Ingridos Mockutės paroda “Ne pirmą naktį nelauki sapno”
2020 September 29

Visa tai – apie paros metą, kai fiziškai išlaikydami ryšį su aplinka, joje dalyvaudami, iš dalies prarandame su gyvenimu sąmoningą kontaktą. Miego būsena – vienintelis laikas, kai nutraukiami visi saitai su dabartimi, kai praktiškai prarandi save tokį, koks esi, su visomis dienos sėkmėmis ir nesėkmėmis, pasakytais ir nepasakytais žodžiais. Vien tam, kad įgytum galimybę regėti save praeityje, ateityje ir laike, kurio niekada nebuvo ir niekada nebus. Bet tas žinojimas, kartu su atgautomis jėgomis aplankys tik nubudus.

Sapnai – skaudaus atvirumo metas, kai stoji akistaton su savimi, savo praeities demonais, kai pats sau bandai išsiaiškinti, kas gi tu pagaliau esi. Ar tai gali pavykti? Tik naktis po nakties, sapnas po sapno neskubėdamas, nerangus ir geliantis ateina suvokimas apie tai, kad užteks, neverta bėgti nuo to, kas tave nuolat vejasi. Neverta bėgti nuo praeities, nuo savęs. Tai – nelygių galimybių rungtis, kurioje pralaimėjimas tau yra iš anksto užprogramuotas. Skausmas iš vaikystės, nusivylimas gimdantis agresiją paauglystėje, eksperimentavimas su savimi ir kitais – mylimais ir nemylimais – jaunystėje. Kai visko buvo tiek daug, bet tu manai, kad gero buvo tikrai per mažai. Gailėtis savęs, teisti save, ar tiesiog priimti? Sapnai neatsako, nesprendžia, nemoko, bet ir nebaudžia. Tai – sąlyginai saugi teritorija, kuri negali fiziškai sužaloti nei tavęs, nei kitų. Ir vis dėlto tu jų vengi. Vengi, nes čia esi verčiamas patirti tai, ką kadais išgyvenai. Kas buvo labai seniai, bet veikia taip pat skausmingai.

Visa tai – apie mylimus ir nemylimus, apie prarastus ir tebeprarandamus. Apie vizijas, ryškesnes už realybę ir gyvenimą, kuriame nebedalyvauji, bet stebi save iš šalies. Sapnuose yra viskas, bet nėra ribų. Jokių, nei tarp tikėjimo ir prakeiksmo, nei tarp išminties ir beprotybės, nėra jų nei tarp gyvenimo ir mirties. Viskas susimaišo tirštoje, daugiasluoksnėje minčių ir prisiminimų masėje, į kurią nugrimztame kartu su miegu. Kasnakt.

_____________________________________________

Esu gimusi Tauragėje 1974 metais. Norėjau tapti menininke jau pauaglystėje. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būtį daug aiškiau. Baigiau Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė – juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje. Daug darbų pakeičiau, kol meilė fotografijai nugalėjo. Jau mama vaikystėje mokė fotografuoti juostiniais fotoaparatais, ryškinti juosteles. Kaip magišką paslapčių kambarį pamenu laboratoriją vonioje. Tiesa, mama buvo tik fotografė-mėgėja. Bet tam tikri portreto komponavimo principai, elementari fotografijos abėcėlė ateina ir iš to meto vaiko galvelės.

Pirmąją personalinę parodą surengiau 2009 metais Tauragėje, APIE MOTERĮ. Vėliau sekė dar keturios autorinės parodos – GYVENIMAS-ŽAIDIMAS(bendraautorė juvelyrė Neringa Poškutė), TAS SALDUS ŽODIS – TEATRAS(bendrautorius fotografas Tadas Zakarauskas), 2015 metais fotografijų paroda SUSILIEJIMAI ir 2017 metais MUTABOR. Jos daug apkeliavo: Vilnius, Klaipėda, Šiauliai, Tauragė, Kaunas, Birštonas, Palanga, Telšiai, Akmenė, Kėdainiai, Juodkrantė, Kaliningradas(Rusija), Sovetskas(Rusija).
Nuo 2014 metų gyvenu ir kuriu Klaipėdoje.

Ingrida Mockutė/ART

Prenumeruokite naujienlaiškį!
Kitos naujienos
Apdovanoti regioninės konkursinės dailės parodos AUKSO VAINIKO 2023 laureatai ir dalyviai
2023 October 20

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre surengta XIX liaudies vaizduojamosios ir taikomosios dailės bei kryždirbystės meistrų kūrinių regioninė konkursinė paroda dėl „Aukso vainiko“ nominacijos, kurią 2005 m. įsteigė Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Parodoje dalyvavo 25 liaudies meistrai, tautodailininkai iš Tauragės, Jurbarko, Šilalės rajonų ir Pagėgių savivaldybės. Komisija įvertino pateiktus darbus, paskelbė […]

Paskutiniųjų Jūros būrio kautynių minėjimas
2024 April 16

Lietuvos partizanai, kovoję su sovietiniais okupantais vakarinėje dabartinio Tauragės rajono ir pietinėje Šilalės bei rytinėje Šilutės rajono dalyse daugiausiai priklausė Jūros būriui. Šis pavadinimas būriui buvo dažniausiai naudojamas. Sovietinės okupacijos pradžioje 1945–1947 metais šis būrys buvo vadinamas trečios kuopos antruoju būriu, vėliau buvo vadinamas „Bijūnų“ būriu pagal vado Stasio Sadausko slapyvardį, dar vėliau „Žalgirio“ būriu, […]

PILIES KIRŲ ISTORIJA TĘSIASI
2022 June 20

Kaimynai, gyvenantys ant pilies pastato stogo  – sidabriniai kirai – pagaliau išperėjo jauniklius. Porą savaičių pilies darbuotojai ir lankytojai stebėjo kaip ant stogo tūpčiodavo tris pūkuoti storuliai, tačiau praėjusi lietinga naktis kirams tapo pražūtinga. Pirmadienio ryto atėjusius į darbą žmones pasitiko triukšmaujantis kirų būrys. Triukšmavo jie ne be priežasties. Kirų šeima neteko vieno paukščiuko. Likusieji […]