Laikraščio skaitytojai 2024 m. lapkritį galėjo skaityti pirmąjį straipsnį „Butegeidžio pulkas – kova dėl Nepriklausomybės Tauragėje“. Antrajame ciklo straipsnyje rašyta apie pulko karių kasdienį gyvenimą kareivinėse nuo 1934 m. gegužės, kai šie atvyko į naują dislokacijos vietą iš Klaipėdos. 1938 m. gražiai paminėję 15-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo metines ir 20-ąjį Lietuvos nepriklausomybės jubiliejų, kariai susidūrė su vis augančia įtampa Europoje, kuri galiausiai skaudžiai palietė Lietuvą. Septintasis pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkas įsikūrė Visbutų kaimo pietinėje pusėje, kur anksčiau buvo Tauragės dvaro Valerijanovo palivarko žemės. Dabar šiame plote Vytauto gatvės gale stovi Bendruomenių namai, baseinas, sporto klubas, Tauragės atvira jaunimo erdvė ir kyla naujas „Jūros alėjos“ privačių namų kvartalas.

Lenkijos ultimatumas

Gintautas Surgailis 2021 m. monografijoje „Septintasis pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkas“ rašo, kad 1938 m. kovo 17 d. Lenkijai įteikus ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, pulke sustiprintas budrumas. Klaipėdos krašte augant įtampai, karinė vadovybė ėmė skirti daugiau dėmesio kariuomenės pasirengimui galimiems kovos veiksmams. Gegužę divizijos vadas Mikas Rėklaitis nuodugniai patikrino visus divizijos dalinius. Vadas 7-ąjį pulką rado ir už ką girti, ir už ką peikti. Prasčiausiai pasirodė žemesnysis vadovaujantis personalas – jauni karininkai ir puskarininkiai nesugebėjo duoti aiškių komandų. Gerų įvertinimų sulaukė dviratininkų ir mokomoji kuopos. Sunkiai sekėsi šaudyti užsidėjus dujokaukes. Nustatyta, kad pulko kareivinės per ankštos, o daug karių vilkėjo labai nudėvėtomis uniformomis. Naujosios kareivinės pradėtos statyti 1939 m. pagal Ukmergės pavyzdį.

1938 m. rudenį karinė vadovybė parengė „Šauliams panaudoti direktyvą“, kurioje karo atveju šiems numatyti labai svarbūs vaidmenys: kariuomenei padės su priedanga, o tam tikromis kryptimis net pakeis kariuomenės dalinius. Tad pulkas prižiūrėjo ir treniravo jiems priskirtas šaulių rinktines. Tačiau šauliams aprūpinti trūko ginklų, įrangos ir mokymų. Po metų, Vokietijai jau atplėšus Klaipėdos kraštą, šaulių pagalba pasinaudoti nepavyko. Tvyrant įtampai autonominiame Klaipėdos krašte, Lietuva buvo priversta nusileisti ir atšaukti ten ypatingąją padėtį. Krašto direktorija apribojo Lietuvos policijos įgaliojimus. Įstaigose, mokyklose nukabinti A. Smetonos portretai, daugėjo vokiškų užrašų, dar labiau ignoruota lietuvių kalba. 1938 m. lapkritį 7-ojo pulko vadas Pranas Genys įspėjo, kad vokiškų organizacijų vyrai ten atvirai varo karinį mokymą. Buvo numatytas veiksmų planas Vokietijos įsiveržimo atveju susitelkti tik ties svarbios reikšmės objektų gynyba. Per demonstracijas ir incidentus nurodyta ginklą naudoti tik kraštutiniu atveju.

1939 m. sausio 2 d. Butegeidžio pulkas gavo naujametinę dovaną – 4 belgiškus motociklus, kurie pritaikyti kulkosvaidžių komandoms važinėti ir šaudyti. Sausio 15-oji minėta jau ne kaip „Klaipėdos atvadavimo“, o „Klaipėdos susiartinimo su Didžiąja Lietuva“ diena. Padėčiai Klaipėdos krašte vis labiau kaistant ir vis mažiau turint ten realios kontrolės, kovo 3 d. divizijos vadovybė nusprendė atidėti planuotas lauko pratybas. Kovo 16 d. pulkas gavo užduotį rudens manevrams parengti III pėstininkų divizijos chemijos būrį. Trūko net 30 specialiosios aprangos komplektų, o įvykiai Klaipėdos krašte nulėmė, kad mokymas prasidėjo tik balandžio 16 d. ir truko 5 savaites.

Klaipėdos krašto netektis

Kaip buvo galima nuspėti, kovo 20 d. Lietuvos vyriausybei įteiktas Vokietijos ultimatumas grąžinti Klaipėdos kraštą arba bus įsiveržta jėga. III pėstininkų divizijos vadas įsakė Pagėgiuose dislokuotiems daliniams būti visiškai pasirengusiems. Nesulaukusi paramos iš Klaipėdos konvencijos signatarių Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos sekančią dieną vyriausybė nutarė reikalavimą patenkinti. Pulkui įsakyta evakuoti Pagėgių įgulą, atitraukti kareivius ir išvežti kariuomenės bei asmeninį turtą, stebėti sieną su Klaipėdos kraštu į rytus palei Jūros upę, o jei Vokietijos kariai imtų veržtis toliau į Lietuvos gilumą, gintis Ežerūnos upės rajone. Pagėgiuose buvo dislokuota pulko 1-oji dviratininkų kuopa ir motorizuotasis sunkiųjų kulkosvaidžių būrys. Iš viso 5 karininkai, 15 puskarininkių ir 159 kareiviai. Turtas, kurį reikėjo evakuoti: bylos, 151 šautuvas, 9 lengvieji ir 3 sunkieji kulkosvaidžiai, 1 automatinis pabūklas „Oerlikon“, 2 sunkvežimiai, 12 motociklų, vežimas, lauko virtuvė, 4 arkliai.

Kovo 22 d. 8 val. ryto, anot G. Surgailio, iš Tauragės į Pagėgius išvažiavo 4 sunkvežimiai, nors buvo žinoma, kad viso turto jais išvežti nepavyks. Gautas papildomas transportas, bet nebespėta išvežti 17 tūkst. šovinių, kareivių kasdienės aprangos, dalies patalynės, nuosavų daiktų ir kt. SA (Sturmabteilung) smogikai bandė nuginkluoti iš Pagėgių gabenančius turtą karius ir turtą užgrobti – sustabdė prikrautus sunkvežimius, tačiau, majorui Edvardui Kazanskiui pagrasinus mesti į juos granatą, atsitraukė. Sekantį rytą į Klaipėdos kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė. Tądien lengvųjų tankų būrys skubiai išsiųstas į Tauragę, 7-ojo pėstininkų pulko žinion ir išbuvo čia beveik mėnesį. Nuo to laiko pulko batalionuose kasdien budėjo po visiškoje parengtyje esančią kuopą. Sargyba kasdien budėjo prie Šaulių rūmų (dabar – Kultūros), o vienas patrulis – kelyje tarp tilto per Jūrą ir Tauragės dvaro. Kovo 27 d. į Butegeidžio pulką atsiųstas pastiprinimas – 484 slapta mobilizuoti atsargos kariai. Daliai gyventojų nurodyta pristatyti arklius ir transporto priemones. Kariai, patyrę asmeninių nuostolių evakuojant turtą iš Pagėgių, prašė valdžios kompensacijų ir dalis ją gavo. Balandį iš vado pareigų atleistas pulkininkas Petras Genys, o nauju paskirtas štabo pulkininkas Antanas Breimelis.

Karo išvakarėse

Skubiai imtasi žvalgyti Jūros ir Ežerūnos krantus. Nustatytos vietos, kur galima įrengti atramos punktus, ugniavietes, nustatytos šaudymo ribos. Palei Jūrą kai kur įrengtos laikinos kulkosvaidžių ugniavietės. Rengiant apkasus, susidurta su kai kuriais piktybiniais žemės savininkais, simpatizavusiais Vokietijai ir neleidusius gražiuoju savo žemėje kasti apkasų. Netekus Klaipėdos krašto, reikėjo iš naujo dresuoti pulko karvelius: Tauragė–Plungė, Telšiai, Tauragė–Raseiniai. Baimintasi, kad vokiečiams užėmus Tauragės kareivines, karveliai į jas grįžtų ir pasitarnautų priešui. Priešui pradėjus puolimą, juos būtų reikėję sunaikinti, todėl siūlyta karvelyną perkelti į kitą vietą, tačiau į siūlymą nebuvo atsižvelgta.

Gegužę iš Tauragės išvyko Trečiojo kavalerijos pulko kariai, o jų turėtos patalpos perleistos Septintajam pėstininkų pulkui. 1939 m. pulkas minėjo įkūrimo 20-metį, tačiau po Klaipėdos krašto praradimo nuotaikos buvo liūdnos. Minėjimas sujungtas su sporto švente ir vyko birželio 30-liepos 1 d. Birželį kariuomenės vado nurodymu atsiųstas plk. ltn. Juozas Vitkus parengė Tauragės mazgo įtvirtinimų planą. Šis turėjo būti sustiprintas keliais gelžbetoniniais sunkiųjų kulkosvaidžių ir automatinių pabūklų atramos punktais, galinčiais atlaikyti galingus smūgius. Tam prireikė nusavinti nedidelius gabalėlius žemės iš 7 ūkininkų ir katalikų parapijos. Kariuomenės štabo viršininko pasitarime prieita prie išvados, kad pulkas turi likti visos sudėties: 3 batalionai ir 1400 šauktinių. Dėl įtemptos padėties dalis atitarnavusių karių, reikalingų pulkui, kurį laiką nepaleisti. Nuspręsta 1-ojo bataliono kuopas aprūpinti dviračiais, o kulkosvaidžių kuopą, bataliono štabą ir bataliono tarnybas motorizuoti. Rugpjūčio 27 d. gautas slaptas įsakymas skubiai padidinti pasienio apsaugos budrumą, peržiūrėti pasienio policijos mobilizacijos ir priedangos planus, kad prireikus būtų galima greit vykdyti. Įsakyta stiprinti karinių dalių parengtį, kad esant reikalui pavyktų įvykdyti greitą priedangą ir mobilizaciją. Peržiūrėti priedangos rinktinių operatyvinius įsakymus, šaulių panaudojimo, ardymo ir kliūčių panaudojimo planus, su jais iš anksto supažindinti atsakingus. Rugpjūčio 30 d. gautas pranešimas, kad rudens manevrai atšaukiami. Kitą dieną Vokietija užpuola Lenkiją… Rugsėjo 17 d. Lenkiją užpuola ir Sovietų sąjunga.

Tuo metu Lietuva, išlaikydama neutralios šalies statusą, skubiai vykdė mobilizaciją, šaukė atsargos karius, kadangi karas vyko prie pat jos sienų. Rugsėjo 18 d. Butegeidžio pulkas performuotas iš taikos į karo meto sudėties pulką, pagal iš anksto numatytą planą. Formuojamiems naujiems pulko padaliniams skirtas turtas saugotas Skaudvilėje. Tarnauti į pulką atvyko Karo mokyklos XX laidos absolventai: 7 jaunesnieji leitenantai, taip pat mobilizuoti 7 atsargos leitenantai, 14 jaunesniųjų leitenantų ir 1793 eiliniai atsargos kariai. Arklius ir vežimus gyventojai atvarė greičiau nei atvyko visi mobilizuotieji. Mobilizacija vykdyta Tauragėje, Naumiestyje ir Skaudvilėje. Atstumai didoki, tad kilo sunkumų vadovaujant. Dalis mobilizacinio turto saugota Šiauliuose ir Lyduvėnuose. G. Surgailis rašo, kad visi atvyko blaivūs, bet ne visi pasiėmė šaukimo dokumentus, trūko didesnio dydžio aprangų, tik 20 % turėjo pasiėmę nurodytą duonos kiekį ir tik 10 % – tinkamus batus. Šiandien skaitant įdomiai skamba ir tai, kad tinkamų tarnybai gyventojų pristatytų arklių buvo tik 35 % iš 488. Dalies tinkamų buvo apkaustytos tik priekinės kanopos, uždėti netinkami pakinktai. Iš 128 mobilizuotų vežimų net 60 % buvo susidėvėję. Trūko pavadžių, kamanų. Ūkiški balnai taip pat netiko ilgam naudojimui. 2 mobilizuoti sunkvežimiai buvo techniškai netvarkingi ir tuoj pat sugedo. Pristatyti tik 6 motociklai – 35 % iš numatyto skaičiaus. Visi jie – be priekabų. Žmonių ir arklių maitinimas vyko sklandžiai.

Kiekvienoje įguloje įrengta po medinę patalpą slėptis nuo dujų antpuolio. Pradėtas nuolatinis oro erdvės stebėjimas. Rugsėjo 30 d. pradėta laipsninė demobilizacija.

Į svajonių Vilnių

Spalio 10 d. su Sovietų sąjunga pasirašyta primesta savitarpio pagalbos sutartis, už tai atiduodant maždaug tik trečdalį Vilniaus krašto, kuris prieš tai virš 18 metų buvo okupuotas Lenkijos. Teko įsileisti kol kas negausias SSRS karines pajėgas, o 7-ajam pulkui ruoštis iš Tauragės žygiuoti į atgautą Vilnių. Šis į Vievį traukiniu išvyko spalio 16 d. Pulkui įsakyta į žygį pasiimti maisto davinių. Nurodyta, kad susitelkimo rajonuose dalinys maistu bus papildomai aprūpintas. Į Vievį iš Tauragės traukiniu išvyko 58 karininkai, 119 puskarininkių ir 1415 kareivių. Gabenta 260 arklių, 71 porinis vežimas, 28 vienkinkiai vežimai, 9 lauko virtuvės, 9 sunkvežimiai, 2 lengvieji automobiliai, sanitarinė mašina, 18 motociklų su priekabomis ir vienas – be, 348 dviračiai, 2 automatinių pabūklų vežimai.

Kariai Vievyje ir aplinkiniuose kaimuose išklausė mokymų, kaip bendrauti su vietiniais gyventojais, pasakoti apie sėkmingai Lietuvoje įvykdytą žemės reformą ir kad tokia laukianti ir čia, padėsianti prasigyventi. Akcentuoti, kad nei vienas pilietis nebus persekiojamas dėl tautybės, jei tik jis nedarys nusikaltimų valstybei. Liepta tikėtis ir saugotis Lenkijos kariuomenės likučių puolimų, nors tokių, laimei, nepasitaikė. Reikalauta, kad kariai būtų pasitempę, draugiški, mandagūs ir kalbėtų išskirtinai lietuviškai. Rusiškai ir lenkiškai kalbėti tik tada, kai tai neišvengiama. Žygio metu griežtai uždrausta vartoti alkoholį, karininkams nepalikti karių vienų, leisti pailsėti, neapkrauti nebūtinais darbais. Poilsio metu skatinta dainuoti dainas, leisti muziką, bendrauti su vietiniais. Karininkams liepta ypač griežtai prižiūrėti, kad karių nevaišintų alkoholiu. Spalio 27 d. 8 val. pagaliau atėjo laikas po simbolinės ceremonijos peržengti sieną, o kariai atgautoje sostinėje patyrė neišdildomų įspūdžių.

Likusieji kariai Tauragėje ir Naumiestyje turėjo priimti atsiųstus 564 atsargos karius. Šiuos išleidus, gruodį atvyko kita grupė. G. Surgailio žodžiais, pulko didumai įsikūrus Vilniuje, kilo nemažai ūkinių sunkumų. Bulvės, kitos daržovės sandėliuotos Tauragėje, o perimtoje sostinėje nusipirkti daržovių buvo neįmanoma, tad teko nuolat vežti iš Tauragės. Pulkas į Vilnių išžygiavo su išeigine apranga, kuri laikui bėgant dėvėjosi. Kadangi nebuvo aišku, kiek laiko reiks saugoti Vilnių, aprangos iš Tauragės negabentos. Vilniuje karininkai butpinigių negaudavo, o kareivinėse vietos ne visiems užteko, tad tekdavo už savus pinigus nuomotis butus iš gyventojų.

Gruodžio 11 ir 13 d. dalis pulko karių grąžinta iš Vilniaus į Tauragę. 1940 m. sausio 21 d. po perskirstymų tarp pulkų, visi paliktieji Butegeidžio pulke grįžo į Tauragę. Kadangi dalis patalpų kariams nesant buvo nešildomos, tai joms pakenkė drėgmė, aptrupėjo tinkas. Kariai toliau mokyti, dabar jau įtraukiant praktines žinias iš šarvuočių ir tankų mūšių Lenkijoje. Iki 1940 m. pavasario nurodyta įrengti traukiamų tankų maketų laukus ir kiekvienam batalionui lauko pratyboms pasigaminti po 5 lengvus tankų maketus. Kovo 1 d. į pulką paskirta 770 šauktinių. Kovą gautas nurodymas pertvarkyti priešlėktuvinės gynybos apsaugą. Pulke ėmė trūkti vairuotojų (šoferių), nes pulkas jau turėjo 23 automobilius ir 20 motociklų. Birželio 1 d. įsakyta vairuotojų kursus rengti pulke. Prasidėjo jie liepos 15 d. jau po Lietuvos okupacijos. Balandžio pirmomis dienomis pulko vado žinion perduota III pėstininkų divizijos Inžinerijos bataliono viena kuopa ir 3-iosios tankų kuopos lengvųjų tankų būrys, kuris iš Radviliškio į Tauragę atvežtas traukiniu.

Pabaigos pradžia

Neabejota, kad Vokietija kažkada puls, tačiau mirtinas pavojus iš Sovietų sąjungos tuomet suprastas kiek menkiau. Rengti pulko ir atskirų batalionų kovos veiksmų, stabdymo, ardymo ir griovimo darbų planai. Balandžio 23 d. pulko vadas gavo divizijos vado skubią užduotį per 3 dienas parengti kautynių uždaviniams vykdyti 2 motorizuotus inžinerijos skyrius ir 2 motorizuotus 20 mm automatinių prieštankinių pabūklų skyrius. Daliniai turėjo būti visą parą pasirengę prieštankines užtvaras Kaune įrengti ir ginti. 30 d. daliniams įsakyta vykti į Šančius. Birželio 7 d. gautas kariuomenės štabo nurodymas sunaikinti pulke visas slaptas žinių santraukas nuo 1939 m. rugsėjo 17 d. Sudaryta komisija, kuri dokumentus sunaikino.

Galiausiai toji tragiška pastraipa apie laisvos Lietuvos pabaigą. Situaciją aprašiusio G. Surgailio žodžiais, 1940 m. birželio 15 d. pulko vadovybė gavo skubų III pėstininkų divizijos štabo pranešimą, kad Lietuvos vyriausybei priėmus SSRS reikalavimą įsteigti šalyje sovietines karines įgulas, 15 val. į šalį įžengs sovietų daliniai. Prezidentui A. Smetonai nutarus palikti Lietuvą, su juo pasitaręs krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis nusprendė, kad reikia bent simboliškai pasipriešinti. Marijampolėje dislokuoto 9-ojo pulko vadas pakluso nurodymui, tačiau tai, kad Lietuvos kariuomenė tąkart pasidavė be kovos lėmė sprendimas… Tauragėje… Apie tai K. Musteikis prisiminimuose rašė: „Atsiklausęs Prezidento, paskambinau Tauragės pulko vadui gen. št. plk. Breimeliui. Pulkas buvo priedangos, taigi trijų pilnų batalionų su artilerijos grupe. Pulko vadas – gerai pažįstamas ir labai tvarkingas karininkas. Jam trumpai nušviečiau padėtį ir Prezidento vardu pasakiau, kad jis su Tauragės įgula organizuotų bent simbolinį pasipriešinimą rusams. Rusams spaudžiant trauktųsi Vokietijos sienos link ir kraštutiniu atveju pereitų į Vokietiją. Kai baigiau, Breimelis atsakė: „Pone ministeri, aš to nedarysiu.“ „Bet tai prezidento įsakymas.“ Breimelis pakartojo savo neigiamą atsakymą.“ Sovietų kontrolėje pakeistas pulko vadas, birželio gale pradėta nuginkluoti Šaulių sąjunga, liepos 1 d. uždrausta viešai melstis, sekančią dieną atleisti kapelionai, o Lietuvos kariuomenė pavadinta „Liaudies kariuomene“. 4 d. uždrausta sveikinantis paduoti ranką ir kreiptis „pone“. Vietoj to vartoti „draugas“. Laisvesnis tapo drausmės statutas. Liepos 25 d. kariuomenės dalims uždrausta vadintis žymių žmonių vardais, tad neliko „Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio“. Tądien „išrinkus“ „liaudies seimą“ pulke prasidėjo aktyvi sovietinė agitacija, paskaitos, ruošiantis „stoti“ į Sovietų sąjungą. Rugpjūčio 27 d. pulko kariai pasiųsti statyti aerodromus Batakiuose, Eržvilke, Raseiniuose, Krakiuose. 30 d. Lietuvos kariuomenė likviduota. Septintasis pėstininkų pulkas įtrauktas į sovietų armijos 184-osios šaulių divizijos 297-ąjį šaulių pulką ir perkeltas į Vilnių. Karininkų šeimos liko gyventi Tauragėje, pažadėjus, kad perkels ir jas. Persikeliant 2-osios kuopos vadas leitenantas P. Andriūnas iš nevilties prisigėrė ir buvo atleistas. Naujosios 1940 m. užbaigtos Tauragės kareivinės paverstos sovietų kalėjimu. Miestą užėmus vokiečiams, ten įkurtas žydų getas.

Darius Kiniulis

Straipsnis originaliai skelbtas „Tauragės kurjeryje“ Nr. 23 2025-03-25, p. 8-9

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/butegeidzio-pulkas-neramumu-europoje-metais/