
Visa tai – apie paros metą, kai fiziškai išlaikydami ryšį su aplinka, joje dalyvaudami, iš dalies prarandame su gyvenimu sąmoningą kontaktą. Miego būsena – vienintelis laikas, kai nutraukiami visi saitai su dabartimi, kai praktiškai prarandi save tokį, koks esi, su visomis dienos sėkmėmis ir nesėkmėmis, pasakytais ir nepasakytais žodžiais. Vien tam, kad įgytum galimybę regėti save praeityje, ateityje ir laike, kurio niekada nebuvo ir niekada nebus. Bet tas žinojimas, kartu su atgautomis jėgomis aplankys tik nubudus.
Sapnai – skaudaus atvirumo metas, kai stoji akistaton su savimi, savo praeities demonais, kai pats sau bandai išsiaiškinti, kas gi tu pagaliau esi. Ar tai gali pavykti? Tik naktis po nakties, sapnas po sapno neskubėdamas, nerangus ir geliantis ateina suvokimas apie tai, kad užteks, neverta bėgti nuo to, kas tave nuolat vejasi. Neverta bėgti nuo praeities, nuo savęs. Tai – nelygių galimybių rungtis, kurioje pralaimėjimas tau yra iš anksto užprogramuotas. Skausmas iš vaikystės, nusivylimas gimdantis agresiją paauglystėje, eksperimentavimas su savimi ir kitais – mylimais ir nemylimais – jaunystėje. Kai visko buvo tiek daug, bet tu manai, kad gero buvo tikrai per mažai. Gailėtis savęs, teisti save, ar tiesiog priimti? Sapnai neatsako, nesprendžia, nemoko, bet ir nebaudžia. Tai – sąlyginai saugi teritorija, kuri negali fiziškai sužaloti nei tavęs, nei kitų. Ir vis dėlto tu jų vengi. Vengi, nes čia esi verčiamas patirti tai, ką kadais išgyvenai. Kas buvo labai seniai, bet veikia taip pat skausmingai.
Visa tai – apie mylimus ir nemylimus, apie prarastus ir tebeprarandamus. Apie vizijas, ryškesnes už realybę ir gyvenimą, kuriame nebedalyvauji, bet stebi save iš šalies. Sapnuose yra viskas, bet nėra ribų. Jokių, nei tarp tikėjimo ir prakeiksmo, nei tarp išminties ir beprotybės, nėra jų nei tarp gyvenimo ir mirties. Viskas susimaišo tirštoje, daugiasluoksnėje minčių ir prisiminimų masėje, į kurią nugrimztame kartu su miegu. Kasnakt.
_____________________________________________
Esu gimusi Tauragėje 1974 metais. Norėjau tapti menininke jau pauaglystėje. Daug skaičiau, visad ieškojau tiesos, domėjausi filosofija. Atrodė, kad menininkams suteikta galia suprasti būtį daug aiškiau. Baigiau Telšių Dailės Aukštesniąją Mokyklą, vėliau šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkta specialybė – juvelyrika netapo gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje. Daug darbų pakeičiau, kol meilė fotografijai nugalėjo. Jau mama vaikystėje mokė fotografuoti juostiniais fotoaparatais, ryškinti juosteles. Kaip magišką paslapčių kambarį pamenu laboratoriją vonioje. Tiesa, mama buvo tik fotografė-mėgėja. Bet tam tikri portreto komponavimo principai, elementari fotografijos abėcėlė ateina ir iš to meto vaiko galvelės.
Pirmąją personalinę parodą surengiau 2009 metais Tauragėje, APIE MOTERĮ. Vėliau sekė dar keturios autorinės parodos – GYVENIMAS-ŽAIDIMAS(bendraautorė juvelyrė Neringa Poškutė), TAS SALDUS ŽODIS – TEATRAS(bendrautorius fotografas Tadas Zakarauskas), 2015 metais fotografijų paroda SUSILIEJIMAI ir 2017 metais MUTABOR. Jos daug apkeliavo: Vilnius, Klaipėda, Šiauliai, Tauragė, Kaunas, Birštonas, Palanga, Telšiai, Akmenė, Kėdainiai, Juodkrantė, Kaliningradas(Rusija), Sovetskas(Rusija).
Nuo 2014 metų gyvenu ir kuriu Klaipėdoje.
Ingrida Mockutė/ART
Pirmą kartą viešai išgirdau išsakytą norą Lietuvai jungtis prie demokratinių Europos šalių dar 1988 metų liepos mėnesį, kai ką tik iš pogrindžio išėjusi Lietuvos laisvės lyga deklaravo siekį Lietuvai jungtis į Europos tautų šeimą. Tuo metu Lietuvą okupavusi Sovietų sąjunga vykdė „perestroikos“ (liet. persitvarkymo) politiką, kurios tikslas buvo „atnaujinti“ Sovietų sąjungą, sukurti „naują federaciją“. Atsakas […]
Laukiame Jūsų Tauragės miesto šventės metu. Birželio 5 d. muziejaus ekspozicijas galėsite aplankyti NEMOKAMAI. Šeštadienį nuo 10 val. iki 16 val. taip pat veiks Tremties ir rezistencijos muziejus Prezidento g. 38. Visa muziejaus renginių PROGRAMA
Kviečiame į edukaciją, kurioje susipažinsite su viena seniausių lietuvių etninio audimo technikų – vytinių juostų vijimu. Vytinės juostos – tai gyvas mūsų tautos paveldas, perduodamas iš kartos į kartą. Nuo seno jos buvo svarbi buities, aprangos ir apeigų dalis: naudotos pasirišimui, puošybai, dovanoms bei turėjo simbolinę reikšmę. balandžio 13 d., balandžio 30 d. ir gegužės […]