečiams leista daryti alų, midų bei degtinę, tačiau tik savo reikmėms. Minima, kad miestiečiai augina avižas, grikius, miežius, linus, kanapes. Užsimenama apie statinių mokestį, miestiečių teises, miesto teismus, prekybą, saiką ir turgaus aikštės plėtimą, tačiau Jonušui Radvilai pertvarkas pavesti vykdyti sutrukdė užsitęsę karai su Švedija bei Rusija. Šios taip ir nebuvo įgyvendintos, nes patirti nuostoliai didžiuliai, įskaitant smarkiai sumažėjusį gyventojų skaičių.
1690–1793 m. Tauragės valdą administravo ją įsigiję Prūsijos valdovai, paskirdami vietininkus. Prūsijos karalystės valdžiai Tauragė nuolat kėlė nemažai sunkumų, nes Tauragė pagal nacionalinę teisę priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Politiniu atžvilgiu Tauragė priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei ir Prūsijos karalius, būdamas tik valdytojas, prilygo bajorui, todėl jis taip pat turėjo mokėti Lietuvos-Lenkijos valstybėje įprastus mokesčius bei rinkliavas. Kilus įvairiems nesutarimams, teisiniams ginčams, norėta juos spręsti Prūsijos teismuose, tačiau Abiejų Tautų Respublikos teismai tam kategoriškai prieštaravo. Tauragė administraciniu, finansiniu ir teisiniu požiūriu taip ir liko Lietuvos-Lenkijos valstybės dalimi ir Prūsijos valdžia neturėjo tam didelės įtakos.[5] XVIII a. Prūsijos valdymo laikais, Tauragės apylinkėse apsigyveno daug vokiečių. Didelė dalis vokiškų pavardžių išliko iki šių dienų. 1778 m. Tauragės dvaro valdoje minima 120 vokiečių šeimų.[6] Tauragė ir apylinkės labai ištuštėjo Šiaurės karo metais. 1765 m. Tauragėje gyveno 22 žydai.[7] Kiek atsigavusi po karų ir epidemijų Tauragė 1780, 1782, 1815 m. sudegė.
Rusijos imperijoje
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Tauragės dvaras su miesteliu 1795 m. birželio 1 d. atiteko Rusijai ir keitė savininkus. Gyventojai privalėjo prisiekti ištikimybę carui. 1797 m. inventoriuje nurodyti 28 miestelėnų krikščionių, 9 kampininkų, 8 žydų kiemai. Tuo metu jie nupirko žemę savo kapinėms ir įsteigė pirmąją medinę sinagogą.[8]
1812 m. netoli Tauragės, Požerūnų malūne pasirašyta Tauragės konvencija, 100-mečio proga ten pastatytas paminklas. Šiandien Berlyne, Niurnberge, Dortmunde ir dažname Vokietijos didmiestyje rasime Tauragės gatvę – Tauroggenstrasse arba Taurogenner Strasse, apie šį įvykį parašyta knygų.
1831 m. J. Urbanovičius suorganizavo 200 sukilėlių būrį, kurie užėmė Tauragę ir apylinkes, bet rusų armija buvo stipresnė ir sukilėlius nugalėjo. Po pralaimėjimo sustiprėjo tautinė priespauda. 1836 m. gegužę sudegė apie 200 pastatų, įskaitant neseniai pastatytą medinį paštą ir muitinę, 1787 m. statytą liuteronų bažnyčią. Gaisro nepaliesti liko tik 8 kiemai. Šis gaisras ir naujasis Tilžės–Rygos plentas nulėmė naująją Tauragės miesto vietą. Suprojektuotas taisyklingas gatvių tinklas abiejose pagrindine gatve (Dariaus ir Girėno) tapusio plento pusėse – stačiakampė aikštė. Jos pietryčių dalis skirta prekybai, o šiaurės vakarų – liuteronų bažnyčiai. Lygiagrečiai su plentu statmenos gatvės turėjo sudaryti keletą stačiakampių kvartalų. Naujasis miestas su senuoju sujungtas jau buvusia (Stoties) gatve. Naujai kuriamo miesto centre pirmiausia pradėti statyti mediniai, o po to ir mūriniai muitinės pastatai, paštas, liuteronų bažnyčia. 1839 m. parengtas naujas projektas. Suplanuota teritorija į pietryčius nuo plento, labai išplėstas stačiakampis gatvių tinklas, padidinta ir paversta kvadratine turgaus aikštė (dabar stovi vaikų darželis „Ąžuoliukas“). Pašto užeigos namuose lankėsi Onorė Balzakas ir parašė laišką (1843)[8], Robertas Šumanas su žmona (1844). Pastatyta Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčia (1843), sinagoga (1857; dabar M. Mažvydo progimnazijos stadionas), pašto stoties kompleksas pradėtas statyti 1858 m., įrengtas telegrafas (1865). Abipus Tilžė-Rygos plento koncentravosi pasienio miestams būdingi visuomeniniai pastatai. Pastačius bokštus muitinė įgavo dabartinį pilies vaizdą (1866). Šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus stačiatikių cerkvė pastatyta senųjų miesto kapinių vietoje (1874; dab. ten Kultūros rūmai). 1880 m. iškilmingai pristatytas plieninis tiltas per Jūrą vietoj 1836 m. statyto medinio. Puošnus gaisrinės pastatas (1897), Švč. Trejybės katalikų bažnyčia (1903), berniukų rusiška progimnazija (1907; gimnazija nuo 1811 m.), mergaičių progimnazija (1910), miestiečių klubas (apie 1910). Didesniu miestu ėmė virsti XIX a. viduryje. Išlikę seniausi namai siekia XIX a. vidurį: pilis, pašto kompleksas (1858–1861) bei liuteronų bažnyčia. Viena prekybinės ir gyvenamosios paskirties sujungtų namų eilė statyta 1870 m. – Vytauto g. 60, tačiau ir ši buvo perstatyta XX a. 9 dešimtmetyje keičiant vidaus perdangas, išorės dekorą, stogo konstrukciją. Visi kiti išlikę statiniai jau XX a. pradžios.
Senųjų gatvių tinklas ties Senamiesčio skveru nepakitęs išliko iki XX a. pradžios. Buvusios Jurbarko ir Gaurės kelių kryptys sutampa. Dabar likusi tik nedidelė Jurbarko gatvės atkarpa, 1916 m. perkirsta naujai nutiesto geležinkelio. Senąjį išvažiavimą į Gaurę vis dar mena Gaurės gatvė. Miesto ir bažnyčių žemėse formavosi dabartinė Vymerio, o kiek vėliau, lygiagrečiai su pagrindine Laisvės gatve, dabartinė J. Tumo-Vaižganto gatvė. Tuomet iki XIX a. pradžios buvo užstatyta šiaurvakarinė miesto dalis. XIX a. viduryje, perplanuojant miestą naujoje vietoje, senasis gatvių tinklas buvo sujungtas su planuojamu naujuoju.[9] XIX a. pabaigoje Tauragė buvo Raseinių apskrityje, valsčiaus centras.[9][10] 1908 m. tauragiškiai matė vienas pirmųjų automobilių lenktynių aplink pasaulį Niujorkas-Paryžius[10], 1912 m. nusileido pirmasis lėktuvas[11]. Opi problema buvo girtavimas ir apsinuodijimas anodija. Plentu nuolat kursavo diližanai, privačios karietos ir pirmieji autobusai.
Žydai. Nutiesus plentą, ženkliai augo jų bendruomenė. 1847 m. gyveno 410 žydų, 1897 m. iš 6655 miestiečių gyveno 3634 žydai (55 % gyventojų). 1886 m. nurodytos 2 sinagogos ir 5 maldos mokyklos. Veikė įvairios paramos draugijos. Miestas tapo štetlu.[12]
Lietuviai. Augančiame mieste kūrėsi visuomeninės organizacijos. Lietuviams tokiai veiklai lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904) buvo trukdoma. 1893 m. išaiškinta slapta veikusi lietuviška daraktoriška mokykla. Lietuviškos knygos spausdintos Prūsijoje ir nelegaliai, rizikuojant gyvybe ir bausmėmis, gabenamos per sieną ir platinamos šalyje. Daugybė knygnešių, laukdami teismo, kalėjo pilies kalėjime, tarp jų Jurgio Bielinio jaunesnis brolis Andrius Bielinis. 1872 m. Julija Baldauskaitė namie mieste pričiupta su 1019 lietuviškų leidinių, tačiau bendrininkų neišdavė. Po spaudos draudimo panaikinimo gausiai žydų, rusų ir vokiečių apgyventame mieste pradėjo reikštis ir vietos lietuviai. Kūrėsi chorai, teatrai, mezgėsi glaudūs ryšiai su už sienos gyvenančiais lietuviais Lauksargiuose, Tilžėje. 1906 m. lapkričio 22 d. surengtas pirmas lietuviškas vakaras, suvaidinta Šatrijos Raganos pjesė „Nepasisekė Marytei“. Lietuvybę žadino kompozitorius, kapelmeisteris, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas Juozapas Gudavičius, dirbęs mieste 1912–1918 m. Katalikų bažnyčios vikaras Fabijonas Kemėšis prisidėjo prie lietuviškų vakarų organizavimo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą.
Miestas pagal planą buvo baigtas užstatyti 1910 m., bet netrukus prasidėjo I pasaulinis karas. Įsiveržę vokiečiai 1915 m. pradžioje buvo išstumti rusų armijos, tačiau prieš tai sudegino beveik visus namus, susprogdino ir plieninį tiltą. Miesto žydai priverstinai arba savo noru buvo iškeldinti į Poltavos ir Jekaterinoslavo gubernijas. Kovo–balandžio mėnesiais vokiečiai vėl puolė ir išvijo rusus. 1915 m. Nepadegti liko tik 5 pastatai: cerkvė, muitinė (pilis), sena trobelė Stoties gatvėje, mūrinis Janikavičiaus namas Majorato (Laisvės) gatvėje, kur deginimo metu buvo sunešti ligoniai ir senas malūnas už miesto. Pilyje įsteigė psichiatrijos ligoninę, kurioje marinti žmonės. Turgaus aikštės ir kelių kitų grįstų gatvių akmenys išardyti ir panaudoti plento remontui. 1916 m. birželio 20 d. užbaigtas tiesti platusis geležinkelis iš Lauksargių į Šilėnus prie Radviliškio, nulėmęs Tauragės kaip regiono centro tolesnį iškilimą, nukonkuruojant Raseinius ir Jurbarką. Tai labiausiai sugriautas dabartinės Lietuvos miestas.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje
1919 m. lapkričio 21 d. plk. ltn. Edvardo Adamkavičiaus vadovaujami Lietuvos kariai nugalėjo ir išvarė iš miesto bermontininkus. Tolesnį priešo išvarymą sustabdė Antantės misijos atstovai, jiems leista taikiai pasitraukti į Vokietiją. Į visiškai sugriautą miestą ėmė grįžti buvę gyventojai, kėlėsi nauji.
1920 m. įkuriama pirmoji lietuviška gimnazija. 1927 m. kilo trumpai trukęs sukilimas prieš A. Smetonos valdžią. Miestu oficialiai tapo 1924 m., antraeilio miesto teisės suteiktos 1932 m., o pirmaeilio 1935 m. Apskrities centras nuo 1919 m.
Pilyje įsteigta apskrities ligoninė (1920). 1922–1926 m. veikė Tauragės dvare, 1926–1932 m. vėl pilyje. Pašte įrengta telefonų stotis (1924). 1923 m. planas nurodė miestui plėstis dešiniajame Jūros krante, o miestui priskirtas ir atokesnis Tauragės dvaras. 1931 m. Tauragėje buvo 124 parduotuvės, iš kurių 101 priklausė žydams. Iš 28 įstaigų, teikusių kultūrines paslaugas, 14 buvo žydų. Vėliau žydų pozicijos ėmė silpnėti.[13] Tik 1932 m. už geležinkelio suplanuotas pramonės rajonas. Nuo 1938 m. prie miesto prijungtos Septintojo pėstininkų pulko kareivinės bei Visbutų kaimo gyventojų žemės. Turgaus aikštėje (dabar stovi vaikų darželis „Ąžuoliukas“) nugriautos medinės būdelės, vietoj jų pastatyta moderni prekybos halė (dabar Sporto centro salė). Atstatyta per karą labai nukentėjusi Kęstučio gatvė (rusų valdžioje vadinta Vaistinės; neišliko – dabar J. V. Kalvano parkas). Tarpukariu nebuvo padaryta akivaizdžių pakeitimų gatvių struktūroje, nes pirmiausia siekta miestą tiesiog atstatyti. Profesionalūs architektai projektavo išvaizdžius visuomeninius pastatus ir atstatomus bažnyčių bokštus. Pastatyta geležinkelio stotis (1927), apskrities ligoninė (1933), AB „Maistas“ mėsos perdirbimo gamykla (1932), Šaulių sąjungos rūmai (1933), Lietuvos banko rūmai (1935), gaisrinė (1935; dabar Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka), Ligonių kasų rūmai (1939) bei daug išvaizdžių privačių namų, ypač reprezentacinėje Vytauto gatvėje. Vokiečių (vėliau Prezidento Smetonos) gatvėje pastatyta metodistų bažnyčia (1925; dabar stovi laidojimo namai). Gatvės išgrįstos tašytais akmenimis, šaligatviai – plytelėmis, 1935 m. įvesta dalinė kanalizacija, įrengtas gatvių apšvietimas. Tinklas nuolat plėstas. Palei Jūros upę įrengta Meilės alėja. Atstatyti sugriauti katalikų (1933) ir evangelikų bažnyčių (1937) bokštai. Įrengti teniso kortai (senasis stadionas), plieninis Vytauto tiltas per Jūrą (1934) bei geležinkelio tiltas, autobusų stotis (dabar Atgimimo aikštė), dvi elektrinės (viešbučio „Banga“ bei Dariaus ir Girėno g. 28a vaistinės vietose), keletas malūnų, lentpjūvių (Tilžės pl. 1 ir Laisvės g. 21), plytinių (dabar Beržų g. 2, Švyturio g. 3 bei Kartų parkas), odų dirbtuvių (apytiksliai Gintaro g. 4), virvių gamybos dirbtuvės (Dariaus ir Girėno g. 57), kitokių pramonės įmonių ir daug prekybos įstaigų, „Laisvės“ kooperatyvas. 1938 m. paštas jau turėjo automobilį.[14] 1937–1939 m. sukurti autobusų maršrutai į Kelmę, Šiaulius, Jurbarką, Kauną.
Visbutuose nuo 1934 m. pab. dislokuotas Septintasis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas, Tauragės dvare nuo 1935 m. Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas.
Švietimas. Pilyje veikė komercinė mokykla (nuo 1924; vėliau – gimnazija), mokytojų seminarija (nuo 1923; dabar stovi Meno mokyklos muzikos skyrius), kurioje mokėsi ir virš 40 lietuvininkų iš Klaipėdos krašto, kurie ruošti dirbti lietuviškose krašto mokyklose. Veikė žydų pradinė „Tarbut“ mokykla (nuo 1923), žydų progimnazija, chederas, mergaičių ruošos mokykla pilyje, žiemos žemės ūkio mokykla (dvare), katalikų, liuteronų, žydų vaikų darželiai, Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų labdaros, kultūros ir švietimo draugija „Sandora“ (1928–1934 dvare), biblioteka (nuo 1931). Pastatyta pradžios mokykla (1937, dabar „Versmės“ gimnazija). Aktyvios buvo įvairios organizacijos: šauliai, Jaunųjų ūkininkų ratelis, ateitininkai, angelaičiai, žydų amatininkų, šachmatininkų, vokiečių ir kt.
Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija
Miestas skaudžiai nukentėjo 1940–1941 m. pirmosios sovietų ir 1941–1944 m. vokiečių okupacijos metais. Jau 1940 m. liepos 12 d. sovietai areštavo apie 18 inteligentijos atstovų. Iš Tauragės ir apylinkių į Vokietiją išvyko 1238 vokiečiais save laikę asmenys. 1941 m. birželį iš Tauragės ir apylinkių ištremta virš 500 labiausiai išsilavinusių žmonių – mokytojų, kunigų, verslininkų, stambių ūkininkų. Nacių okupacijos metu išžudomi beveik visi Tauragės apskrities žydai, ne mažiau 4000.
Pakartotinai miestas sugriautas ir 1944 m. spalio mėnesį vėl veržiantis sovietų armijai. Sugriauta apie 35 % pastatų, o centras beveik plynai. Pokario metais apylinkėse veikė Kęstučio apygardos, Butigeidžio partizanų rinktinės partizanai. 1946 m. birželio 13 d. iš NKVD būstinės pabėgo 23 kaliniai, kurie prisijungė prie partizanų. 1951 m. gegužės 1 d. senajame stadione susprogdinta sovietų demonstracijos tribūna. 1951 m. sunaikintos žydų kapinės ir 1970 m. pradėtos užstatyti privačiais namais. Iki 1953 m. iš Tauragės geležinkelio stoties žmonės masiškai tremti į Sibirą. Sunaikintos liuteronų kapinės, kurių vietoje pastatyta Kelių valdyba (dab. Kelių priežiūra). Nugriaunama metodistų episkopalinė bažnyčia ir statomi laidojimo namai (1978).
Pokariu suremontuota tik nedidelė dalis išlikusių statinių. Nebeatsikūrė žydų ir vokiečių bendruomenės. Kiti griuvėsiai išvalyti. 6–7 dešimtmetyje vyko centro užstatymas daugiabučiais. Panaikinta turgaus aikštė, pastatant vaikų darželį „Ąžuoliukas“ (1971), perkirsta buvusi Kęstučio gatvė, įrengiant parką (Jono Viktoro Kalvano), taip suardant senąją miesto struktūrą. Įsteigiamas Komunalinis ūkis (1945), Vaikų muzikos mokykla (1954), Statybos valdyba (1955), kino teatras „Jūra“ (1959), dabartinėje vietoje įrengiama nauja autobusų stotis (1960), universalinė parduotuvė (1963). Įkurtas reprezentacinis dainų ir šokių ansamblis „Jūra“ (1956). Pastatomas pirmasis televizijos ir radijo bokštas (1965), perstačius Lietuvos karininkų ramovę įrengiamas rajono tarybos pastatas (1965; dab. savivaldybės administracija), pirmasis devynaukštis daugiabutis (1971), naujas ligoninės korpusas (1974), viešbutis „Tauragė“ (1975), vandentiekio bokštas (1969), vandentiekio ir kanalizacijos valdyba (1970), poliklinika (1982; dab. Pirminės pagalbos priežiūros centras). Patvirtinamas Tauragės herbas (1969). Prie Kultūros namų pastatomas išsaugotas Vinco Kudirkos biustas (1969), Jūros krantinėje įrengiamas medžio skulptūrų ansamblis (1976) ir estrada (1977). Atidaromas Vytauto stadionas, o FK „Tauras“ tampa Lietuvos čempionu (1987). 8–9 deš. pastatyti Žalgirių, Tarailių, Dainavos daugiabučių rajonai.
Pramonė. Tauragė sparčiai augo ir tapo tikru pramonės miestu. Iš nusavintos plytinės atkurta ir išplėsta Tauragės keramika (1956; vėliau Statybinių medžiagų gamybinis susivienijimas), buvusi AB „Maistas“ gamykla paversta mėsos kombinatu ir rekonstruota 1955–1963, Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatas (1959), Autotransporto įmonė (1962), baldų fabrikas „Tauras“ (1962), Skaičiavimo mašinų elementų gamykla (1963), sūrių gamykla (1965; dab. „Vilvi“ padalinys), buities tarnybos pastatas (1971), pirmoji Lietuvoje autorizuota „Žigulių“ (LADA) techninio aptarnavimo stotis (1972), Statybinių medžiagų gamybinio susivienijimo sporto ir sveikatingumo kompleksas (1980; dab. „Bastilija“). Nepaisant didžiulių produkcijos kiekių, parduotuvių lentynos mieste būdavo tuščios, kadangi gaminiai vežti į Sovietų sąjungą. Norint gauti geresnę prekę tekdavo stovėti ilgose eilėse, papirkinėti pardavėjus. Gedimino gatvėje pastatoma maisto parduotuvė „Pušelė“ (1976).
Švietimas. Statomos mokyklos: 1-oji vidurinė (1965; Martyno Mažvydo progimnazija), 4-oji vidurinė (1972; Žalgirių gimnazija), 2-oji vidurinė (1974; „Šaltinio“ progimnazija), 5-oji vidurinė (1979; Jovarų progimnazija). Įkuriama Sporto mokykla (1959). Po pamatų įgriuvimo kasant, 1978 m. nugriaunamas istorinis Mokytojų seminarijos pastatas ir pastatoma Vaikų muzikos mokykla (1985). Vaikų darželiai: „Ąžuoliukas“ (1971), „Kregždutė“ (1974; dab. „Kodėlčius“), „Pušelė“ (1975), „Saulutė“ (dab. Medicininė ambulatorinė reabilitacija), „Raudonkepuraitė“ (1974), „Ereliukas“ (1976), „Žvaiždutė“ (1977).
Pertvarka, atgimimas. Liuteronų bažnyčios nišose pastatomos pirmosios Lietuvoje skulptūros Martynui Mažvydui ir Martynui Liuteriui (1987), iš Karšuvos miško išvežtos termobranduolinės raketos (1988), įkuriama Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupė (1988 m. rugsėjo 28 d.), lapkričio 16 d. ant Kultūros rūmų iškeliama Lietuvos trispalvė. Po 2-ojo Pasaulinio karo pirmąkart iškilmingai paminėta Vasario 16-oji, o gatvei grąžinamas senasis vardas (1989). Birželio 14 d. pašventintas paminklas Stalinizmo aukoms atminti. Pradeda veikti Tauragės televizija (1989).[15]
Antrojoje Lietuvos Respublikoje
Paskelbus Nepriklausomybę, gamykloms reikėjo sparčiai pakeisti gamybos procesus, ieškoti naujų rinkų. Dauguma anksčiau, ar vėliau užsidarė. Daugybė žmonių, likę be darbo, kūrė savo verslus. Šiandien miestas labiausiai vis dar garsėja gamyklomis, tačiau ir naudotų automobilių turgumis (daugiausia iš Prancūzijos, veikia net 13) bei logistikos įmonėmis.
Iš išraiškingesnių pastatytų objektų minėtini: politechnikumo naujasis pastatas su bendrabučiais (1990, dab. Profesinio rengimo centras), televizijos ir radijo retransliacijos bokštas (1991), 4-oji vidurinė mokykla (1993; „Aušros“ progimnazija), Lietuvos taupomojo banko ir Valstybinės mokesčių inspekcijos rūmai (1995), Ūkio bankas (1995; dab. odontologijos centras), vandens nugeležinimo stotis (1996). Įsteigtas Tauragės krašto muziejus (1990), apskrities archyvas (1996), Tremties ir rezistencijos muziejus (1997), perstatyta, modernizuota ir įsteigta „Versmės“ gimnazija (2001), įsteigtas Turizmo informacijos centras (2001), įsteigtas Taurų nuotykių parkas (2011), pėsčiųjų tiltas per Jūrą (2014), į miestą atvesta dujotiekio linija (2016), arena (2026) bei pastatyta daugybė prekybos ir paslaugų teikimo centrų, keletas naujų gamyklų bei cechų. Sparčiai plečiasi nauji privačių namų kvartalai. Nuo 2018 m. atnaujinta daugiabučių statyba.
Nuo 2004 m. itin paspartėjo gatvių asfaltavimas, kadangi sovietmečiu dauguma gatvių paliktos su žvyro danga. Nutiesta Žalgirių ir Šemetiškių rajonus aplenkianti Naujoji gatvė – mažasis aplinkkelis (2024) su viaduku (2025). Sparčiai tiesiami dviračių takai.
Pramonė. Skaičiavimo mašinų lementų gamykla privatizuota ir tapo „Telga“ (1994–2013), 70 % produkcijos eksportavo į ES ir Aziją. 2002 m. prasideda pirmoji ES finansuota programa „PHARE 2000 ESS“, iš kurios teikta pagalba verslams. Atnaujinti nuotekų valymo įrenginiai. Įsteigtas privatus Tauragės industrinis parkas (2005). Įsteigta TVK (Tauragės kabelinė televizija, 1995), Tauragės radijas (2011).
Paminklai: atstatytas Vladui Pūtviui-Putvinskiui (1990; autorius Antanas Bagdonas), atstatytas Vincui Kudirkai (1990; autorius Antanas Bagdonas), „Taika“ (1990; autoriai Leonas ir Gediminas Žūkliai, architektas Eduardas Budreika), Lietuvos kariams (1990; autorius Antanas Bagdonas), žydų genocido aukoms Antšunijuose (1991; autorius Antanas Bagdonas), Kęstučio apygardos partizanams (2009; autorius Regimantas Midvikis), atstatytas Tauragės konvencijai (2012), Vydūnui (2018, autorius Regimantas Midvikis), Antanui Naraškevičiui (2019, autorius Kęstutis Plyskaitis) didžiausia Lietuvoje Saulės skulptūra (2019, autorius Kęstutis Plyskaitis) bei keletas mažesnės reikšmės mažosios architektūros elementų.
Demografija: 1650 m. – 200 gyventojų, 1823 – 200, 1833 – 630, 1872 – 5818, 1897 – 6655, 1901 – 5800, 1914 – 10000, 1923 – 5470, 1931 – 6122, 1935 – 6527, 1938 – 13376, 1939 – 15 000, 1959 – 12 041, 1962 – 14000, 1970 – 19575, 1976 – 24900, 1979 – 25966, 1989 – 30119, 2001 – 29124, 2011 – 24389, 2021 – 21203, 2025 – 21521.
Darius Kiniulis
[1] Paknys M., Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia / Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai, 2007, Vilnius, p. 269
[2] Kiniulis D., Tauragės senamiestis: istorija ir dabartiniai laikai
[3] Kiniulis D., Tauragės dvare Radvilos, Sapiegos ir karalius Jonas Sobieskis
[4] Mažrimas E., Liorančas J., Po lemties ženklu, 2002, Tauragė, p. 42
[5] Kiniulis D., Prūsiškoji Tauragės dvaro istorija
[6] Mažrimas E., Liorančas J., Po lemties ženklu, 2002, Tauragė, p. 7
[7] Mažrimas E., Liorančas J., Po lemties ženklu, 2002, Tauragė, p. 42
[8] Mažrimas E., Liorančas J., Po lemties ženklu, 2002, Tauragė, p. 42
[9] Mažrimas E., Tauragės urbanistinė raida / Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai, 2007, Vilnius, p. 417
[10] Jancevičius A., Užmirštasis Tauroggenas, 2021, Tauragė
[11] Kiniulis D., https://taurageszinios.lt/naujiena/pirmasis-lektuvas-taurageje-ir-brangiausias-atvirukas-8973
[12] Mažrimas E., Liorančas J., Po lemties ženklu, 2002, Tauragė, p. 47
[13] Mažrimas E., Liorančas J., Po lemties ženklu, 2002, Tauragė, p. 53
[14] Kiniulis D., Tauragė 1938 m. laikraštyje „Vakarai“ / Tauragės kurjeris, Nr. 58, 2025-08-05
[15] Kiniulis D., Šimtmečio Tauragė 1918–2018. 100 įdomiausių faktų, 2008, Tauragė
Pirmiausia paskelbta: Glausta Tauragės miesto istorija | Tauragės kurjeris ir Glausta Tauragės miesto istorija II | Tauragės kurjeris